Vitas Tomkus: SUGRĮŽIMAS Į VAIKYSTĘ ARBA SENATVINIS MARAZMAS

- Pasikarčiau.

„Klasiokas" - gal per stipriai pasakyta, nes jis mokėsi „B", o aš „A" klasėje. Tad jau greičiau „darželiniokas", nes kažkada ėjome į tą patį darželį nr.4. („Austėjos" pavadinimo dar tada nebuvo.) Gintarą darželyje įsiminiau todėl, kad nuolat atsinešdavo šokoladinių zuikučių, įvyniotų į blizgantį spalvotą popieriuką, kuriais jis mielai su manimi dalindavosi: sau šokoladą - man blizgantį popierėlį.

Tai nebuvo pats blogiausias variantas, kaip dabar kai kam gali pasirodyti.

Tais laikais vaikai žaisdavo „fantikais" (smulkiai sulankstytais saldainių popieriukais, kuriuos tarpusavyje mainydavo) ir kuo „fantikas" atrodė spalvingesnis, tuo jo vertė buvo didesnė. Savotiška vaikiška valiuta, kol dar neegzistavo eurai. O kai tie eurai pagaliau pasirodė ir juos išmainė į litus, kažkodėl mano per visą gyvenimą sukauptų ir išsaugotų „fantikų" politikai nekonvertavo, dėl ko iki šiol jų nekenčiu ir negaliu jiems už tai dovanoti.

O tais laikais „fantikai" buvo jėga!

Prisirinkus gražių saldainių popierėlių, galėdavai juos su bet kuriuo nepažįstamu vaikigaliu išmainyti net į tikrą „Tuziką" (irisinis saldainis ir puikus klibančių dantukų išėmėjas) arba panaudoti darant „sekretą", kai, iškasusi duobutę žemėje, save gerbianti mergaitė ją išpuošdavo it mažą koplytėlę su gražiomis medžiaginėmis skiautėmis bei dar gražesniais spalvotais popieriukais arba gėlių žiedeliais, ir, prispaudusi visą šį grožį stiklu, paslapčia nuo kitų užkasdavo. Šį savo fantazijos vaisių mergaitės parodydavo tik savo pačiom pačiom geriausiom draugėm, o save gerbiantis berniukas privalėdavo tuos „sekretus" susirasti pats ir bato kulnu tą stiklinį stebuklą sutraiškyti.

Po to stebėti iš pasalų, kaip dvi geriausios draugės atsargiai pravalo žemės, o ten... tik stiklo šukės. Kaip jos gražiai raudodavo ir verkdavo! Jei anuomet būtų buvę namie telefonai, o telefonai nepririšti prie sienos ir su „fotikais" viduje, būčiau tiek nuostabių „selfių" prisidaręs, kad dabar visi išprotėtumėte „belaikindami", o aš neturėčiau, kur iš jutubo gautų pinigų dėti. Gal net pats iš jų „sekretus" daryčiau, jei, žinoma, STT agentai nestovėtų už kampo. Nes tie irgi mėgsta paveiksluotis ir filmuotis, užsidėję juodas kaukes, kai dar „koronoviruso" nebuvo. Tada jau aš kriokčiau, o jie mane fotkintų. Gal ir gerai, kad mano vaikystėje išmanių telefonų nebuvo.

Užtat buvo ką veikti.

Pavyzdžiui, nebaudžiamas galėjai mergaites skriausti. Iš meilės! Kuo labiau mylėjai, tuo stipriau už kasos tampei. Ir nieko už tai tau nebuvo, nes nebuvo ir Stambulo, o jei kažkur ir buvo niekas nieko nei apie jį, nei apie jo konvencijas nežinojo. Be to, ir rizikos jokios nebuvo. Galėjai prie bet kurios pribėgti iš užpakalio, už kasos timptelėti, baltą bantuką atrišti arba net „padnoškę" (t.y.- koją tarp kojų) pakišti, ir nieko. Blogiausiu atveju kelią nusibrozdins ir tave „durniumi" išvadins. O dabar?..

Kartą, prisiminęs senus laikus, bandžiau vieną iš nugaros „pakibinti"- toks snukis atsisuko: apšepęs, išmaliavotas, tikras pabaisa... Tiesą sakant, net nesupratau - transvestitas ar tik šiaip lytį pasikeitęs? Nebuvo kada klausinėti, nes prisiminiau, kad turiu labai skubių reikalų. Daugiau nutariau neberizikuoti ir savo meilės nepažįstamoms nedemonstruoti. Norėdamas sugrįžti į vaikystę, jau verčiau su lobių ieškikliu „sekretų" ieškosiu. Įsivaizduojat, jei rasiu pusės amžiaus senumo? Kaip smagiai aš jį sutrypčiau!

Bet kuri mano amžiaus mergaitė Tamstoms mielai paliudys: kuo daugiau tu jų „sekretų" sunaikindavai - tuo labiau buvai gerbiamas. Panašiai kaip ir šiais laikais, kai masiškai buvo naikinami kolūkiai, laivynai, bankai, daugiausiai į Lietuvos biudžetą sumokančios strateginės įmonės... Aš tai pamatęs, kaipmat supratau, kad mūsiškiai į valdžią atėjo. Mano karta! Kuriai nieko švento nebuvo, išskyrus - spaliuko ženkliuką (su su Volodios paveikslu), pionierišką priesaiką („Visada pasiryžęs!"), „blatą", pažintis (stojant į aukštąją mokyklą), kelialapį į sanatoriją, komunalinį butą, paskyrą automobiliui, sodo namelį, komunistų partiją, Komunizmo idealus ir nekaltybę!

Kažkodėl nekaltybę reikėdavo atsargiai saugoti tik iki vestuvių. Jeigu prarasdavai anksčiau: su kuo prarasdavai - su tuo turėdavai ir „ženytis", nes kitaip grėsė kalėjimas už grotų. Dėl išprievartavimo! Todėl mano laikais buvo labai daug jaunų šeimų: net penkiolikamečiai, šešiolikmečiai! Arba meilė buvo stipresnė, kad net akimirkai nebegalėdavo išsiskirti, arba labiau kalėjimo bijojo. Ne taip kaip dabar: tol nesiženyja ir sėdi tėvams ant sprando, kol tie pensijas gauna ir į kapus neišmauna. Tik tada, kai gyvenamąjį plotą giminės po kvadratą išsidalina, tūlas senbernis ar senmergė galų gale rimtai susimąsto: kur gauti gyvenamąjį plotą, gali būti su daliniais patogumais, senmerge, senberniu arba net senbernaru...

Paaugusios mergaitės tapdavo dar labiau patrauklios ir paslaptingos. Savo pupsinčius „sekretus" jos nešiodavo su savimi po bliuzonais, kurie mus dar labiau viliodavo. Kai per fizinio pamokas liepdavo pirmais antrais išsiskaičiuot, aš tai bandydavau daryti su pirštu, bet visuomet gaudavau per nagus. Todėl, kas ten pupsi, taip ir nesužinojau iki pat septintos klasės. Kol klasės auklėtoja mūsų nenusivedė į žygį, tiksliau - nenuplukdė su keltu į Kuršių Neriją, ir neliepė žaisti karą berniukams prieš mergaites. O kaip žaisti nepaaiškino...

O ką ten su tom mergaitėm žaisti, jeigu jau karas vyksta?! Tai šiandien mūsų nevykėliai politikai, šaukdami, kad mus rusai puola, nežino ką daryti ir kaip gintis? O mes net vaikai žinojome, kad geriausia gynyba yra puolimas. Todėl vos mokytoja paskelbė apie prasidėjusį karą, mes keturiese, du Vytai, Kėstutis ir mažaūgis, bet greitaeigis, Bašermanas (vardo nebeprisimenu), nusivijome priešę Nijolę, kuri klasėje didžiausius „sekretus" nešiojo.

Pagavę ir pargriovę ant samanų, paėmėm ją į nelaisvę: dviese laikė už kojų, o kiti du - už rankų. Ji spardosi kaip Marytė Melnikaitė, galvą į šalis sukiodama, ir iš visų jėgų mums priešinosi. O mes ką? „Parolio" (slaptažodžio) nežino, gyva nepasiduoda, spurda kaip į krantą išmesta marių žuvelė - ką su tokia mums beliko daryti? Norom nenorom teko paimtą į nelaisvę klasiokę apieškoti. Kai pradėjome smaukti jos megztuką į viršų, ji ėmė garsiai spiegti, bet mes elgėmės kaip tikri fašistai. Atsegėme liemenėlę ir pagaliau išvydome visą grožį... Aš dar spėjau paklausti, ar galima pačiupinėti, Nijolė pasakė „Aha" ir spiegė sau ramiai toliau. Taip ir nesupratau, ir iki šiol nesuprantu, kaip su tom mergaitėm reikia elgtis?

Lendi - blogai, nelendi - dar blogiau.

Taip ir blaškiausi iki kariuomenės nežinodamas, ką su jomis veikti. Jeigu būtų mane prie Kinijos sienos nušovę tuometiniai TSRS priešai kiniečiai, nežinau, ar būčiau kritęs didvyrio mirtimi, bet kad iškeliaučiau į dausas kaip „nekaltas" berniukas - tai faktas. Nes kai tik pas mane atsirasdavo „plotas" (laisvas butas, išvykus tėvams), kompanijos greitai į jį susirinkdavo. Kažkaip susisiekdavo ir be interneto, ir be telefonų. Matyt, jaunimui natūraliai suveikdavo gamtos instinktai, kaip per morčių katėms ar per rują šunėkams. Visi be kniaukimo ir kaukimo sugužėdavo į „plotą", išgerdavo, kas ką turi, ir, pasidalinę poromis, išsiskirstydavo po laisvus kambarius. Tad visa laimė, kad nei interneto, nei „mobiliakų" nebuvo, nes neįsivaizduoju, kaip mano tėvų trijų kambarių butas būtų visus norinčius sutalpinęs? Ko gero, tektų penkiom pamainom svečius priiminėti, o apie nakvynę su panelėmis tik pasvajoti...

Nors likdavau tik „svajotoju" ir tada. Visada.

Gražuoliai ir gražuolės greitai susiporuodavo, o aš visuomet likdavau su tuo, kas man pasilikdavo. Nuoširdžiai džiaugdavausi, jei pasilikdavo moteriškos giminės būtybė. O jeigu - vyriškos, tekdavo su juo visą naktį sėdėti prie butelio ir gerti, laukiant, kol visi pabus ir po namus išsivaikščios. (Tais laikais vienoje lovoje vyriškiams miegoti kartu dar buvo kiek neįprasta ir nelabai madinga.) Visa laimė, kad alkoholio visuomet atsirasdavo. Mano tėvai prabangius gėrimus - viskį, konjaką ir romą, laikydavo užrakinę sekcijoje, kuri nesunkiai buvo atitraukiama nuo sienos: tereikėdavo atsukti faneros varžtelius ir visas baras mums atsiverdavo pro užpakalinę pusę. Sunkiausia būdavo, nugėrus trečdalį ar net pusę butelio, panašios spalvos skystį prie likusio gėrimo pritaikyti, kad užpildžius turinį nieko nesimatytų.

Dėl turinio kokybės jaudintis tikrai nebuvo ko, nes tokie deficitiniai gėrimai buvo laikomi tikrai ne svečiams, o kaip taisyklė - kyšiams: daktarams, prekybininkams, valdininkams. O kyšininkai, gavę surogatinį gėrimą, niekada niekam nesiskundžia. O gal patys net negerdavo, bet kaip estafetę perduodavo kitiems valdininkams bei naudingiems specialistams. Kas žino, galbūt mano „gaminiai" iki šiol Seime arba Vyriausybėje iš rankų į rankas keliauja. Sužinosim, jei koks politikas apsinuodys. Jei tik prieš tai koks kitas beprotis politikas neišmes iš ten mano butelio ir neprisigrūs į dėžutę skolintų pinigų?

O dėl man likusių ne pačių gražiausių mergaičių aš niekam nesiskųsdavau. Kokios būdavo, su tokiom ir eidavau miegoti į lovą. O kad galėčiau išsimiegoti ir savo sugulovės neįžeisčiau, vos atsigulus, nė žodžio netaręs, bandydavau iš karto atsegti liemenuką. O kai ji sušnypšdavo: „Ką čia dabar darai?!", atsakydavau: „Nieko. Nenori nereikia." Taip jos neįžeisdamas ir „atstumtas" ramiai išsimiegodavau. O jei kuri ryte savo draugei pasigirdavo: „O aš jam nedaviau!", atsikirsdavau: „Aš irgi!" Nes mano manymu, jeigu tu jau nusprendi kam nors ko nors neduoti, bent jau pažadink ir pasakyk žmogui, ar ne tiesą sakau?

Tai bent buvo laikai!

Tik labai gaila, kad tarybiniai - niekam nebegali pasigirti, kad tada irgi kaip žmogus pagyvenai. Kaip mat būsi išvadintas „vatniku" arba Putino gerbėju... Kol tokiam išaiškinsi, kad mūsų laikais Putino kūryba net į mokyklų skaitymo programas buvo įtraukta, dar nebaigęs sakinio gali būti kaip rusų šnipas atsakomybėn patrauktas.

Po to prokurorams ir teisėjams bus vėlu aiškinti, kodėl tau Putinas yra Vincas ir dar Mykolaitis.