Iš aukštybių į tautą žvelgiantys valdininkai pasiklydo juos varžančių šalies įstatymų ir įvairiausių kodeksų labirintuose, todėl mėgina sukurpti dar vieną - Valstybės tarnautojų elgesio kodeksą. Net Dešimt Dievo įsakymų jiems netinka.
Valstybės tarnautojų elgesio kodeksas per pastarąjį dešimtmetį kuriamas jau trečiąkart. Dešimt Dievo įsakymų, draudžiančių vogti, meluoti ir krėsti kitas šunybes, per tris tūkstantmečius buvo paskelbti kartą ir visiems laikams. Tačiau negi padorus valdininkas vadovausis Dievo įsakymais, kai yra galimybė susikurti priimtinesnes taisykles?
Štai septintąjį Dievo įsakymą “Nevok” dažnas valdininkas mielai pakeistų delikatesne formuluote - “Nevok daugiau, nei gali panešti”. Aštuntasis Dievo įsakymas “Nemeluok” pagal valdininkų logiką greičiausiai turėtų skambėti taip: “Meluok įtaigiai, pasitelkdamas tarptautinį žodyną”. Dešimtasis Dievo įsakymas, draudžiantis geisti daikto, kuris yra artimo žmogaus, valdininkų ausiai mieliau skambėtų šitaip: “Negeisk jokių daiktų - tiesiog juos privatizuok”.
Mozės paskelbti Dievo įsakymai - mirtinai pavojingi aukštų valdininkų prestižui. Juk, valdininkams kone kasdien juos laužant, visa Lietuva aidėtų nuo valdžios vyrų ir moterų mėginimų gauti nuodėmių atleidimą poteriaujant. Arba giedamų žemaitiškų kantičkų. Poterių ir giesmių aidas, be abejo, pasiektų ne tik Dievą, bet ir rinkėjų ausis. Dievas gal ir atleis, bet ar atleis rinkėjai?
Rinkėjai tikrai neatleis. Todėl valdininkams būtina susikurti kuo sudėtingesnes taisykles. Kuo tokių taisyklių daugiau - tuo geriau. Galbūt daugelį jų pažeidus tautai bus galima pasiteisinti bent tuo, kad pavyko nors vienai nenusižengti.
Keista, kad naujų kodeksų kūryba užsiimantiems valdininkams kažkodėl nepriimtinas ir Baudžiamasis kodeksas, galiojantis visiems Lietuvos mirtingiesiems. Net ir pagautas už kyšio ėmimą ar brukimą valdininkas bus linkęs vadovautis savo “kodeksu” ir ateityje net galės sėkmingai grįžti į valstybės tarnybą. Sakys, kad kyšį ėmė ne sau, o partijai ar šventam Petrui. Kad darė gerus darbus ir už tai buvo nuteistas. Kad tapo kankiniu. Tokiu, kokie Marijos žemėje yra gerbiami ir užjaučiami.
Kam naudinga vynioti nustatytas gyvenimo normas ir taisykles į vatą? Kam reikalinga kurpti dar vieną kodeksą, kai tautai ir taip akivaizdu, kokie išrinktųjų veiksmai prasilenkia su Dievo įsakymais ar Baudžiamuoju kodeksu? Ko gero, kodeksų ir jų puslapiuose užslėptų lanksčių taisyklių gausa tik siekiama įnešti dar daugiau dviprasmybių į atsakomybės sampratą. Palikti dar daugiau landų, pro kurias sugebėtų išlįsti susikompromitavę valdininkai. Nes jie nusipelnė gyventi geriau.
Vargu ar valdžia taip smagiai nardytų esamų ir dar tik kuriamų kodeksų jūroje, jei šalies teisėsauga nebūtų nuo jos tokia priklausoma. Jei vieninteliu piršto mostelėjimu nebūtų keičiami valdančiajai daugumai neįtikę įvairių teisėsaugos struktūrų vadovai, o į jų vietas sodinami savi, lojalūs. Jei valdininkai, kaip ir visi mirtingieji, žinotų, kad jų daromiems geriems(?) darbams vertinti galioja tik vienas - Baudžiamasis kodeksas, neprieštaraujantis nė vienam iš Dešimties Dievo įsakymų.
