Ar eilėraštis turi tautybę?

- Su jumis pasikalbėti apie nūdienos poezijos ir lietuvių tautosakos santykį užsimaniau išgirdęs, kaip šįmetiniame „Poezijos pavasaryje“ uždainavote lietuvių liaudies dainą. Prisipažinsiu, man ji pataikė tiesiai širdin.

- Tai autentiška lietuvių liaudies daina, kurios citata yra pasirinkta mano „Poezijos pavasario“ renginyje skaityto eilėraščio epigrafu. Žinoma, gal būtų įprasčiau, jei tą epigrafą būčiau tiesiog perskaičiusi, tačiau jau pirmąjį kartą skaitydama tą eilėraštį viešai pajutau, kad skaityti liaudies dainos negaliu, kad turiu ją išdainuoti. Tokių epigrafų iš lietuvių liaudies dainų mano poezijoje yra ir daugiau - visus juos ir sudainuoju.

Labai džiaugiuosi, jeigu jus „užkabino“, jeigu pajutote lietuvių liaudies dainos grožį. Gal net ne tik grožį, gal - jėgą?..

- Būtent. Liaudies dainoje visuomet glūdi tautinis gaivalas, kuris sunkiai nusakomas, bet aiškiai juntamas. Būtent tas gaivalas ir lemia kiekvienos tautos ir jos kultūros unikalumą. Todėl ir noriu paklausti, kiek jums, kaip poetei, visa tai yra svarbu?

- Žinoma, svarbu. Ir kaip poetei, ir tiesiog kaip žmogui. Tai susiję su giluminiais dalykais, pasaulėjauta, kultūrine tradicija, o ypač su kalba. Kiekviena kalba turi unikalią savo ritmiką, unikalią melodiką, turi pačiai sau svarbių tikslų ir rūpimų temų, kurias iškalba per mus - ja bendraujančius, ja kuriančius.

Save jau seniai esu ištyrusi - esu tikra filologė, ne tik išsilavinimu, bet ir prigimtimi: myliu kalbą. Taip, lietuvių kalba man labai graži. Gal „graži“ net ne visai tas žodis, gal derėtų surasti taiklesnį - turiu omenyje, kad ji turi savy ne tik tą informaciją, kuri atskleidžiama semantinėmis žodžių prasmėmis, bet ir tą, kuri perduodama ritmu, garsažodžiais, atrodytų, jokios konkrečios semantinės prasmės neturinčiais refrenais - dalykais, kurių iki galo nesuprantame, tačiau kuriuos aiškiai juntame...

Beje, prisipažinsiu, kad rašydama poeziją neseku semantinės minties - leidžiuosi nešama kalbos srauto, ritmo, melodijos... Po to labai nustembu perskaičiusi, ką parašiau, negaliu atsistebėti, kad tekstas rišlus...

Tas nesąmoningas, bet be galo artimas santykis su gimtąja kalba, su liaudies daina, manau, yra įgimstamas - kai vyresnioji mano dukra Ugnė, kuriai dabar devyneri, buvo trejų metų, jai buvo visiškai natūralu pamačius antytę sudainuoti pasveikinimo dainą antytei, pamačius medį - sugiedoti medžiui... Toks santykis su aplinka jai atrodė savaime suprantamas, nes prigimtinis. Dabar visa tai savaime suprantama atrodo ir mano jaunėlei dukrai - Jūrei.

- Jūsų dukrų gyvenime lietuvių liaudies dainos skamba nuo lopšio? Dainuodavot joms jas ir vietoj lopšinių?

- Turiu sutartines dainuojančių draugių, su kai kuriomis jų tuo pat metu teko auginti vaikus, taigi drauge ir padainuodavom. Vasaromis mėgstame su šeima lankyti Lietuvos piliakalnius, tad liaudies dainos, suprantama, skamba ir ten... Sūpuodama vaikus dainuodavau nebūtinai lopšines, bet ir sutartinių melodijas. Suprantama, vienas sutartinės nepadainuosi, tačiau man patikdavo kartoti melodiją, jos garsažodžius - ypač tų pasikartojančių, mantrinių sutartinių, kuriose netgi nėra jokio apčiuopiamo siužeto, tik tam tikru ritmu kartojami tam tikri žodžiai. Mano vaikų gyvenime ir daina, ir apskritai visa tautosaka dalyvauja labai organiškai - tuo labai džiaugiuosi. Dabar jau pasitaiko - dukros pačios paprašo, kad padainuočiau liaudies dainų. Mielai padainuoju. Vyresnioji Ugnė jau pagieda su manimi ir sutartinių.

- O jūsų pačios gyvenime? Liaudies daina yra neatsiejama jūsų kasdienybės dalis?

- Dabar tai mano kasdienybės dalis. Bet visaip yra buvę. Mano bobutė vaikystėje man dainuodavo daug dainų, sekdavo pasakas... Mėgau dainuoti ir pati, tačiau ilgainiui nutilau ir nedainavau daugybę metų. Iš drovumo. Net iš vaikų choro mane pašalino todėl, kad pernelyg tyliai dainuodavau. Tai mane „užrakino“ dar labiau - ilgą laiką galėdavau dainuoti tik būdama viena, kai niekas nesiklauso.

Kai pagaliau vėl išdrįsau ir pradėjau dainuoti, pasijutau, lyg būčiau sugrįžusi į save. Ne, tarsi nieko naujo nesužinojau, tarsi tos žinios visada manyje glūdėjo, tačiau jutau, kad lig tol buvau it netekusi amo, negebėjusi nieko pasakyti, tarsi nebūčiau turėjusi tam tinkamų raiškos priemonių. Gimus dukrai, pamažu ėmiau vėl dainuoti - tarsi jai, tarsi sau...

Buvo labai sunkus mano gyvenimo laikotarpis, tad dainavimas, liaudies dainos man buvo tarsi terapija - šiandien aiškiai matau, kad būtent jos padėjo man visus sunkumus ištverti.

Manau, tai archetipiška. Jokios paslapties čia nėra - juk nuo seno sakydavo, kad su daina ir skausmus, ir ilgesį lengviau ištverti, ir darbus nudirbti. Tegaliu patvirtinti, kad tai tiesa.

- Štai kalbamės dabar mudu apie tautų unikalumą, apie liaudies dainas, o per pasaulį šniokščia globalizacija, besikėsinanti apskritai sunaikinti tautų įvairovę. Nerimaujate dėl mūsų tautos ir kalbos ateities?

- Kažkodėl tvirtai esu įsitikinusi, kad kalbų ir tautų įvairovė pasaulyje išliks ir niekas neįstengs jos sunaikinti. O kai pati gyvenu prigimtinės kultūros lauke su lietuvių kalba, poezija, tautosaka, gamta, tai ir dėl mūsų pačių man sunku nuoširdžiai nerimauti - nepastebiu, kad kas nors nyktų ar tirptų sparčiau nei ankstesniais laikais.

O grėsmių buvo visada. Dabar - globalizacija, sovietmečiu - rusifikacija, nusinešusi į nebūtį ne vieną mažą tautelę, ne vieną unikalią kalbą... Kad ir kalbant apie Sibiro ir Tolimųjų Rytų tautas. Tačiau manau, kad visada lemia ne išorinės, o vidinės priežastys, todėl, jei nenustosime norėję būti, išliksime.

- Česlovas Milošas yra pasakęs, kad neįmanoma parašyti apie visą pasaulį kitaip - tik rašant apie „savo parapiją“. O kiek jums, kaip kūrėjai, svarbu fiksuoti savo kalbos, pasaulėjautos ir kultūros unikalumą, o kiek - ieškoti universalijų?

- Šiuo atveju unikalumas ir universalijos man nėra jokia priešprieša. Taip jau yra, kad taip, kaip suprantu save ir pasaulį savo gimtąja, niekada man nebus duota suprasti jokia kita kalba. Tai prigimtiniai dalykai. Taigi kiekvienam ja kalbančiajam unikali ir vienintelė gimtoji kalba būtent ir yra būtinoji sąlyga, individualus raktas nuo vartų į universalijas, į visuotinę sąmonę.

- Panašiai sakė ir Vydūnas: žmogus sau - žmogus tautai - žmogus pasauliui. Tačiau, anot jo, neįmanoma tapti žmogumi tautai, netapus žmogumi sau, ir neįmanoma tapti žmogumi pasauliui, netapus žmogumi tautai. Šios grandys, jo teigimu, nepraleidžiamos.

- Nepraleidžiamos. Bent jau aš tikrai nesugebėčiau.

- Jau daugel metų dirbate bibliotekininke. Ką galite pasakyti apie Lietuvos visuomenės santykį su knyga?

- Nieko analitiško nepasakysiu - kiekvienoje bibliotekoje vis kitaip. Daug šiuo atveju lemia vietovė, kurioje yra biblioteka. Šiuo metu dirbu Žirmūnuose, kur esamu laiku gyvena daug senjorų, tad ir tarp bibliotekos lankytojų jie dominuoja. Skaitytojų Lietuvoje dar yra, bibliotekos tebėra reikalingos.

- Nemažai tenka pavažinėti po Lietuvos bibliotekas, ir su liūdesiu tenka konstatuoti, kad dalyje jų tikrai ne knygos ir skaitymas yra prioritetas. Nemaža bibliotekų Lietuvoje šiandien labiau primena interneto kavines. O jūsiškė?

- Mūsų bibliotekoje interneto skaityklai yra skirta atskira patalpa, tad lengviau yra atskirti, kas ko ateina. Bet, sutinku, esama tarp bibliotekų tokios tendencijos, kad interneto skaityklos pritraukia lankytojus, ir manoma, jog skatina skaitymą. Deja, taip tik kuriama iliuzija. Vienas mano bibliotekos skaitytojas, trijų vaikų tėvas, vienu metu labai džiaugėsi, kad lig tol knygų nemėgę jo vaikai ūmai įniko kasdien vaikščioti į bibliotekas. Tačiau kartą nuėjęs užtiko juos bibliotekoje paprasčiausiai žaidžiančius kompiuteriu...

- Kažkuriame savo interviu sakėte, kad jei moksleivis bibliotekoje prašo adaptuoto kūrinio leidimo, neduodate ir primygtinai siūlote perskaityti visą kūrinį. Pasiteisina tokia pedagogika?

- Šitai vyko prieš daugybę metų, kai dar dirbau vaikų bibliotekoje. Iš tiesų, kai ateidavo vyresniųjų klasių moksleiviai ir prašydavo adaptuotų klasikos knygų, mėgindavau juos atkalbėti.

Suaugusiųjų bibliotekose adaptuotų kūrinių leidimų apskritai nebūna, tad su panašiais dalykais jau seniai nesusiduriu. Ir, atvirai tariant, jau nežinau, ar ir šiandien taip elgčiausi. Prievarta skaityt nepriversi, todėl turbūt duočiau, ko prašoma, nes juk kiekvienas turi teisę rinktis.

- O kaip skaityti skatinate savo dukras?

- Nereikia nei versti, nei skatinti. Vyresnioji dukra Ugnė, kuri dabar baigė antrą klasę, pasaulio pasakų serijos knygas iš namų bibliotekos lentynos tiesiog ryte ryja. Skaito ir kitas knygas. Jaunėlė pati dar neskaito, bet mielai klauso tėvelių ar sesės garsiai skaitomų knygų. Beje, Ugnė labai mėgsta sesei skaityti.

- Kai abu jų tėveliai - poetai, turbūt reiktų manyti, kad čia lemiamą žodį tarė genai?

- Galbūt, bet greičiau turbūt pavyzdys. Vaikai mato, kaip gyvena jų tėvai, ką laiko prioritetais, ir mokosi iš jų pavyzdžio. Gal iš šalies ir komiškai atrodome, kai abi su dukra, vos atsisėdusios troleibuse, kiekviena išsitraukiame po knygą, bet širdy tuo labai džiaugiuosi.

- O televizorius, išmanieji telefonai ir kompiuteris jų gyvenime su knyga nekonkuruoja?

- Mobiliaisiais dukros dar nesinaudoja, beveik nesinaudoja ir internetu, nebent tik filmukus prieš miegą pasižiūri, na, o televizoriaus mes apskritai neturime.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“