Ar sakysime, kad Sporto rūmus atėmė žydai?

Kodėl? Kuriuo tikslu? Norint numarinti pačius rūmus ar juos numarinant ištrinti ir Sąjūdžio pėdsakus? Kieno interesai Lietuvoje yra svarbūs ir dar svarbesni?

Sauliaus Skvernelio vyriausybės laikotarpiu 2019 metų gruodį Turto banko, Lietuvos žydų bendruomenės, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto atstovai pritarė techniniam Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos bei rūmų pritaikymo konferencijoms (kongresams) projektui. 2020 metų išvakarėse buvo gauti leidimai statybai ir teliko skelbti rangovo konkursą, bet...

Vyriausybės rūmuose įsikuria nauja - konservatoriams atstovaujanti Ingridos Šimonytės vyriausybė. Padėtis bematant keičiasi. „Bandėm konsultuotis visus praėjusius metus, - 2022 metų sausį LRT prisipažino vyriausybės vadovė, - o kaip, jeigu pakeistume tą požiūrį, kadangi projektas nėra pradėtas įgyvendinti, yra tik projektiniai sprendimai, ir nutartume, kad ta vieta - ypatinga Lietuvos žydų istorijoje - būtų skirta tam, kad Lietuvos žydų istorija ten ir būtų papasakota. Ar per muziejų, memorialą, specialiai tam dedikuotą objektą"...

Tais pačiais metais valstybei baigiant mokėti žydams pinigus už XX a. nusavintą jų bendruomenių turtą, premjerė siūlo skirti analogišką sumą kompensuoti nusavintam privačiam turtui - 37 mln. eurų, laikydama tai nedidele, greičiau simboline suma.

Dar ne prošal turėti galvoje, kad 2023 metais sukurtai lietuvių ir žydų darbo grupei dėl senųjų Šnipiškių žydų kapinių atminimo įamžinimo Vilniaus sporto rūmuose vadovavo galimai suinteresuotas asmuo - Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.

Na, ir kaip reikėjo tikėtis, paskutiniais I.Šimonytės valdymo metais, 2024 metų vasarą, vyriausybė pritarė darbo grupės pasiūlymams, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai taptų memorialu ten buvusioms žydų kapinėms.

Pagal darbo grupės, kuriai vadovavo A.Gelūnas, pasiūlymus, rūmuose turėtų būti išsamiai aprašyti kapinėse palaidoti žmonės - jų vardai, biografijos, raštai ir jų palikimas, pristatoma Vilniaus žydų bendruomenės istorija tais metais, kai kapinės buvo naudojamos, kapinių žemėlapiai ir nuotraukos, informacija apie žydų kapinių laidojimo papročius, tradicijas ir t.t. ir pan..

Vyriausybė pritarė, kad ne mažiau kaip 75 proc. memorialo turėtų būti skirta žydų kapinėms, jose palaidotiems asmenims ir žydų gyvenimui Vilniuje kapinių gyvavimo laikotarpiu, ir ne daugiau kaip 25 proc. - sovietinei kapinių išniekinimo politikai, pastato istorijai, jo vaidmeniui Lietuvos nepriklausomybės judėjime, pagerbiant įvykius, atvedusius į Nepriklausomybę, kuri ir užkardžiusi žydų kapinių išniekinimą. Tarp šių įvykių minimas 1988 m. spalio mėn. įvykęs Lietuvos Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas bei 1991 m. sausio 13 -osios aukų pašarvojimas...

Vilniaus sporto ir koncertų rūmų likimas jaudina ir istorijos tyrinėtoją, sakyčiau, ir istorinės atminties žadintoją, daugelio istorinių knygų (tarp jų - ir apie žydų bendruomenės įnašą kuriant Lietuvos valstybę) autorių Vilių KAVALIAUSKĄ, išsyk ėmusį kelti šį klausimą socialinėje erdvėje. Jam, kaip ir daugeliui iš mūsų, iki šiol tebėra didelė mįslė, kodėl visiškai parengtas Vilniaus Sporto rūmų renovacijos projektas buvo žudomas.

Anot jo, nesuprantama, kodėl I.Šimonytės vyriausybė nesiėmė jo įgyvendinti, - juk kiekvienai vyriausybei tai būtų kaip medalis, ypač norint pademonstruoti jos veiklumą, o ji elgėsi atvirkščiai, sąmoningai siekdama projektą sužlugdyti.

- Kodėl šis sprendimas jums atrodo kenkiantis pačiai valstybei?

- Sporto rūmai tiek mūsų istorijai, tiek tautinei savigarbai yra svarbi vieta. Kita vertus, valstybė apgavo ne tik piliečius, tikėjusius, kad valstybingumo simbolis bus prikeltas gyvenimui, bet ir verslo žmonės pasijuto žiauriai apmauti. Paskelbus, kad čia, šiuose rūmuose, bus konferencijų centras, verslininkai investavo pinigus, statė viešbučius, kurie šiandien apytuščiai - kas norės apsigyventi šalia to išdaužytais langais, apipaišyto grafičiais statinio; kur kas maloniau gyventi šalia vietos, kurioje virte verda gyvenimas.

Atiduoti Sporto rūmus žydų bendruomenei yra tas pat, kaip palikti nuolat žioruojantį antisemitizmo židinį, juk žmonės apie šį pastatą turbūt sakytų - jį iš mūsų atėmė žydai. Bet gal konservatoriai ir toliau siekia susipriešinimo,- juk tai bus jau kitos vyriausybės problema, nes bent dvi kadencijas greičiausiai į valdžią jiems prasiveržti nebepavyks... Dabar jie už nieką neatsakys, patikėję Sporto rūmus tiems, kurie žlugdo nacionalinius projektus, - turiu galvoje Vilniaus savivaldybę, tris dešimtmečius nepajudinančią nacionalinio stadiono statybos iš mirties taško.

Šis pavyzdys rodo, kad bėgant metams sostinėje taip ir neatsiranda gero gaspadoriaus, tik didėja dykaduonių, galvojančių kaip čia ir ką pavogus, armija... Vilties teikia nauja valdžia, Gintauto Palucko vyriausybė, kurie, atrodo, yra nusiteikę būti ūkininkais.

- Po tokių keistų valdžios sprendimų nori nenori imi galvoti, kad mažai kas arba net niekas čia tautai nepriklauso...

- Sporto rūmai buvo žmonių projektas. Čia mūsiškiai triuškino CASK krepšininkus, čia vyko koncertai, nesakau, kad čia buvo mūsų kova, bet čia buvo mūsų įkvėpimas. Manau, kad čia 1988 metų rudenį vykusiame Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime kilo daug minčių, kurios buvo realizuotos 1990 metais. Man, kaip ir tūkstančiams iš visos Lietuvos suplaukusių žmonių, tai buvo neužmirštamas Lietuvos istorijos puslapis. Čia skambėjo ir revoliucinių idėjų, su kuriomis galėjai sutikti nesutikti, galėjai ginčytis, ir tai buvo mūsų stiprybė, - turėjome vietą, kur galėjome jas išsakyti.

Atsimenu, čia buvo paskelbta, kad Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems, čia buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos, ir buvo nutįsusi kilometrinė eilė norinčių jiems atiduoti paskutinę pagarbą... Nejau nė vienas Šimonytės ministras ar bendramintis ten nebuvo?

- Neteko girdėti nuomonės, esą Sporto rūmus reikėtų nugriauti, kaip ir kitus sovietmečio paminklus?

- Net ir tais laikais, nuo 1967 metų statyti Sporto rūmai ketverius metus buvo statomi tų pačių tarybinių piliečių, tarybinės Lietuvos pinigais, ir visiškai nesvarbu, kad yra žmonių, kurie to neprisimena, - tai nereiškia, kad istorinė kolektyvinė bei asmeninė atmintis yra išnykusi apskritai. Žinoma, yra manančių, kad prieš juos čia nieko nebuvo - tik kosminės dulkės, bet tiesa ta, kad toji architektūra, kuria mes žavimės, byloja viduramžius, arba sovietinius laikus. Be jų šiandien neturėtume ką parodyt - stikliniai bokštai greitai dūžta, ir visur vieni į kitus panašūs kaip du vandens lašai.

Na, o lietuvių statybininkai garsėjo kaip geri meistrai, ne veltui Žirmūnai ir Lazdynai tarybmečiu diktavo statybines madas, ne veltui lietuvių architektams pavyko sukurti tokį masyvų ir drauge grakštų pastatą ir netgi su pakabinamu stogu; tai buvo inžinerinė naujovė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ir ne veltui jis kaip unikalus kultūros paveldas yra saugomas.

Bet jis turėtų būti grąžintas miestui, kuris šiaip ar taip yra Lietuvos sostinė. Tokie rūmai jai reikalingi. Ir dar su tokia praeitimi. Ir šiame siekyje nėra nieko prieš žydų bendruomenę, nieko prieš žydų istoriją.

- Bet ar I. Šimonytės vyriausybės veiksmas atiduoti Sporto rūmus žydams nėra prieš lietuvių bendruomenę ir Lietuvos istoriją?

- Vienas didžiausių intelektualų žydų bendruomenėje man yra Daumantas Todesas. Jis irgi yra tos nuomonės, kad Sporto rūmų projektas tarnautų žmonėms, miestui, istorijai, Lietuvai, juo labiau, kad jame atsižvelgta ir į žydų interesus: numatytos 600 kv. metrų patalpos būtent pagerbti iki 1831 metų buvusių Šnipiškių kapinių atminimą.. Žinoma, jiems nebus labai lengva surasti istorinę medžiagą, bet mes būtume pasirengę jiems padėti, jei tai bus visos Lietuvos, kuriai žydų bendruomenė yra svarbi ir reikšminga tiek kultūrine, tiek istorine prasme, projektas.

- Ką siūlytumėt daryti neabejingiems savo istorijai piliečiams?

- Žmonės patys savo laiškuose siūlo pirmiausia užpilti valdžią peticijomis, rašyti laiškus, reikalaujant grąžinti Sporto rūmus visuomenei. Ragina tautiečius naudotis Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir rengti protestus prie Vyriausybės rūmų, keliant klausimą - kodėl tokį reikšmingą istorijai ir visuomenei pastatą norima išstumti iš atminties, likviduoti tarsi jo nebūtų? Sporto rūmai gali būti Lietuvos ateities dalis. Jie yra ir mūsų įkvėpimas, ir įsipareigojimas istorijai.

Darbus galima pradėti nors šiandien

Komentuoja Vilniaus sporto ir koncertų rūmų rekonstrukcijos architektas Sigitas Kuncevičius:

Šita tema dirbu nuo 2008 metų. Paskutinį etapą įveikėme trise: „Archimenai", „Vilniaus architektūros studija" ir mano projektavimo įmonė, kartu su paveldosaugos specialiste Marija Nemuniene atstovavusi visą rekonstrukcijos koncepciją ir architektūrą.

Mūsų projektinė koncepcija numato atspindėti ne vieną sluoksnį. Juk iki žydų senųjų kapinių, ten buvo Basųjų karmelitų kapinės ir vienuolynas (kažkiek su šita teritorija lietėsi), paskui, pardavus kapines caro valdžiai, čia buvo gynybiniai įtvirtinimai, XX amžiuje radosi įspūdingas medinis paminklas Adomui Mickevičiui, kuris gaisro metu sunyko, galų gale sovietiniu laikotarpiu Sporto rūmuose vyko pagrindiniai kultūriniai renginiai ir svarbiausias dalykas - čia įvyko pagrindinis Sąjūdžio suvažiavimas ir buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos. Daugiasluoksnės šio objekto istorijos negalima sutraukti iki vieno aspekto ir paversti vien memorialu žydų kapinėms. Krokuvos modernus konferencijų centras taip pat stovi senųjų žydų kapinių vietoje.

Tiek su Europos žydų kapinių priežiūros komitetu, tiek su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kuklianski vyko derinimai, galiu pasakyt, kad gal ir nelengvi, bet užsibaigę bendru sutarimu ir parašais ant visų projektinių sprendinių; ta proga mes visi net nusifotografavome. 2022 metų balandžio 22 dieną buvo gautas leidimas rekonstruoti statinį. Jį pasirašė Dovilė Stankienė, vyriausioji Vilniaus savivaldybės architektūros skyriaus specialistė. Šitas leidimas yra galiojantis, darbus galima pradėti nors šiandien. Techninio projekto pagrindu būtų galima skelbti rangos konkursą.

Bet ministrų kabinetas, vadovaujamas I.Šimonytės, ėmėsi organizuoti kažkokius kitokius komitetus su kita funkcija, ir atsiranda kažkokie mistiniai pono Valdo Benkunsko pareiškimai, kad reikia iš naujo su žydų bendruomene dėl kažko tartis. Visiškai neaišku, kuo remdamasis Vilniaus meras pakeitė savo rinkiminius įsipareigojimus rekonstruoti Sporto rūmus ir juose įrengti konferencijų centrą. Šiuo metu jis negali argumentuotai pasakyti, kas bus tuose Sporto rūmuose, kurių plotas - 14 tūkst. kvadratų. Jeigu pasižiūrėtume memorialinius kompleksus gretimoje kaimynystėje ar Europoje, tai bus pastatai, kurių kvadratūra siekia 4-5 tūkstančius. Mūsų rekonstrukcijos projekte numatyta apie 600 kv. metrų būtent senųjų žydų kapinių ekspozicijai. Iš tikrųjų, kalbant su F.Kuklianski, ji pati sakė, kad jau yra objektų, kur eksponuojama žydų istorija ir ji net nežinanti, ką reikės dėti į tuos 600 kvadratų. O mes jai duodame 14 tūkst. kvadratų!..

Apsijuokta prieš pasaulį

Komentuoja Lietuvos konferencijų rengimo asociacijos pirmininkė Jolanta Beniulienė:

Sporto rūmų klausimas man aktualus gal jau penkiolika metų ir pasakysiu, kodėl. Kadaise vadovavau „Vilniaus Turizmo informacijos centrui ir konferencijų biurui", kuris stengėsi į Vilnių pritraukti kuo daugiau tarptautinių konferencijų, tad labai daug vilčių siejome su konferencijų centru, kuris buvo suprojektuotas Sporto rūmų statinyje. Jeigu neklystu, prieš kokį dešimtmetį vykstant tarptautinei verslo kontaktų mugei, net ir spaudos konferenciją buvome sušaukę su Turto banku ir tarptautinei mūsų renginių organizatorių bendruomenei pristatėme Sporto rūmų projektą kaip būsimą konferencijų centrą. Deja, apsijuokėme prieš visą pasaulį su savo pagyromis, nes tas projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Vienas iš konferencijų rengimo asociacijos, kuriai tenka vadovauti, tikslų yra konferencinio turizmo skatinimas, o be pakankamos infrastruktūros tai gana nelengvas uždavinys. Mes turime mažesnių erdvių, bet jose sunkiai telpa didesni kad ir 1000 dalyvių forumai. LITEXPO yra vienintelė vieta, kur galima sutalpinti daug žmonių, bet šiuo atveju dažnai suveikia konkurencingumo principas: jeigu Ryga, Talinas ar Krokuva siūlo erdves centre, tarptautinės konferencijos organizatorius paprastai pasirenka miestą, kuris dalyviams patrauklesnis, patogesnis ir taupantis kaštus.

Verslo ir turizmo bendruomenė palaiko Sporto rūmų, kaip potencialaus konferencijų centro projektą, vis dar tikėdami, kad racionalumas nugalės, nes žydų bendruomenės atmintinas vietas galima įprasminti įvairiais būdais ir tame pačiame konferencijų centre. Juk konferencijų centras nėra vestuvininkų susirinkimo vieta, viskas čia - apie mokslą, apie pažangą, progresą, ir tai labai turėtų tikti žydų bendruomenei, nes Vilnius nuo Gaono laikų buvo laikomas žinių ir išminties miestu. Tai būtų labai graži sąsaja, kurioje derėtų ir pagarba atminties vietai, ir mokslinis smalsumas, ir galiausiai miestui ateisianti ekonominė nauda.