Ar ukrainiečių vyšyvanka ir rytoj atstos lietuvių tautinio kostiumo šventę

Ten ir prasidėjo išsiilgta Dainų šventė, kurią kažkas labai gražiai pakrikštijo Tautos atlaidais. Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė dr. Dalia URBANAVIČIENĖ išmintingai pastebi, kad jiems pasibaigus tautiškumas tikriausiai vėl bus brukamas į pašalius.

- Turint galvoje Lietuvoje vykstančius kultūrinius karus, galbūt sutartume, kad Dainų šventės yra kone vienintelis vienijantis veiksnys?

- Taip, galėtų juo būti. Jeigu pavyktų pamiršti prieš kiek laiko vykusią Dainų švenčių niekinimo kampaniją, kurioje bene ryškiausiai pasireiškė Nerija Putinaitė, prilyginusi jas sovietiniam reliktui... Kita vertus, reikėtų turėti mintyje, kad išprašyti deramą valstybinį finansavimą šiai šventei buvo gana sudėtingas uždavinys, - buvo gauta keleriopai mažiau už Latvijos ir Estijos dainų šventėms skirtas lėšas.

Be to, niekas nekalba, kad tarptautinis folkloro festivalis „Baltica", kasmet vykstantis vis kitoje Baltijos šalyje, šiemet rengiamas Lietuvoje (birželio 28- liepos 2 d.), tačiau tam nebuvo skirta nė cento (nors anksčiau šiam festivaliui Lietuvos kultūros taryba skirdavo apie 80 tūkst. Eur). Įsivaizduokite, kaip buvo nelengva Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui tuo pat metu organizuoti ir Dainų šventę, ir „Baltica" festivalį turint lėšas tik Dainų šventei....

- Dainų šventės rengėjai lietuvius vadina dainuojančia gentimi. Jums irgi taip dingojasi?

- Ne veltui Etninės kultūros globos taryba, gavusi Seimo pritarimą, 2025-uosius metus paskelbė atmintinais Lietuvių liaudies dainų metais - ne tik dėl to, kad tuomet sukaks 200 metų nuo pirmojo liaudies dainų rinkinio paskelbimo, bet visų pirma siekiant atkreipti dėmesį į liaudies dainos svarbą lietuvio savimonei, įsitvirtinusį Lietuvos, kaip dainų krašto, įvaizdį.

Mano ir jūsų karta patyrėme, ką žmonėms reiškė dainuojanti revoliucija. Tačiau per mažai kalbama apie išsamius politologės Ainės Ramonaitės ir jos komandos mokslinius tyrimus, kurie leido padaryti išvadą, kad Sąjūdžio ištakos yra etnokultūrinis sąjūdis (apimantis kraštotyros, žygeivystės, ramuviečių, folklorinį judėjimus), kuris buvo kaip tam tikra neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai forma. Be jo mes nebūtume turėję jokios Dainuojančios revoliucijos.

Pernai Etninės kultūros globos tarybos iniciatyva kartu su Seimo Nacionalinio saugumo komitetu surengtoje konferencijoje „Tapatybė ir etninė kultūra Rusijos ir Ukrainos karo kontekste" buvo priimta rezoliucija, raginanti Seimą pripažinti etnokultūrinio sąjūdžio svarbą siekiant Lietuvos nepriklausomybės, kadangi jo reikšmė gali būti prilyginta knygnešystei, o gal net didesnė. Pakalbėjom, graži buvo konferencija, bet toliau - jokio judesio, viskas nugulė į stalčius.... Teks vėl ir vėl tai priminti.

- Vis dėlto susidaro įspūdis, kad šiandienos Dainų šventės etnokultūrinei ašiai simpatizuoja ne tik visuomenė, bet ir valdantieji. Net kultūros ministro pareigas einantis žmogus išdrįso pasakyti žodį „tauta". Tačiau ar pasąmonėje netūno įtarimas, kad po Dainų šventės etninė kultūra vėl bus laikoma stabdžiu modernizmui, kurio taip įsikandęs kultūros ministro kėdę užimantis žmogus?

- Iš tikrųjų Lietuvoje visą laiką bandoma įrodyti, kad esame moderni valstybė, todėl esą neverta dairytis atgal ir remtis senosiomis vertybėmis. Bet pasižiūrėkime į kitas šalis: kodėl japonai, garsėjantys mokslo ir technologijų pasiekimais, taip puoselėja savo tradicijas, kodėl jiems yra šventos valstybės kalendorinės datos?

Kodėl Pietų Korėjos naujausiame prekybos centre be vargo gali įsigyti sertifikuotą tautinį kostiumą ir dargi su katalogu? Kodėl visa Norvegija pasididžiuodama puošiasi tautiniais drabužiais gegužės vidury, kai švenčia valstybinę šventę? Beveik kiekvieno norvego garbės reikalas - turėti spintoje tautinį drabužį. Tiesa, galima pastebėti, kad visgi ir pas mus, ruošiantis Dainų šventei, kilo didžiulis bumas - užsisakinėja tautinius kostiumus ir savivaldybių merai, ir, mačiau, net ministrė pirmininkė jau pasiruošė tautinį kostiumą.

Tačiau nuolat kyla klausimas, kodėl praėjus šventei nebenorima kalbėti apie lietuviškos tapatybės išsaugojimą, kodėl šitiek metų mūsų vis teikiamas siūlymas į Atmintinų dienų įstatymą įtraukti Tautinio kostiumo dieną lieka be atsako...

- Gal dėl to, kad gana vienos - ukrainiečių Vyšyvankos dienos, kuri Lietuvoje visuotinai jau yra švenčiama, nuo televizijos laidų vedėjos iki premjerės ...

- Taip, mes iš tiesų daugiau dėmesio skiriame vyšyvankai. Siūlėme Seimui prirašyti Tautinio kostiumo šventę prie liepos 6-ąją švenčiamos Valstybės ir Tautiškos giesmės dienos, ir tai nieko nekainuotų, bet nesėkmingai. Buvo ir tokių minčių: jeigu mums tokia svarbi vyšyvanka, gal kaip atsvara galėtų atsirasti bent mūsų Tautinės juostos diena, - pakaktų tą dieną užsirišti juostą, vyrams tautinį kaklaraištį, kaip ryškų ženklą, išreiškiantį lietuvišką patriotizmą.

Bet į Atmintinų dienų įstatymą kelią lengviau prasiskina Jaunimo darbuotojo diena, Mecenatystės diena ir pan. Veltui siūlėme į Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą įtraukti uždavinius, skirtus tautiniam-patriotiniam ugdymui, užsienio lietuvių tapatybės puoselėjimui, nacionalinės kultūros plėtrai, pabrėždami, kad tai svarbu Lietuvos nacionaliniam saugumui.

- Galbūt tai nėra naudinga generalinei globalizmo krypčiai, kuriai atstovauja valdantieji?

- Atsakant į tai peršasi palyginimai. Estija jau seniai yra paskelbusi nacionalinę kultūrą valstybės prioritetu ir jį sėkmingai įgyvendina. Mūsų valstybės strategijoje „Lietuva 2050" taip pat deklaruojama, kad kultūra yra visa ko pagrindas, bet neįvardijamas nacionalinės kultūros prioritetas, nenurodytos konkrečios priemonės, kaip kultūra galėtų tuo pagrindu tapti, ar bus tam skiriamos lėšos ir pan. Todėl tai labiau primena tuščią deklaraciją.

Trūksta strateginio mąstymo ir tarptautinių įsipareigojimų atžvilgiu. Štai Lietuva beveik prieš 20 metų pasirašė UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją, įsipareigodama jos laikytis, bet ar tikrai laikosi? Lietuviški šiaudiniai sodai, sutartinės, Dainų šventės tradicija jau yra įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, taip pat ir pačioje Lietuvoje sudaromas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas, bet lėšos nematerialiajam kultūros paveldui puoselėti Kultūros ministerijos biudžete nėra numatytos (išskyrus Dainų šventę), skirtingai nei materialaus kultūros paveldo išsaugojimui.

- Užtat Dainų švenčių atžvilgiu yra net atskiras įstatymas...

- Tai rodytų valstybės dėmesį ir pripažinimą, kad Dainų šventės yra mūsų vertybė. Svarstant įstatymo projektą atkreipėme dėmesį, kad jis apima tik pačios Dainų šventės organizavimo klausimus, bet palieka nuošaly laikotarpius tarp Dainų švenčių, kaip palaikyti nesibaigiantį vyksmą - ansamblių veiklų gyvybingumą, kad nebūtų vadovų bei ansamblių skaičiaus mažėjimo. Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad įstatymu Dainų šventėje įteisinta Folkloro diena, atsiradusi atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau pagal įstatymą tokios Folkloro dienos nėra Lietuvos moksleivių dainų šventėje.

- Gal dėl to, kad mokyklose nyksta etnokultūrinis ugdymas, mažėja folkloro ansamblių?

- Tendencija, kad folkloro ansamblių mokykloje mažėja, iš tiesų pastebima, Visgi kai kurių mokyklų ansambliai dalyvauja ir šiųmetės Dainų šventės Folkloro dienoje, taip pat nemažai jų dalyvauja folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai". Todėl Lietuvos moksleivių dainų šventėje taip pat turėtų atsirasti vietos Folkloro dienai, įtvirtinant ją Dainų šventės įstatyme - taip atsirastų didesnis tolygumas abiejų švenčių struktūroje, jis neabejotinai paskatintų jaunosios kartos įsitraukimą siekiant tradicijų tęstinumo.

- Bet juk lietuviškumo pradmenys turi būti diegiami šeimoje ir mokykloje?

- Gerai, jei šeimose rūpinamasi lietuvybės išsaugojimu, bet tokių šeimų vis mažėja, taip pat ir mokyklų. Pagal mūsų Tarybos atliktus tyrimus 1995 m. apie 28 proc. Lietuvos mokyklų buvo mokoma atskiro etninės kultūros dalyko, o dabar tik 2 proc. mokyklų. Todėl pastaraisiais metais skyrėme daug pastangų etnokultūrinio ugdymo įtvirtinimui mokyklose nuo 1 iki 12 klasių.

Kadangi buvo atnaujinamos įvairių dalykų programos, įsiprašėme ir dėl etnokultūrinio ugdymo: Nacionalinės švietimo agentūros užsakymu 2022 m. buvo parengta ir ministrės patvirtinta Etninės kultūros bendroji programa. Atnaujintos įvairių dalykų bendrosios programos papildomos rekomendacijomis, kaip jas įgyvendinti. Tačiau teko ilgokai prašyti, kol galiausiai buvo užsakyta parengti ir Etninės kultūros programos įgyvendinimo rekomendacijas.

Tad tik šiemet per pastaruosius kelis mėnesius buvo parengtos itin išsamios pradinio ir pagrindinio ugdymo etninės kultūros programos įgyvendinimo rekomendacijos. Neseniai Seime surengtoje Kultūros kongreso konferencijoje iškėliau klausimą, kas viso to mokys, jeigu nėra rengiami etnokultūros mokytojai.

Džiugu, kad susilaukiau atgarsio: VDU Švietimo akademija pasiūlė parengti nacionalinę pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programą „Etninė kultūra pagrindinio ugdymo procese", tad bendromis jėgomis pavyko gana greitai tokią programą parengti, jau yra gauti teigiami ekspertų vertinimai ir priimtas universiteto sprendimas ją teikti ministerijai.

Didžiausia bėda, kad niekaip negalime ministerijos įtikinti, kad 2016 m. buvo padaryta didžiulė klaida, kai Etnologijos ir folkloristikos studijos buvo išbrauktos iš aukštojo mokslo studijų krypčių sąrašo. Dėl to nė vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje neberengiami etnologai. Ministerijos nuomone, pakanka Kultūros studijų krypties, kurioje nurodyta galimybė įgyti etnologijos specializaciją, tačiau realiai to nėra.

Kitos etnokultūrinės studijos taip pat seklėja. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje etnomuzikologijos studijas pakeitė bakalauro Meno studijų programa su muzikinio folkloro specializacija, o magistratūros studijų programos pakeistas pavadinimas „Meno teorija ir komunikacija" sunkiai leidžia suprasti, kad čia dar galima rinktis muzikinio folkloro specializaciją (kuriai skiriama gerokai mažiau valandų nei anksčiau). Tokia nepavydėtina situacija ima kelti grėsmę net etnologijos kaip mokslo išlikimui Lietuvoje, tačiau į mūsų pavojaus signalus neatsakoma.

- Istorikas Vladas Sirutavičius, parašęs studiją apie sovietmetį „Politinė galia ir lietuviškas etniškumas" teigia, kad tautinę tapatybę išlaikiusius žmones sunkiau valdyti dar ir dėl to, kad jie atsparesni svetimai ideologijai. Ta dingstimi prisimenu Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos skyrimo aplinkybes 2022 metais, kai kultūros ministro pareigas einantis Simonas Kairys dėjo pastangas, kad tik ji nebūtų paskirta garsiam lietuvybės puoselėtojui Jonui Vaiškūnui. Premijos skyrimo komisija, kurioje buvot ir jūs, nepakluso ministro įnoriui ir nepakeitė sprendimo. Kaip visa tai baigės?

- Puikiai. Ministerija pateikė skundą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tačiau ši, susipažinusi su pateikta informacija, atsisakė tirti skundą. Po to ministerija parengė Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos nuostatų pakeitimo projektą, kuriuo siekta atimti iš Etninės kultūros globos tarybos teisę slaptu balsavimu demokratiniu būdu išrinkti daugumą premijos komisijos narių, vietoj to projekte siūlyta visus komisijos narius skirti vien ministro sprendimu, taip pat buvo numatyta skirti premiją ne vien už pasiekimus etninės kultūros srityje.

Šitaip būtų pakeistas premijos statusas ir sugriauta trijų dešimtmečių, kai ši premija gyvuoja, istorija. Laimei, pagal Etninės kultūros globos pagrindų įstatymą premijos nuostatai turi būti suderinti su mūsų Etninės kultūros globos taryba, o ši vienbalsiai nepritarė ministerijos parengtam projektui.

- Kaip manote, gal po Dainų šventės mes pasijusime labiau lietuviai?

- Labai tikiuosi. Tiesą sakant, puoselėju viltis, kad žmonės, pasigedę savasties, kaip kažko itin brangaus, ims ja labiau domėtis ir ieškoti. Ypač emigravusieji į kitas šalis. Ruošiamės apklausai, kaip užsienio lietuviams sekasi išsaugoti tapatybę, ir jau girdime liūdnus atgarsius apie tai, kad kuo jaunesnė emigrantų karta, tuo labiau jų tapatybė byra. Panašu, kad Lietuvą paliekantys jauni žmonės nejaučia poreikio tautiškumui.

- Vadinasi elito pamėgtas šūkis „Lietuva visur, kur yra bent vienas lietuvis" nieko vertas?

- Iš tikrųjų daug ką sako užsienio lietuvių aktyvumas balsuojant referendume dėl dvigubos pilietybės. Daugelis jų neslepia, kad labiau jaučiasi esą ne lietuviais, o europiečiais ar pasaulio piliečiais. Ir jų suvokimas, kas vyksta Lietuvoje, yra labai menkas.