Vitas TOMKUS, “Respublikos” žurnalistas
Savo skaitytojus skubu nuraminti, kad su mūsų, lietuviška, žiniasklaida yra viskas gerai. Nei ji serga, nei pasiligojusi, spardosi kiek gali ir ruošiasi pačiu artimiausiu metu dar ne vienam susimovusiam politikui dantis išmalti.
Taigi šnekos apie greitą lietuviškų laikraščių mirtį bei nepagydomas ligas yra gerokai išpūstos.
Nors, žinoma, sunku paneigti faktą, kad ir sveikame organizme pasitaiko nesveikų ląstelių.
Taip, kai kurios radijo bei televizijos laidos yra akivaizdžiai apsikrėtusios pavojingomis bacilomis, kurios nuodija tautos protą ir sąmonę. Deja, dažniausiai nevisavertiškumo kompleksais serga tų laidų vedėjai, negalintys savarankiškai išsilaikyti ir eteryje pareikšti asmeninę nuomonę. Ligos pernešėjai yra nesveiki žmonės, tikri ligoniai, kurie, šiltai įsitaisę senuko Rakausko kišenėje, įkyriai bukina tautą ir siurbia savo šeimininko bei Spaudos fondo pinigus.
Būtų galima nekreipti į tai dėmesio, jei savo problemų jie nemėgintų įkyriai permesti kolegoms iš dienraščių, kartodami tą patį per tą patį: “Kuo šiandien serga mūsų žiniasklaida?”
Iš pradžių derėtų išsigydyti patiems, o tik po to nustatinėti diagnozes kolegoms.
Rodau pavyzdį: aš esu ne visai sveikas. Man blogai su akim – beveik nematau. Nieko gero artimiausiu metu Lietuvoje neįžiūriu.
Be to, man labai blogai su klausa, nes seniai nebegirdžiu tikrų tautos autoritetų, kurie sutelktų žmones vieningam tikslui ir išvestų jeigu ne į Baltijos kelią, tai bent kuo toliau nuo Soroso propagandininkų arba juos pačius kuo toliau nuo namų pavarytų. O jei užsispirs būti čia, tegul būna ne radijuje, o kalėjime: už Tėvynės išdavimą ir finansuojamą iš užsienio antilietuvišką veiklą. Tik tokiu atveju aš sutinku juos čia toleruoti. Nes dabar gyvenimas per juos nemielas. Kiek galima ramiai stebėti, kai vykdomas dvasinis lietuvių tautos genocidas.
Pasakysiu dar daugiau: tie “šviesuoliai”, donskiai su spurgom, aleksandravičiai su lopatom ir makaraitytės su makarovais man “vienodai šviečia”. Net ne šviečia, ne “tamsumus prašalina”, o jau veikiau ant akių tamsumą uždeda.
Kai pasiklausau jų intelektualių laidų apie toleranciją ir neišvengiamą mūsų globalizaciją, pasijuntu “aklas” it viščiukas. Toks kvailas su savo provincialumu, toks niekingas su savo Tėvyne, toks senamadiškas ir sukriošęs lietuviškas iškasena, aklai prisirišęs prie protėvių kaulų ir jų pasenusios kalbos, nebereikalingų tradicijų ir vertybių, kad kartą net buvau susiruošęs pas savo draugelį Emanuelį jam batų valyti. Bet prisiminęs, koks jis užuomarša, persigalvojau - vis tiek būtų susimokėti užmiršęs.
Visa tai niekis, palyginti su tuo, kas darosi mano psichikai…
Tik prašau, mieli skaitytojai, niekam nepasakoti, ką dabar iš manęs išgirsite. Ne dėl savęs išgyvenu, – dėl jūsų, kad kas neuždarytų priverstinai gydytis. (Manim jau seniai niekas netiki, jei ką parašau – didieji protai ignoruoja arba atsiriboja, o jus gali surišti ir supakuoti, nes savo rinkėjų valdžia dar klauso, tik prieš tai reikia jiems stipriai į langus pabarškinti.)
Tai va, brangūs skaitytojai, jūsų redaktoriui blogai su galva. Man vaidenasi. Vaidenasi, kad Lietuva yra tranų kraštas. Kraštas, kuriame mažai kas dirba, o gerbiami ir aukštinami tik tie, kas daug tauškia ir nieko konkretaus Lietuvai nepadaro.
Beje, nežinau, sutapimas ar ne, bet paūmėjimas man prasideda iškart po to, kai sociologai viešai paskelbia populiariausiųjų politikų sąrašą.
Imkim prezidento V. Adamkaus pavyzdį.
Per pirmąją savo kadenciją, kol jis dar buvo šiek tiek gyvas, kol savarankiškai pakrutindavo tą ar kitą šlepetę (pamenat, vieną net iki Šiaulių iš Amerikos buvo nuspyręs?), per žmonių apklausas jis buvo eilinis Lietuvos politikas. O štai dabar, kai jis absoliučiai nieko neveikia, o su tauta bendrauja tik per televizorių ir tik per “Dviračio žinias”, kai nebegali arba nebenori dėl nieko nervintis, kai iš visos spaudos jam prie kavos Božena padeda tik vieną laikraštį, ir tai ne lietuvišką, o lenkišką – “Kurjer Wilenski”- Jo Ekscelencija Valdas Adamkus-Adamkevičius beveik visą kadenciją išbuvo absoliučiai populiariausias Lietuvos politikas. Štai ką reiškia absoliučiai nieko neveikti.
Ar normalioje šalyje gali taip būti? Gali… Ar atkreipėt dėmesį į tai, kas dabar politikų reitingo lentelėse iš jo atėmė “mylimiausiojo ir populiariausiojo” titulą?
Ogi nei matyta, nei regėta (Lietuvoje) panelė Dalia iš Briuselio. Kol ji darbavosi Lietuvoje kaip finansų ministrė, Dalią Grybauskaitę žmonės per apklausas vertino labai santūriai – kaip eilinę politikę. Užteko jai nusibelsti į Briuselį ir ilgam dingti iš tautiečių akiračio, kaipmat tapo pati populiariausia politike.
Gal ji ten, Briuselyje, ir gerai dirbo Europos labui. Galbūt sėkmingai mus reprezentavo kaip komisarė. Gal net galėjo dar didesnę karjerą padaryti - pavyzdžiui, pažadėjusi globalistams iš energetikos sektoriaus ne tik Ignalinos atominę, bet ir Kauno hidroelektrinę, ir Elektrėnų šiluminę uždaryti, deja, deja, nutarė grįžti į ašarų pakalnę. Ir neapsiriko. Šuolis į pačias viršūnes.
Kas tai – aklas žmonių pasitikėjimas ar griebimasis šiaudo? O gal paprasčiausia baimė, - vis dėlto dama turi juodą karatė diržą, o Lietuvoje oi kaip reikia valdžiai kailį iškaršti.
Tik ar realu sistemos atstovui nugalėti su diržu nusikalstamą sistemą, kurios gijos driekiasi link Briuselio, jame Dalia komisare dirbo, ir link Vašingtono, kuris Adamkaus lūpomis stumia Grybauskaitę. Natūralu, kad po to ji išdidžiai visiems pareiškia, jog jai nereikalingas partijų palaikymas. O kam? Už jos pečių - šitokia galinga partija, pačiuose JAV Kongresų rūmuose, kurios visas pasaulis bijo.
Ar niekam neužkliuvo D. Grybauskaitės išsakyti motyvai, kurie ją neva pastūmėjo siekti prezidento posto? Ta proga priminsiu: “Nutariau balotiruotis, nes man labai sukėlė nerimą riaušės prie Seimo, kurias išprovokavo šalies viduje veikiančios destruktyvios jėgos”. Ar neaišku?
Ji nepasmerkė apsivogusios valdžios, kuri baigia paleisti elgetomis savo liaudį. Jai nekliūna grobstomi milijonai per Briuselio fondus. Ji nesuka sau galvos dėl milijardinių kreditų su milžiniškomis palūkanomis. Jai nepatinka tiktai riaušės. Net tas faktas, kad prieš būsimuosius rinkėjus buvo panaudotos kulkos, jos nenustebino. Kad daugiau nei šimtas protestuotojų buvo įkišti į cypę - nė motais. Nenuriedėjo nė viena ašara jos raudonu skruostu pamačius apgailėtiną padėtį, kurioje atsidūrė jos broliai ir sesės, lietuviai – be darbo, be indėlių, be socialinių garantijų, be saugaus gyvenimo – ir gatvėje, ir namie, kuriuos jau netrukus užgrobs svetimšaliai bankininkai.
Kodėl tokiame chaose D.Grybauskaitei nerimą kelia tik riaušininkai?
Ar tik nebus panelė su žydromis akutėmis ir “juodu karatė diržu” Lietuvai komandiruota kaip paprasta žandarmė?
Ar atsitiktinai ji pirmiausia apsilankė užsienio kapitalo valdomose redakcijose – “Verslo žiniose” bei “Delfyje”, o svita staiga pasipildė Soroso žmonėmis (Darius Kuolys, Vitas Vasiliauskas, dirbantis advokatų kontoroje, kuri, beje, atstovauja zuokiniams “geriems darbams”), kurių tikslas, propaguojant atvirą visuomenę, su protėvių šaknimis išrauti ir sunaikinti lietuvybę.
P.S. Atsiprašau, regis, per daug įsismaginau. Juk įspėjau, kad man negerai su galva, nes vaidenasi visokios nesąmonės. Prašau tučtuojau nuo manęs ir mano tamsių minčių atsiriboti. Kas nespės – aš nekaltas. Kai eurokomisarė ir JAV įgaliotinė D.Grybauskaitė jus priskirs prie “viduje destruktyviai veikiančių jėgų”, bus per vėlu atgailauti. Kaipmat papulsit į tarptautinę savitarpio pagalbos programą, kuri turbūt vadinsis maždaug taip: “Jūs mums iš Gvantanamo – mes jums į Gvantanamą”.
