Algimantas Kasparavičius: Jei Lietuvai vis dar knietės „demokratizuoti“ Rytus, susimokės pati

Ji tikra, kad vienintelis „padorus" pasaulis tebėra čia, kur „ganosi" 72 lytys, viešpatauja bedievystė, demokratija saviems, cancel kultūra, mažumų diktatūra ir pan. Nedaug kuo skyrėsi nuo jos lig šiol ir pati šios ideologijos gimdytoja Amerika. Istorikas dr. Algimantas KASPARAVIČIUS sako, kad Europai teks išmokti gyventi naujoje realybėje, „grįžti prie Dievo ir šaknų".

- Dar visai neseniai kalbėjote apie Vakarų lyderystės krizę. Ką pasakytumėte šiandien, kai vienas Vakarų veikėjas šokdina visą pasaulį?

- Nereikėtų supaprastinti visko iki vieno žmogaus: svarbu turėti omenyje, kad didžiuma Amerikos patikėjo Donaldu Trampu, jo politiniu genijum, retorika. Patikėjo jo uždirbtais milijardais, pažadais ir komanda. Šiuo atveju kalbame apie Amerikos visuomenę, kuri per ultrakairiosios liberalios ideologijos dominavimo dvidešimtmetį persisotino ta politine teorija ir praktika. Ir jeigu po Trampo pareiškimų apie laisvę varžančią Europą, neišmintingą Ukrainos politiką ir Rusiją, kaip didžią didingos kultūros tautą, su kuria JAV turi puikius istorinius ryšius, iš Amerikos politinio elito, oponuojančio Trampo kursui, puolė jį kritikuoti tik vienas kitas dimisijos generolas, tai kur visi demokratai-senatoriai, kongresmenai, gubernatoriai?

Man tai ženklas, kad dauguma JAV politinio elito jau suprato, kad buvęs ideologinis kursas pasiekė akligatvį ir eiti nebebuvo kur. Todėl šiandien trampistinė politika JAV vyksta pakankamai ramiai. Didelė dalis racionaliosios, pragmatiškosios Amerikos, vadinamosios „vienaaukštės Amerikos" (didžioji dalis gyvena ne miestuose, o provincijos miesteliuose) nesutiko su jai pasiūlyta kairiųjų socialine inžinerija ir dabar žino, kad ši destrukcija buvo sustabdyta Trampo dėka. Pradžios mokyklose jų vaikų jau nebeklausinėja apie lytinę tapatybę. Jau vien tai amerikiečiai laiko dideliu laimėjimu ir mano, kad Trampas pateisina jų lūkesčius. Ir jiems visai nesvarbu, ką jis darys toliau.

- Ir kaip užbaigs karą Ukrainoje?

- Kaip kiekviena normali tauta karo amerikiečiai bijo, nes karas yra žudymo, kraujo ir mėšlo gaminimo mašina. Pagal amerikietiško mąstymo vertybes ir logiką, jiems mažai rūpi užsienio politika ir tai, kas yra už Amerikos ribų, kas nėra susiję su jų uždarbiu, socialinėmis garantijomis. Jiems svarbu, kad nebūtų globalaus karo, kad jų vaikams nereikėtų kariauti, kaip Europoje (1944-1945 m.), Korėjoje (1950) ar Vietname (1969-1973), kai ten buvo pasiųsta apie 550 tūkst. jaunų amerikiečių, kurių dešimtadalis taip ir liko gulėti Vietnamo žemėje.

O kas vyksta Europoje, juos mažai domina. Žiūrint plačiąja politinės filosofijos prasme, šiandien turime smagų paradoksą: po JAV viceprezidento J. D Venso (Vance) kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje Europa pakraupusi: pastaruosius keliasdešimt metų ne tik ES, bet ir visa Europa ideologiškai ir kultūriškai beveik aklai sekė JAV, įsivaizdavo viską daranti pagal JAV nubrėžtą politinę programą bei dienotvarkę ir staiga bumm! - perkūnas iš giedro dangaus. Pats JAV viceprezidentas jai į veidą teškia, kad ji visai nėra nei demokratiška, nei laisvės žemynas.

Tą ir noriu pabrėžti: po Antrojo pasaulinio karo, o ypač po TSRS žlugimo, europiečiai darė viską, ko norėjo JAV. Pradedant politika, prekyba, finansais ir baigiant kramtoma guma ir socialine inžinerija. Visos idėjos atėjo iš JAV. Buvo su didžiuliu entuziazmu plačiai adaptuotos ir įdiegtos.

Europiečiai įsivaizdavo, kad iš JAV importuojamos ir čia diegiamos naujosios „liberalios demokratijos" politinės ultra-vertybės yra nustatytos visiems laikams, kad jos yra amžinos.

Tačiau jie pamiršo pamatinę vakarietiškos civilizacijos aksiomą, kad visi procesai kaskart yra „perskaitomi" iš naujo. Tai sena biblinė tiesa.

Judaizmo, iš kurio yra išaugusi ir krikščionybė, kultūrinė esmė - amžinas biblijos, torų skaitymas. Skirtingai nuo lotyniškosios krikščionybės, kur tiesas referuoja „Kristaus vikaras" Romos popiežius, judaizme tiesos ieškoma savarankiškai. Panašiai kaip stačiatikybėje ir protestantiškose religijose. Tiesos nėra amžinos, jos yra reguliariai atrandamos ir atnaujinamos, o europiečiai, įsikabinę į skverną Jungtinėms Valstijoms, įsivaizdavo, kad čia jau viskas, jau pabaiga. Jie tarėsi jau lyg ir patį Dievą už barzdos sugriebę ir kartu su amerikiečiais planavo patekti į amžiną politinį Rojų. Bet pamiršo, kad amerikiečiai gali ir kitaip perskaityti savo civilizacinį kodą. Kad jie moka skaičiuoti pinigus...

Tik klysta tie, kurie galvoja, kad Trampas yra prieš globalizmą ar yra izoliacionistas. Nieko panašaus. Trampas toks pat globalistas, kaip ir Baidenas ar dar anksčiau Obama. Skirtumas tik tas, kad Trampas dabar keičia globalizmo politikos turinį. Bet ne esmę. Amerika savo prigimtimi yra globali. Ypač po dviejų pasaulinių dvidešimtojo amžiaus karų.

- Kodėl Amerika keičia žaidimo taisykles, kurias ji pati ir buvo nustačiusi?

- Aš jau bandžiau paaiškinti, kas toks yra klasikinis amerikietis. Pasakysiu daugiau: Amerika į politiką ir netgi į savo ideologijas visada žiūrėjo kaip į prekę, kurią galima parduoti. Ir ta leftistinė ideologija, kuri gimė JAV universitetuose, maždaug kartu su hipiu judėjimu septintajame dešimtmetyje, aštuntajame ir ypač po Šaltojo karo pabaigos, po Tarybų sąjungos sugriuvimo, atsivėrus sienoms, tapo labai pelningu verslu. Po geležinės uždangos griūties visa Rytų Europa, dalis Vidurio Europos ir dalis Azijos idėjiškai-moraliai-vertybiškai liko tuščios. Čia trūko ne tik madingų sportbačių, džinsų ar automobilių. Dar labiau čia buvo alkstama nors kažkokio dvasinio peno - „vertybių". Tad plačiąja prasme ideologiją čia buvo galima labai pelningai parduoti.

Tą sėkmingai darė Džordžas Sorošas su kompanija, įvairūs institutai, „nevyriausybinės organizacijos", „nepriklausoma spauda", netgi leftistiškai nusiteikę kunigai ir vienuoliai, tvarkingai maitinami per USAID sistemos „tūbeles" beveik keturis dešimtmečius. Amerikietiškos „vertybės" moraliai skurdžiuose postkomunistiniuose kraštuose buvo puikiai perkamos. Bet XXI a. trečiojo dešimtmečio viduryje pastebėta, kad šiai ideologijai nebėra kur plėstis: ja aprūpinta visa Europa, netgi dalis Eurazijos, tačiau kinams, indams, Afrikai, o dar labiau musulmoniškam pasauliui tos vertybės bevertės. Jų ten neparduosi.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl radikaliai pasikeitė JAV politika ir ideologinė linija, ir kodėl, mano nuomone, net į valdžią sugrįžus demokratams, prie ankstesnės leftistinės ideologijos grįžta niekad nebebus. Nes, kalbant prekybiniais terminais, šiai ideologijai nebeliko rinkos.

- Europos Sąjunga atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje: viena vertus, ji negali ir nenori menkinti savo „vertybinės" politikos, kita vertus, negali susipykti su Amerika, kurios saugumo skydas kaip niekad jai reikalingas? Ar investicijos gynybai ją paguos?

- Suprantat, kur esmė? Kalbama apie investicijas gynybai ir užsispyrusiai nenorima suprasti, kad mūšio lauke kariauja ne pinigai ir ne procentai nuo BVP. Niekas nedrįsta pasakyti, kad karas pirmiausia yra ne pinigai, o žūtys. Čia jau net nekalbu apie globalų branduolinį karą. Šiandieniniai europiečiai nedrįsta apie tai nei pagalvoti, nei parašyti. Europa užmiršo, kad už karą reikia mokėti ne pinigais, ne investuotais milijardais, kuriais jie bando prisidengti, - mokėti reikia jaunų vyrų gyvybėmis.

Čia turi keistis jau ne skaičiai biudžeto lentelėse, čia turi keistis žmonių mąstymas. Turi keistis tokios sąvokos kaip garbė, tėvynė, valstybė, tauta, asmenybė, pilietis, tėvas, motina, pareiga, teisės ir t.t., nes karas iš esmės yra aukojimasis. O jeigu visuomenėje to nėra, jei visuomenė kariauja ir eksportuoja karus tik sėdėdama prie televizoriaus ar kompiuterio, tai rezultatas esti toks, kokį šiandien turime.

XXI a. pradžioje amerikiečiai dar pajėgūs kariauti ir susitaikyti su daugiau ar mažiau aukų (vien tik Vietnamo kare jie neteko 50 tūkst. vyrų, o apie 200 tūkst. amerikiečių liko invalidais). Šiandieniniai europiečiai išlepę ir patys kariauti nebenori. Daugumai jų, išskyrus žydus, Antrasis pasaulinis karas pasibaigė visai neblogai: jie nekariavo, didelių aukų nepatyrė. Holokaustas - čia būtų atskira tema. Vakarų ir iš dalies Vidurio Europa buvo išlaisvinta, galima sakyti, beveik už dyką. Negana to, gavo Maršalo planą atsikurti, ir gyvenimas, anot italų, vėl tapo „saldus".

Lietuvai, jos kaimynams, patekusiems į stalininės TSRS gniaužtus, tų saldumynų nebuvo. Kiek laiko tęsėsi masinės tremtys, kalėjimai ir grubi socialinė chirurgija. Mano senelis Antanas Kasperavičius 1952 m. rugsėjo 19 d. žuvo sovietiniame lageryje, o tėvas Pranas su sese Kazyte - mano krikštamote - tik 1961-ųjų pavasarį grįžo iš tremties iš Bodaibo aukso kasyklų, bet „be teisės prisiregistruoti LTSR". Žinoma, toje naujojoje LTSR realybėje buvo galima gyventi Lietuvoje su Vilniumi ir Klaipėda, mokytis lietuviškai ir tyliai guostis, kad Vasario 16-osios Nutarimo tėvų numatyta Lietuvos valstybės teritorinė programa minimum realizuota.

Tačiau viskam ateina galas. Kovo 11-osios Lietuva, LTSR pavyzdžiu pastaruosius porą dešimtmečių gyveno „pasaulinės revoliucijos" iliuzijomis ir bandė iš naujo aplink save kurti pasaulį pagal spekuliatyvų LDK politinį atvaizdą: eiti į Rytus, juos savo nuožiūra „civilizuoti" ir „demokratizuoti" nuo Minsko iki Maskvos. Tačiau dabar Trampas parodė, kad taip, deja, nebebus: jeigu norėsite eiti į Rytus, patys turėsite ir susimokėti.

- Tik neaišku, ar sugeba ES politikai adekvačiai vertinti situaciją, jeigu visus karo metus kalbėjo vien apie Ukrainos pergalę mūšio lauke?

- Putino ideologams pavyko Rusijos politinei tautai įteigti, kad karas Ukrainoje yra Rusijos išgyvenimo karas, nes Ukrainoje eina rusų pasaulio apsigynimo ir valstybės išgyvenimo riba. Žvelgiant geopolitiškai, tai gana suprantama pozicija: JAV 1962-aisiais irgi piestu stojo prieš Kubos įsitraukimą į TSRS geopolitinį lauką. Trampo ambicijos Grenlandijos atžvilgiu rodo, kad ši nuostata Vašingtone ir šiandien geležinė. Taigi, Maskvos priešgyna Ukrainos stojimui į NATO nėra nepaaiškinama. Kita vertus, rusams nereikia gaudyti savo kareivių ir prievarta siųsti frontą: per trejus karo metus įvyko vos viena mobilizacija. Visa kita kariuomenė - iš savanorių.

Tuo tarpu Ukrainoje vaizdas kitoks. Ir tikrai ne dėl ukrainiečių dvasinių savybių. Tiek ukrainiečiai, tiek rusai - karingi slavai. Karo pradžioje savanorių Ukrainoje netrūko, tačiau didelės aukos tautas palaužia.Šiandien Ukrainoje jaučiamas nuovargis ir išsekimas, o ES, skelbianti, kad Ukraina kovoja ir už Europą, pati neskuba į Ukrainą.

1936-1939 metais, vykstant Ispanijos pilietiniam karui, kada Tautų sąjunga buvo visiems įsakiusi laikytis „nesikišimo politikos", nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija generolui Frankui į pagalbą pasiuntė beveik 100 tūkst. savanorių kovai prieš ispanų respublikonus. Šiandien JTO, ES ar NATO neskelbia „nesikišimo politikos" Ukrainoje, bet ir savanoriai kovoti „už teisingą" reikalą į Ukrainą jau neplūsta. Kyla klausimas, kodėl? Ar Europa prarado heroizmą ar Ukrainos reikalas ne toks jau ir teisingas?

Bijau, kad dauguma lietuvių politinio isteblišmento nuo Daukanto aikštės iki Kudirkos aikštės dorai net nesuvokia, kas nutiko. Kodėl NATO, buvęs toks efektyvus, kai to efektyvumo situacija nereikalavo, dabar, kai jau lyg ir reikėtų, sukasi tuščiai ir jokio efektyvumo nerodo. Manau, priežastis paprasta. 1949 m. įkurta organizacija buvo adaptuota tos epochos iššūkiams, kai egzistavo dvi priešiškos jėgos: Tarybų sąjunga ir Jungtinės Valstijos. Bet laikui bėgant pasaulyje įvyko didžiuliai pokyčiai: iškilo Kinija, kyla Indija ir dar milžiniškas musulmonų pasaulis su Iranu ir Turkija centruose ir čia aiškėja, kad senoji NATO sistema nepritaikyta tokiai geopolitinei konfigūracijai. Regis, Trampas tą suprato ir naujų sprendimų ieško dialoge su Rusija?

- Rusija nebelaikoma grėsme?

- Rusija Amerikai niekada negrasino. Greičiau priešingai. JAV nepriklausomybės karo metu carinė imperija rėmė su Anglija kariaujančius maištininkus. XIX a. viduryje JAV pilietinio karo laiku Rusijos caras ir vėl buvo teisingoje pusėje - rėmė demokratinę šiaurę prieš vergvaldiškus pietus. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais Maskva ir Vašingtonas vėl stovėjo vienoje fronto linijoje. Būtent tą amerikiečių-rusų istorinę bendrystę Trampas anądien pabrėžė po telefoninio pokalbio su Putinu.

Taigi, panašu, bandys tęsti buvusių prezidentų Vilsono, Ruzvelto, Kenedžio, Niksono ir Bušo vyresniojo politiką. O tai reiškia, kad naujojoje pasaulio geopolitinėje konfigūracijoje Europai gali tekti ne sprendimų priėmimo parteris, bet galiorka. Jai teks išmokti gyventi naujoje konkrečioje realybėje. Baigti tam tikrą chuliganišką užsienio politiką, vidaus socialinę inžineriją ir grįžti prie savo tautinės-krikščioniškos tapatybės. Prie Dievo ir šaknų.

- Vadinasi, ir Lietuvos likimas vis mažiau priklauso nuo jos pačios?

- Mūsų politinis isteblišmentas nuosekliai, pats to nesuvokdamas, naudodamasis ES fondų pinigais, išmokomis, išpūstomis europarlamentarų algomis gerai gyveno ir darė viską, kaip buvo nurodoma iš Briuselio, visiškai negalvodamas apie jokią valstybės strateginę geopolitinę ateitį, jos nemodeliuodamas ir neprognozuodamas. Tą pastebėjęs, pradėjau kalbėti dar 2011 metais, kilus pirmos masinės emigracijos bangoms ir vienam politikierių apkaltinus emigrantus „neturint vaizduotės". Vėliau valstybėje dingo gyvos diskusijos, nebeliko argumentų ir motyvacijos veikti. Liko vien plika propaganda, visuomenės sutrikimas ir politikų populizmas. Kairysis. Dešinysis. Liberalus. Karščiavimasis, neadekvatus kalbėjimas.

Tai, kad Lietuvos-Lenkijos valstybė XVIII amžiaus gale prarado valstybingumą ilgiems metams, nebuvo joks atsitiktinumas. Į tai buvo einama šimtmetį, tuščiai pliurpiant apie „pergales mūšiuose su maskoliais". Žinoma, tuo metu socialiniai procesai buvo lėtesni, dabar viskas žymiai greičiau. Gal ir nereikės naujos Basanavičiaus-Vaižganto-Smetonos kartos ir naujo politinio-etninio-moralinio atgimimo Lietuvai vėl laukti 123 metus. Bet netikiu, kad tai įvyks per pusmetį ar metus. Manau, arba užaugs nauja lietuvių karta su tikromis vertybėmis, arba ištirpsime istorijoje, kaip prūsai ar mažlietuviai.