1 nuotr.Vitas TOMKUS, “Respublikos” žurnalistas
Bet kurią statinę medaus gali sugadinti šaukštas deguto.
Tuo darsyk įsitikinau, perskaitęs interneto komentarus, kurie pasipylė tūkstančiais po to, kai “Žalgiris” pasirinko ne kapituliacijos, o pergalių kelią.
Emocijų buvo su kaupu ir gaila, kad joms pasidavė ir kai kurie žurnalistai. Vakar “Respublika” iš interneto perspausdino komentarus, kuriuose yra žeminami “Lietuvos ryto” garbė ir orumas. Darbuotojai, kurie nusileido iki nepraustaburnių lygio, yra griežtai įspėti. Jie pripažino padarę klaidą ir suprato, koks žemas lygis yra kaltinti konkurentus dėl buvusio “Komjaunimo tiesos” pavadinimo.
Jeigu man būtų pasitaikiusi proga steigti laikraštį ne Sąjūdžio laikais, o sovietmečiu, esu tikras, kad “Respublika” geriausiu atveju vadintųsi “Respublikos varpas”, blogiausiu – “Tarybinė respublika”. Tais laikais kitaip ir būti negalėjo. Miestų bei rajonų spauda mirgėjo tokiais pavadinimais kaip “Tarybinė Klaipėda”, “Auksinė varpa”, “Komunizmo rytojus” ir panašiai.
Asmeniškai man “Komjaunimo tiesa” brangi tuo, kad kadaise čia galėjau spausdinti savo aštriausius feljetonus, kurių nedrįso publikuoti kiti komunistai redaktoriai, šiandien itin aktyviai besireiškiantys kai kuriuose laikraščiuose kaip uolūs patriotai.
Ta proga “paguosiu” kolegas, o jaunuomenei priminsiu, kad absoliuti dauguma mano kartos žmonių buvo komjaunuoliai. Komunisto vardo buvo ne kiekvienas vertas, dėl jo kai kam tekdavo net labai pasistengti, o į komjaunuolius priimdavo urmu. (Panašiai kaip dabar į ES arba dar anksčiau į TSRS.) Nelabai kas ir klausdavo, ar nori. Viskas vykdavo pagal planą: tiek ir tiek komjaunuolių, o šitiek – pionierių. Tik kažkodėl spaliukų niekas neskaičiavo. Nes spaliukai buvo Lenino anūkai. Jeigu visus būtų suskaičiavę, Leniną būtų tekę apkaltinti daugpatyste (po mirties), nes praktiškai šalyje nebuvo šeimos, kurioje nebūtų spaliuko, Lenino anūko.
Ta proga prisipažinsiu, kad buvau ir spaliuku, ir pionieriumi, ir netgi - dukart komjaunuoliu. Pirmąkart įstojau mokykloje, po to buvau pašalintas - už nederamą elgesį Klaipėdos jūreivystės mokykloje (ne, ne už “antitarybinę” veiklą ) ir vėl priimtas į komjaunimą septyniolikmetis Sibire, kur atsidūriau tremtyje (ne, ne kaip dekabristas) kaip geologas.
O “Komjaunimo tiesa” man buvo pirmoji žurnalistikos mokykla. Tiesą sakant, ir dabar nelabai įsivaizduoju savo “Respublikos” gyvavimo be konkurento.
Kuomet G.Vagnoriaus Vyriausybė užsimojo “Komjaunimo tiesą” nacionalizuoti, “Respublikai” užteko proto atsispirti pagundai monopolizuoti spaudos rinką ir imtis iniciatyvos organizuoti akciją už laisvą spaudą. Tąkart “Komjaunimo tiesą” išgelbėti pavyko, o “Valstiečių laikraščio”, deja, ne. Pastarasis tapo puikiu pavyzdžiu to, kas būna, kai laikraštis patenka į rankas politikams, kurie su juo elgiasi kaip su savo nuosavu organu.
“Respublika” ne kartą yra ištiesusi pagalbos ranką konkurentams ne tik per kruvinus sausio įvykius, kuomet suorganizavome bendrą “Laisvos Lietuvos” projektą (gaila, kad tąkart kolegoms užteko drąsos vos vienam numeriui), bet ir sovietų blokados dienomis, kuomet dalinomės su konkurentais popieriumi laikraščiams spausdinti. To visai nebūtina traktuoti kaip altruizmo. Tegul tai lieka istorijai kaip puikus savanaudiškumo pavyzdys, nes liūdna būtų gyventi be konkurentų.
Juk iki šiol niekas nieko geresnio už konkurenciją nesugalvojo. Tai ir progresas, ir pažangos variklis. Dėl to ir kuriami antimonopolistiniai įstatymai, kurie Lietuvoje dažnai negalioja. Be sveikos konkurencijos pirmiausia nukenčia paprastų piliečių interesai, o po to ir visos visuomenės.
Tas pats ir sporte.
Koks gali būti krepšinis be Kauno “Žalgirio”?
Kaip, beje, ir be Vilniaus “Lietuvos ryto”. Juk kadaise pastarojo klubo vadovai įsigijo “Statybos” krepšinio klubą tuo metu, kuomet “Statybai” irgi buvo kilusi grėsmė išnykti. Ir nors “Statyba” vis dėlto išnyko, Vilniuje krepšinis dar gyvas. Šlovina ir Lietuvą, ir “Lietuvos rytą”. Ar įmanoma “Žalgiriui” įsivaizduoti stipresnį varžovą už klubą, kuriam vadovauja net pats Vainauskas. Sakau tai be jokios ironijos.
Visiems sakau ir sakysiu: mano konkurentai yra patys stipriausi, galingiausi ir įtakingiausi Lietuvoje. Ir labai gerai. Visi jų bijo. O aš jais didžiuojuosi.
Esu tikras, kad “Žalgirio” vyrai man pritars. Ne tik žodžiais, bet ir šlovingomis pergalėmis krepšinio aikštelėse.
Su Žalgiriu – už Lietuvą!
