1 nuotr.Žinau, kad kritikuoti lengviausia. Bet valdžią girti dar lengviau. Jokių problemų. Gražus gyvenimas (prie lovio) garantuotas. Visais laikais buvo menininkų “prie dvaro”: prie CK, prie caro, prie karalių ir kunigaikščių, ir netgi Romos laikais prie Cezario lovio iškiliausi filosofai klūpojo. Kuo aš blogesnis? Nežinau, ar moku. Ir niekad nesužinosiu, jei bent kartą nepabandysiu. Bandau:
Brangūs “Respublikos” , “Vakaro žinių”, “Vakarų ekspreso”, “Šiaulių krašto”, “Žemaičio”, “Biržiečių žodžio” ir t.t. spaudos darbuotojai ir skaitytojai. Sveikinu visus šventų Velykų proga su tuo, kad renkatės teisingą lietuvišką spaudą, kuri nuoširdžiai puoselėja Jūsų protėvių tradicijas, ir dar nuoširdžiau linkiu ją pirkti ir prenumeruoti. (Jei liks vietos ir laiko pabaigoje visiems dar palinkėsiu laimės, džiaugsmo ir sveikatos.)
Žinau, kad Jums dėl manęs gyvenime teko daug rūpesčių ir nemalonumų patirti. Mano grupės žurnalistams valdžia neskuba duoti interviu. (Kalba tik po to, kai jau visus savo interviu būna išdalinę, todėl, išgirdę klausimus, politikai dažniausiai tyli arba meluoja.) Šoumenai vengia kviesti į pasilinksminimus, nes, ko gero, neatitinkam jų orientacijos. Farmacininkai nebesivežioja į egzotiškas keliones, nes, matyt, ne tas tabletes nuo globalaus galvos skausmo vartojame. Ką jau kalbėti apie vargšus mūsų skaitytojus, kurie jau “n” metų yra priversti skaityti mano laikraščius pasislėpę, kai kada net tokiose vietose, į kurias “net karaliai pėsti vaikšto”. Arba – skaityti “Respubliką”, įsidėjus į “Stiliaus” žurnalą.
Žinau, kad viešai pasirodyti, pavyzdžiui, su “Vakaro žiniomis” baisu, nes kaipmat būsi apšauktas “runkeliu” ar kaip kitaip nuo tautos šviesuolių atribotas, izoliuotas, atkirstas arba politiškai pažabotas. Kaip teigia visa tai patyręs savo kailiu (matyt, irgi ne tas tabletes vartojo) filosofas Romualdas Ozolas: ”Po to žmogus atsiduria politiniame užribyje”.
Žinau, kad galima guostis, jog uždraustas vaisius saldesnis. Bet kartais taip norisi pabūti kaip visi. Neišsišokti. Rašyti be pykčio. Taktiškai įvardinti kai kada ir kai kur vis dar pasitaikančius trūkumus. Nesikarščiuoti ir nenervinti. Nesikišti kur nereikia. Nekiršinti žmonių ir valdžios nenervinti. Neskaičiuoti svetimų pinigų (nes Lietuvos biudžetas jau seniai mums nepriklauso). Žiūrėti į priekį tik netoliau savo nosies. Būti santūriam ir nesikišti į svetimus reikalus. Išgirdus moters pagalbos šauksmą, nepraeiti pro šalį, o mandagiai pasiteirauti, ar nereikalinga pagalba (užpuolikams)? Išvydus prie vaikų darželio pedofilą, flirtuojantį su penkiamečiais, pamaldžiai sunerti rankutes ir tyliai pasimelsti, kad solidus dėdė, atstovaujantis Europos Sąjungoje gerbiamai mažumai, prieš tai ir PO TO neužmirštų vaikučių pavaišinti saldainiuku. Tuo pačiu sukalbėti “Sveika Marija” ir už kačiukus, kad kiti ES toleruojami dėdės zoofilai jų nesučiuptų. O jeigu pakeliui į namus Dievas Jums atsiųs ekshibicionistą, irgi nevertėtų abejingai nukreipti žvilgsnio į šalį, kad vėliau nebūtumėt patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl tolerancijos stokos – tol žiūrėkite į praskėtotą keistuolio lietpaltį, kol jam pačiam neatsibos.
Žinau, kad tik tada aš galėsiu ramia sąžine pretenduoti į Lietuvos inteligentų gretas ir vadintis tikru europiečiu. O dar vėliau kaip kompensaciją man leis dalyvauti VEKS renginiuose, įsisavinant milijonus, nes taip dabar vadinamos paprastos vagystės. Žodis “vagystė” visais laikais ir prie visų santvarkų skambėjo labai negražiai ir nervindavo tiek paprastą liaudį, tiek ir tautos išrinktuosius. Joks save gerbiantis inteligentiškas žmogus niekados sau neleis vartoti žodžio “vagystė” ir savęs vadinti “vagimi”. Todėl natūralu, kad, perskaitęs mūsų spaudoje straipsnius apie vagystes bei milijonų grobstymą, kai bjaurūs žodžiai ar dėl žurnalistų aplaidumo, ar dėl redaktorių žioplumo inteligentiškai nesuvyniojami į vatą, tūlas inteligentas nebegali naktį ramia sąžine užmigti ir tuomet pradeda budinti tautą, kaimynus bei įvairius inteligentus, klausinėdamas, ar nebūtų galima pasinaudoti jų parašu po raštu, smerkiančiu fašistus bei rasistus. Po to belieka įrašyti pasmerktojo pavardę ir rezultatas garantuotas: tarptautinis pasmerkimas, demonstratyvus atsiribojimas ir tiesiausias kelias į prokuratūrą bei teismą.
Žinau, kad gyvenime viskas sukasi ratu. Mūsų inteligentus puikiai suprantu ir užjaučiu. Jie tą patį man sakydavo ir būdami komunistais. Dėl mano bjaurios rašliavos yra kentėjęs ne vienas redaktorius. Sovietiniais laikais tie patys žodžiai nervindavo komunistus, kurie irgi mėgo pasišildyti rankutes su valdiškais pinigėliais. Buvo tos pačios vagystės, tik žodžius vyniodavome į šiek tiek kitokią vatą: dabar lėšas “įsisaviname”, o anais laikais viską “susikombinuodavome”, ar pamenate?
…Parduotuvės būdavo tuščios, o namuose šaldytuvai – prigrūsti mėsos gaminių. Klausi šeimininką – iš kur gavo? O jis gudriai šypsosi ir paslaptingai giriasi: ”Susikombinavau”. Automobilių bei butų žmonės laukdavo ir nesulaukdavo dešimtmečiais, o kai kurie įsigudrindavo per tą patį laiką gauti net po kelis kartus – iš kur? Susikombinuodavo… O jei kurį ilgapirštį prigriebdavo, vadindavo ne vagimi, o kombinatoriumi. Jeigu nusikaltimas – stambiu mastu, viešai toks būdavo įvardijamas kaip Didysis Kombinatorius. Dabar gyvename “lėšų įsisavinimo” laikais.
Žinau, kad lietuviai čia niekuo dėti. Ne jie tą nusikalstamą “lėšų įsisavinimo” mechanizmą sugalvojo. Jis gimė kartu su ES idėja globalaus pasaulio architektų galvose. Nusikalstamas planas – toks gudrus, kad, jeigu jam nepaklusi, būsi apkaltintas, kad griauni valstybės ekonomiką, neleisdamas vogt… Atsiprašau, - įsisavinti ES lėšas. Sakys, nesugebat jūs, lietuviai, įsisavinti visų ES lėšų, savinsimės per kitų šalių – ES narių – piliečius. O kadangi ES biudžetas yra bendras, su sąžiningumu čia nieko nelaimėsi, o tik verslininkų, siekiančių įsisavinti kuo daugiau ES lėšų, gyvenimą pagadinsi. Todėl ir tyli visi dantis sukandę. Nieks net nedrįsta paklausti, kodėl lėšos iš Europos Sąjungos, kuriai sąžiningai kasmet biudžetą papildo visi ES šalių piliečiai, yra perskirstomos saujelei milijonierių? Kad turtingi taptų dar labiau turtingi, o vidutiniokai taptų ubagais? Ar tai neiškreipia konkurencijos?
Žinau, kad mūsų Lietuva kaip ir kitos ES šalys yra “parišta” nusikalstamu lėšų plovimu… Atsiprašau, - nuostabių protų sukurtu lėšų įsisavinimo mechanizmu, bet drįstu tvirtinti, kad nieko naujo - ir sovietiniais laikais gyvavo panašios taisyklės.
Jeigu Lietuvos įmonės neišnaudodavo visų jai skirtų lėšų limito, Maskva nukarpydavo lėšas. Todėl galvoti lietuvaičiai, bijodami, kad taip neatsitiktų, paskutiniais metų kvartalais į kairę bei dešinę švaistydavo pinigus, o kai kurių įmonių vairuotojai net benziną iš bakų pamiškėse išpildavo, kad tik nebūtų apkarpytos degalų kvotos. Dar neužmiršau ir situacijų, kurios labai primena lėšų perskirstymo mechanizmą. Tik jis buvo išbandytas buitiniu lygmeniu: jeigu vyrai algas pragerdavo, žmonoms valdžia leisdavo jų atlyginimus tiesiai iš darboviečių kasų pasiimti, kad pinigai alkoholikų vaikus pasiektų be tarpinių stotelių – restoranuose bei kavinėse. Ar šiuo požiūriu mes nepanašūs į tuos nelaimėlius, jeigu Briuselio valdžia kaip senais laikais mus verčia reguliariai mokėti po milijardą į ES iždą, kuris vėliau tas lėšas perskirsto tam, kam reikia? Negi tikrai mes tik pusgalviai, neišmanantys, kam Lietuvoje reikalingiausi pinigai?
Žinau, kad iš aukščiau geriau matyti.
Žinau, kad valdžia nuo Dievo.
Žinau, netgi tai, kad sekmadienį Jėzus švenčia savo antrąjį gimtadienį. Pirmąkart, jei neklystu, jis gimė prieš 2009 metus Juozapo ir Marijos šeimoje. O antrąkart, kaip dabar prisimenu, Jėzus atgimė per šv. Velykas – šiandien sukanka lygiai 1976 metai nuo to svarbaus visiems katalikams įvykio, su kuo ir sveikinu visus Lietuvos tikinčiuosius.
P.S. Tik labai prašau niekada manęs neklausinėti, kodėl Jėzus, nuostabus Dangaus sielovadybininkas bei pranašas, buvo priverstas antrą kartą atgimti. Nenoriu nei žinoti, nei girdėti - nei kaip jis mirė, nei kas už tai atsakingas. Vardus žinau, o tautybės jų neprisimenu. Juk negalima dėl kelių nusikaltėlių kaltinti visos tautos. Ar ne taip, žydšaudžių tauta?
