Ar teks ginti kultūrą nuo Kultūros ministerijos?

- Vis dar aiduoja skandalas dėl muziejinių butų likimo sostinėje. Galėtumėt pasakyti, kokią išgirdote Kultūros ministerijos ir konkrečiai ministro Simono Kairio nuomonę šia tema?

- Aš nematau jokios pozicijos. Kaip vertinti kultūros žmogaus poziciją, jei jis leidžia suprasti, kad čia ne jo daržas, ne jo pupos, tegu kiti daro, ką sumanę, gal bus geriau,- vis tiek esą rašytojų muziejų lankomumas menkas. Ar tai nėra pataikavimas savo viršininkams, Vilnių valdančiam „vyresniam broliui" konservatoriui? Nuošalės pozicija man yra nepriimtina. Galima diskutuoti apie problemą, bet ištylėt, ypač tuo metu, kai buvo skelbiama, jog tuose butuose neva reziduos užsienio menininkai, yra visiška bejėgystė.

Tiesa, dabar apie tai nebekalbama, tačiau griauti kultūrinę atmintį, neigti, užtušuoti, pašalinti iš mūsų aplinkos muziejines vertybes, net tuo atveju, jeigu jos asocijuojasi su „neteisingomis" šiandien pažiūromis, yra mažų mažiausiai... nekultūringa.

Istorija yra tokia, kokia yra, mums nevalia jos nei keisti, nei falsifikuoti, mes turime ją perimti ir paaiškinti tiek sau, tiek ateities kartoms. Tokią, kokia ji buvo, neperdažant nei mėlynai, nei raudonai. Atskiriant kūrybą nuo politikos, nes menininkai nėra politikai - su jais sunku dirbti, juos sunku suprasti, jie daro daug klaidų, bet tarp jų esti genijų; joks ministro darbas neprilygs jų paliktiems darbams.

Taigi jokios aiškios ministro pozicijos aš negirdėjau ir ne tik šiuo nediskutuotinu klausimu, - visada juntamas noras prisitaikyti, kalbėti pagal konjunktūrą, nemačiau jokių drąsių veiksmų, išskyrus šokiruojančius, nukreiptus prieš pačią kultūros esmę. Kažin ar verta minėt visus atvejus, kai mūsų menininkai buvo pasmerkti dėl politinių insinuacijų, kai palaikymo sulaukė jų niekintojai, kai buvo griaunami paminklai, - daug ko per tuos ketverius metus nutiko.

- Kuo, jūsų manymu, pasižymi šitos kadencijos kultūros kursas?

- Ne kartą esu minėjęs, kad būtent atšaukimo („cancel") kultūra yra skiriamasis pastarojo meto Kultūros ministerijos bruožas, galbūt radęsis dėl išsilavinimo ar išminties stokos, galbūt dėl gyvenimo tik šia diena, tik aktualijomis. Kultūra nėra vienadienė, kuri turėtų dažytis pagal esamą situaciją, keičiantis ideologijoms ir valdžioms, ji turėtų būti atspari politiniam spaudimui. Apskritai, į pabaigą einanti valdžios kadencija pasižymėjo tiek visuomenės nuomonės ignoravimu (vyriausybė), tiek kurtumu menininkų reikmėms (Kultūros ministerija). Šiandien paėmę bet kurią sritį matome vien konfliktus.

Prisimenat, kokios intrigos virė dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovo Audrio Antanaičio, norint jį pakeisti „savu" žmogumi, kokio detektyvo verta istorija nutiko ir dėl Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos pirmininko Audriaus Valotkos, kurį kultūros ministras apšaukė valstybės priešu vien dėl to, kad jis gina lietuvių kalbą.

Kalba lietuviui turi būti šventas reikalas, ir taip mes per daug atsainiai žiūrime į savąją kalbą, nors ji yra didžiausias lobis, kokį galima turėti. Daugmaž penkis tūkstantmečius išsilaikiusios lietuvių kalbos žodynas yra sukaupęs keliskart daugiau žodžių nei didžiosios pasaulio kalbos, - už jo išsaugojimą esam atsakingi mes. Tokia didžiulė yra mums kliuvusi atsakomybė ir garbė.

O šiandien pragaras užkurtas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės dr. Aušros Martišiūtės-Linartienės atžvilgiu. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ragina ją apleisti pareigas. Nežinau visų niuansų, bet kyla klausimas, ar dėl to, kad ji išdrįso organizuoti piketą prieš Vilniaus savivaldybės ketinimus rašytojų memorialinių butų atžvilgiu, ar dėl to, kad užsiundytos valstybės tarnybos aptiko kažkokių pažeidimų buhalterijoje.

Bet žiūrėkite, kokie sutapimai: šie svarbūs kalbos puoselėtojai ir sargai yra persekiojami už pažiūras, už nepaklusnumą. Laimei, sunku juos apkaltinti atstovaujant Kremliui, nors neabejoju, tokių intencijų tikrai yra. Negalima nepastebėti, kad tai ne atsitiktinumas, - tai tendencija, nukreipta prieš lietuvybę, tautą. Ji kelia nerimą ir kitu aspektu, nes kada imama valdyti iš viršaus, kada taip įsijaučiama į teisiųjų vaidmenį, totalitarinis būvis nebe už kalnų...

- Vadinasi, geriau valdyti, negu būti valdomam?

- Nei valdyti nei būti valdomam, - žmogus turi būti laisvas. Būti valdomam, vadinasi, tapti marionete, būti valdančiuoju - irgi ne pats didžiausias džiaugsmas; geriau bendradarbiauti su tais, kuriuos tarsi valdai.

- Norit pasakyt, kad būdamas ministru jautėtės laisvas?

- Galiu pasakyti, kad stengiausi būti laisvas nuo savo tiesioginės valdžios, dėl to ir konfliktų kildavo nemažai, nes tekdavo ir prieš premjerą, ir prieš vyriausybę ginti savo nuostatas. Manau, kad turėjau pakankamai laisvės, lyginant su tais, kurie nesijaučia laisvi.

Visų pirma jaučiausi laisvas dėl to, kad nebranginau ministro kėdės, kaip kiti, kurie laikosi jos įsitvėrę dantimis ir galvoja, oi pasakys kažką ne taip ir bus tragedija - bus paliepta jam pasitraukti. Man dėl to tragedijos nebūtų buvę, esu linkęs pats tvarkyti savo gyvenimą, neklausdamas leidimo ar patarimo, - nematau tragedijos iš kažkur išeiti. Nueisi kitur.

- Jūs mėgote kartoti mantrą, kad valstybė prasideda nuo kultūros. Šiandien ji turbūt galėtų prasidėti nuo būsimos jubiliejinės Dainų šventės?

- Ši šventė ypatinga, deja, mes atsiliekam nuo savo netolimų kaimynų latvių ir estų pagal įsitraukimą į šventę: pinigai skirti, sukasi reklamos vinjetės, bet visuotinos pasirengimo šventei dvasios mūsuose nėra. Latvijoje kone kiekvienai didesnei organizacijai savas choras yra kone prestižo reikalas, kaip poreikis turėti savo emblemą ar ženklą, o dalyvavimas Dainų šventėje - didžiausia laimė ir garbė. Lietuvoje toks požiūris dar nesusiformavęs, sunku surinkti atlikėjus, tam reikės daug pastangų ir ateityje...

- Pamiršome, kad dainavimas, anot religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, yra lietuvio meditacija?

- Visiškai. Su skausmu žiūriu, kaip išeina iš mūsų gyvenimo tradicija. Kadaise su bendraamžiais galėdavom visą naktį dainuot nepakartodami tos pačios dainos, šiandien galėtum visas vėl padainuot, tačiau andainykštės kompanijos jau nebėra. Vadinasi, iš dalies traukiasi ir mūsų tautinė kultūra. Dar ir dėl to brangintinos yra Dainų šventės, kur tiek žiūrovai, o ypač dalyviai pajunta didelę bendrystę ir neapsakomą lietuvybės jėgą.

Be abejo, dainos yra užrašytos, jos išliks, tačiau jos bus užrakintos rinkiniuose, ir jų mumyse nebus. Globalizacija daro savo: net valdžioje ir tarp jai prijaučiančių piliečių pasigirsta teiginių, kad Dainų šventės - vos ne sovietinis reliktas.

- Todėl nieko nuostabaus, kad valstybė, prasidėjusi, anot jūsų, nuo kultūros, baigiasi „vyšnaite ant torto", kai, pavyzdžiui, valstybės kūrėju pripažintas Šurajevas įteikinėja apdovanojimus teatralams?

- Tai yra didžiausia gėda, ir tą gėdą turėtų prisiimti dabartinė valdžia, ne tik toleruojanti tokius šurajevus, bet juos ir panašius švonderius iškelianti į viršų, neva tai yra sektini pavyzdžiai... Iš pradžių ši vyriausybė priminė vaikų darželį, kur naujokai praktikuojasi smėlio dėžėje, ir nors per tuos metus jiems vis dėlto pavyko įgauti patirties ir šiokio tokio išmanymo, tačiau, nekalbant apie atskirus žmones, bendras vaizdas vis dar tebėra nykus. Ir labai gaila ketverių metų „praktikos", bandant visuomenės kantrybę, ir labai apmaudu dėl į valdžią persismelkusio šurajeviško mentaliteto...

- Kaip tvarumo viruso - į Kultūros ministeriją? Kaip jūs tai paaiškintumėte?

- Norėčiau, kad tie, kurie kliedi tvarumu, paaiškintų ką tai reiškia suprantama kalba. Aš nežinau, apie ką yra kalbama. Jeigu žiūrėti į tvarumą kaip į ilgaamžiškumą, kaip į visko pagrindą, sutikčiau, bet tada taip ir reikia sakyti. Juk mūsų gyvenimas, kaip ir mūsų valstybė, yra dėl ko? Dėl kultūros. Nėra kito valstybės pagrindo, nes be kalbos, papročių, kitaip tariant, tautos, valstybė gali būti tik teritorija, kurioje klesti ar neklesti ekonominiai ir tarpsta arba netarpsta socialiniai santykiai.

Visas pasaulis yra teritorijos: nusipirk žemės sklypą ir turėsi savo teritoriją, bet ji bus tiktai sklypas, niekas daugiau. Mes galime būti sočiais pilvais bei nestokojantys žaidimų, sakysim, ir ES imperijoje, bet netekę savo brangiausio turto - identiteto, kuriuo remdamiesi ir atkūrėme Lietuvos valstybę. Tik čia, Lietuvoje, yra mūsų kultūra, čia ją ir privalome perduoti kaip estafetę būsimoms kartoms.

- Kai kultūros ministras tarsi atleidžiamas nuo nacionalinės kultūros formavimo ir paliekamas be pinigų (juos pagal projektus paskirsto Kultūros taryba), ministrui lieka tik garbinga misija karpyti premjerų kaspinėlius?

- Iš tikrųjų įgyvendinti vyriausybės programoje įtvirtintą kultūros politiką neturint finansų nėra lengva. Galiu pasakyti, kad mums pavyko trūkstamas biudžeto lėšas iš dalies kompensuoti europiniais pinigais. Didžiausia laimė ir gal pasigyrimas, kad mano komanda buvo pirmoji kultūros laukui išrūpinusi europines lėšas, ir pertvarkos projektai, kurių pabaigtuvių juostelės šiandien karpomos, - Klaipėdos muzikinio teatro ar Valstybinio simfoninio orkestro rūmų, - yra mūsų pradėti.

Labai džiaugiuosi matydamas ir šiokį tokį savo paties indėlį į kultūros infrastruktūrą. Mes atidarėme geriausią iš blogiausių akustinių muzikos salių vadinamuosiuose Kongreso rūmuose, tačiau pasaulinio lygio Lietuvos atlikėjai yra nusipelnę kur kas geresnės.

Vieta, kur galėtų būti tokia išskirtinė salė - Tauro kalnas Vilniuje, tačiau čia aš nematau progreso, kitaip tariant, geriau, kad toks progresas, kuris čia numatytas, netaptų tikrove. Pastatyti dar vieną daržinę, neturint pakankamai lėšų, neįvertinant kad ir vieta, ir salė prašyte prašosi išskirtinio objekto, kurio nei pakeisi, nei nugriausi, net pradėjus lyti pinigais, tuo pat metu ryžtantis statyti neaiškų hibridą ant kito, Šeškinės kalno, yra mažų mažiausiai neatsakinga.

Galbūt tai vėlgi nenumaldomas šitos valdžios noras pasipuikuoti, o gal net pasipinigauti,- nežinau, kodėl tas hibridinis stadionas, kuriam Lietuvoje mažai kas pritartų, yra taip stumiamas. Jam skirti pinigai galėjo būti nukreipti pasaulinio lygio koncertų salei ant Tauro kalno, kuri iš tiesų kainuoja daug.

- Ministras be pinigų, be galios daryti savo politiką, - ar neaprėptų šitų funkcijų koks nors departamentas prie vyriausybės?

- (Juokiasi.) Čia labai neteisingai kalbate. Visų pirma reikėtų išplėsti Kultūros ministerijos funkcijas. Dar ir dabar bijau, kad visuomenės supratimas apie kultūrą yra labai siauras, net paruoštas Kultūros politikos pagrindų įstatymas, manyčiau, yra apie nieką, kuris praktiškai nieko ir neduos, išskyrus pliusiuką, kurį pasidės kultūros ministras.

Galima kultūrą mylėti žodžiais, galima daug deklaracijų paskelbt, bet kas iš to, kas pasikeis? Įstatymas turi sudėliot aiškius prioritetus bei visų kitų valstybinio gyvenimo sričių indėlius į kultūrą. Visiems atrodo normalu, kai nubrėžiama, kokią dalį Bendrojo vidaus produkto (BVP) skirsime gynybai, bet kodėl taip nepasielgus ir dėl kultūros, horizontaliai kertančios visas gyvenimo sritis?

- Sakyčiau, radome atsakymą į klausimą, nuo ko prasideda valstybė. Nuo gynybos. Tokiu atveju gal net chunveibinizmas galėtų būti bent kiek pateisintas?

- Jūs klystate. Valstybė prasideda nuo kultūros. Valstybė prasideda nuo kultūros, kurią reikia ginti. Ginti reikia ne bet ką, o savo kultūrą. Gindami savo kultūrą, kuri augo, gilėjo, turtėjo šimtmečiais ir net tūkstantmečiais, mes ir giname savo valstybę.