Prof. Rasa Čepaitienė: Yra visuomenininkai, o yra tiesiog jais apsimetantys propagandistai

- Vadinamasis elitas feisbuke diskutuoja, kas iš tiesų yra visuomenininkas ir koks jo vaidmuo šiandieniniame visuomenės gyvenime. Ką manote jūs?

- Skaičiau tą dabar vykstančią elito diskusiją, kad visuomenininkai Jakilaitis ir Tapinas atseit įgijo pernelyg daug galios ir įtakos, o kadangi neturi rimtų konkurentų, tai, vaikydamiesi peržiūrų ir patiktukų, gali sau leisti skelbti nepatikrintą informaciją, ir kaip tai yra blogai.

Švelniai tariant, sumaišytos sąvokos. Jokie jie ne visuomenininkai, vadinkime dalykus tikraisiais vardais, jie yra valdžios apmokami ir jai dirbantys propagandistai, plaunantys tai visuomenei smegenis formuodami valdantiesiems parankią nuomonę ir apšaukinėjantys jos ar jos diegiamos ideologijos kritikus, net jei kartais dėl akių vožteli ir saviškiams politikams, pernelyg prisidirbusiems ar apsigėdinusiems.

Tikrieji visuomenininkai kyla iš pačios visuomenės ir įgarsina jai svarbius klausimus ar problemas, kurie valdantiesiems gali būti net labai neparankūs ir nenorimi girdėti. Todėl nuo jų purtomasi apsimetant, kad tokių balsų išvis nėra, arba, jei tai nepavyksta, apkaltinant dirbant priešui užsienyje. Graudžiai juokinga, kad tai yra veidrodinis atspindys to, kaip putino propaganda piešia jo dabar intensyviai triuškinamus oponentus.

- Valdžios nepalaimintas žmogus, anot jūsų, tikrasis visuomenininkas, pasmerktas kovoti nelygioje kovoje, nes bus niekinamas, „cancelinamas" net ir per nacionalinį transliuotoją?

- Turime rinkiminius metus ir įstatymais įtvirtintą akivaizdžiai nelygią kovą, diskriminacinę konkurenciją tarp sisteminių ir nesisteminių partijų ar visuomenininkų grupių, besiburiančių tam, kad mėgintų pakeisti padėtį šalyje. Didžiosios partijos disponuoja milijoninėmis valstybės lėšomis, stambiųjų rėmėjų parama, mobilizuota partiečių bendruomene, didžiosios žiniasklaidos palaikymu.

Jiems, kad galėtų dalyvauti rinkimuose, jokių sunkumų nesudaro įnešti reikalaujamą kelių ar keliolikos tūkstančių užstatą, mikliai surinkti parašus už savo kandidatus, pirkti gausybę reklamos, samdyti komunikacijos specialistus, savose medijose kurti sau palankų įvaizdį, nebaudžiamai juodinti ir šmeižti politinius oponentus.

O ką turi pastarieji, ypač jei tai tik ką susikūrusi politinė jėga, koks nors rinkimų komitetas ar neparlamentinė ir dėl to jokių valstybės dotacijų negaunanti partija? Tik savo šalininkus, jų kuklias lėšas, jų pastangas ir asmeninį laiką, aukojamą neatlygintinai už dalykus, kuriais jie tiki.

Kas mėgino už kokį nors kandidatą ar judėjimą agituoti ar rinkti parašus, žino, koks tai kruvinas ir nedėkingas darbas, pilnas kalbinamujų paniekos, abejingumo ar net agresijos ir nuolatinio į neviltį varančio aplinkinių šnypštimo, kad vis tiek nieko nepasieksi...

Ir nėra jokių galimybių atsakyti juodintojams, etikečių kabintojams, viešosios nuomonės formuotojams, gerai apmokamoms PR agentūroms ir t. t., besistengiantiems oponentus kuo labiau nuniekinti, išdergti ar pavaizduoti neadekvačiais, kvaileliais, marginalais-radikalais, Maskvai naudingais idiotais ir panašiai. Beveik jokių galimybių ir priemonių, išskyrus savą, žinoma, „vatinę" (kitokios juk alternatyvoje nė negali būti, ar ne?), žiniasklaidą ar socialinius tinklus, pateikti savo poziciją ar atmesti visas tokias insinuacijas ir šmeižtus.

Neturiu laiko gilintis į tai, kas ką kur pasakė ar parašė, tad nesiimu spręsti, kuris asmuo ar grupė išties yra vatnikai, o kurie - tik informaciniame mėšle nekaltai išvolioti, juolab kad dabar jame murkdomi visi, kas yra bent kokia opozicija dabartinei koalicijai. Išskyrus atvejus ir faktus, kurie yra nustatyti, įrodyti ir gerai žinomi.