Buvusi LRT režisierė Laima LINGYTĖ: Jūs gi einat prieš Lietuvą!

Net valdžioje buvę „valstiečiai", bandę uždėti šiai institucijai apynasrį, liko nieko nepešę - pasirodo, net Seimas bejėgis prieš šią konservatorių tvirtovę. LRT generalinė direktorė savo ataskaitoje teigia, kad „visuomeninis transliuotojas turi tarnauti ne valdančiųjų, bet visuomenės interesams", tačiau žinomai režisierei Laimai LINGYTEI, prieš kelerius metus palikusiai darbą televizijoje, šie, kaip ir kiti prakilnūs žodžiai apie LRT nuopelnus, atrodo mažai ką bendra turintys su tikrove. Jai liūdna matyti, anot jos, kaip ,,mūsų televizija šliaužia žemy"...

- Sakote „mūsų televizija"?

- Garbačiauskaitė yra prašalaitė - tai mūsų televizija, ir nesiliausiu taip sakiusi, nes mes ją kūrėme. Sukūrėm ir palikom Lietuvai kažką gero. Deja, šiandien daugelis yra nusivylę vadinamuoju nacionaliniu transliuotoju, iš kurio paskleista tiek melo...

- Kalbat būtuoju laiku?

- Esamuoju. Melai nesibaigė, kaip ir iš ekrano sklindančios manipuliacijos. Aš manau, kad lietuviai - ypač talentinga tauta. Ir choreografijoje, ir dailėje, ir literatūroje, ir sporte.... Tą pamatėme Dainų šventės 100-mečiui skirtuose renginiuose. Turime tiek ir tiek puikių muzikantų, dainininkų, dirigentų, kuriems dėmesio reikia ne vien tiktai per Dainų šventes.

O per Dainų šventę Lietuvos televizija dar kartą parodė savo nenuovoką, kaip reikia dirbti masiniuose renginiuose. Nuobodūs interviu Dainų dienos transliacijoje trukdė puikiam dainorėlių iš visos Lietuvos pasirodymui (žemai lenkiuosi jiems, jų vadovams, dirigentams ir šventės organizatoriams). Kūrinio pradžioje pasirodydavo kažkoks specefektas su užrašais, kurių nebuvo įmanoma perskaityti. Žinoma, renginys pavyko, nors ypatinga aura, kaip ir anksčiau, išsiskyrė Kaunas...

- Kaip suprantu, tebegyvenate su televizoriumi?

- Gražus baldas... (Juokiasi.) Praktiškai visų Lietuvos televizijų kanalų transliuojamose laidose stengiamasi įtikti pigiam skoniui, ir praktiškai visur didžiausi pinigai nuplaukia paviršutiniškam menui ir pramoginio pobūdžio laidoms, kurios nuosekliai ir gana sėkmingai bukina žmones.

- Advokatė Liudvika Meškauskaitė televizoriaus ekraną yra uždengusi gražiu paveikslu, o jūs, matyt, sukate ir sukate pačios kurtus dokumentinius filmus apie dirigentą Juozą Domarką, Lietuvos baletą ir solistą Virgilijų Noreiką?

- Ne, nesuku. Jie visi yra mediatekoje. Ir taip juos prisimenu, o advokatė L.Meškauskaitė man imponuoja pozityvumu bei meniška siela; gal kada nors pamatysiu jos piešinius ant šilko. Kiekvienas iš mūsų (nenoriu, kad garsiai nuskambėtų) turime daryti tai, ką geriausiai sugebame, tikėdami, kad galbūt mums pavyks šį tą prasmingo palikti Lietuvai.

- Matėme, kaip sėkmingai naujai kadencijai buvo perrinkta M. Garbačiauskaitė - Budrienė. Jos rinkimų epopėja paliko klausimą, ar įmanoma ką nors prasminga nuveikti Lietuvai, būnant LRT taryboje?

- Prieš daugelį metų konservatoriai ir mane, ir Liudviką Gadeikį siūlė į Lietuvos televizijos ir radijo tarybą. Seime surengė mano ir kolegos prisistatymus. Kvietė po vieną. Buvo labai įdomu - aš atsakinėjau į klausimus apie pusę valandos (ypač įstrigo buki K.Masiulio klausimai), o L.Gadeikis - 5 minutes. Ir, žinoma, jis nugalėjo. Gal ir gerai, kad likau už borto, nes nebūtų buvę nei filmų, nei daugelio kitų darbų.

Viską dėsto nenumaldomas likimas. Turėdama darbo dideliuose masiniuose renginiuose patirtį, labai gerai žinojau, kiek kainuoja gera ir dar geresnė technika, man buvo aišku, koks pirkinys reikalingas ir koks perteklinis. Aš buvau ta, kuri žinojo, kiek per didelius koncertus studijoje prožektorių gali ,,degti" ir kiek gali ,,nedegti", nors pinigėliai sukasi. Per daugelį metų daug ką sužinai, dėl ko gali tapti kitų akyse pavojinga.

Ypač kai matai, kad daroma kitaip. Man visi didžiojoje studijoje vykę prabangūs koncertai, kur lemputės plieskia, o žmogaus net veido nematyti, atrodo norintys kažką paslėpti - jei žmogus gerai dainuoja, jis man gali tuščioje studijoje dainuot...

- LRT taryba daugeliui atrodo formali institucija, paprastai palaiminanti tai, kas naudinga televizijos valdžiai. Jie klysta?

- Kaip žinote, taryba sudaroma iš visuomenės, mokslo ir kultūros atstovų. Po keturis tarybos narius skirtingu metu skiria prezidentas ir Seimas, po vieną - Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija.

Visuomenininkai, be abejo, reikalingi, bet ne bet kokie. Jie turi būti padorūs, turintys savo nuomonę, nutuokiantys, kas yra televizijos ir radijo kokybė, trumpai tarus, tokie, kurių nenupirksi, nes jiems tenka priiminėti svarbius sprendimus, kokias laidas laiminti, kokius projektus skelbti prioritetiniais ir pan.

Taryba gali daug, tačiau tarp jų turėtų būti bent vienas profesionalas, kuris M.Garbačiauskaitės, visomis kanopomis besikabinančios į generalinės postą, paklaustų, kas yra televizija, kodėl ji praranda žiūrovų pasitikėjimą, kur teka LRT skiriami dideli pinigai, o jei nė vieno profesionalo nėra, jei visuomenininkai skiriami pagal principą „patinka - nepatinka", balsuojant triumfuoja lojalumas.

Kadaise paskirtos į šią tarybą rašytojos Jurga Ivanauskaitė ir Vanda Juknaitė garbingai atsistatydino, nes, supratusios, kur papuolė, suabejojo, ar galės savo brangų laiką skirti nesuprantamiems postringavimams. Manau, joje neturėtų būti atsitiktinių žmonių, kaip, tarkime, politologas Mindaugas Jurkynas.

- Kodėl?

- Teko skaityti jo mintis, kur jis paneigė teiginį, kad LRT groja pagal konservatorių dūdelę. Pasak jo, tai tėra nuomonė ir pareikalavo įrodymų, kurie pagrįstų šį faktą. (interviu „Prof.Mindaugas Jurkynas: Apie LRT objektyvumo suvokimą visuomenėje" galite paskaityti www.respublika.lt). Šitie jo žodžiai mane giliai papiktino, - kaip jis gali būti LRT tarybos nariu, jei nemato to, kas daugiau nei akivaizdu. Pamaniau, kad kaip tarybos narys jis yra beviltiškas: ne tik nesupranta, į kokią terpę pakliuvęs, bet ir nenori gilintis. Mane pribloškė jo pozicija, nes toks nusistatymas rodo, kad žmogus galimai ir toliau užsiims manipuliacijomis.

- O gal jis nežiūri televizijos?

- Per šitiek metų buvau pripratusi prie politikų kaimynystės televizijoje, jie, galima sakyti, gyveno joje: rinkimai vijo rinkimus, o bufetas - tai vienas... (Juokiasi.) Kone kasdien prasilenkdavome su kandidatais, jei ne bufete, tai koridoriuje ar rūbinėje.

Nepamenu, kad vienai ar kitai partijai televizijoje ar radijuje būtų rodomas prioritetas, kad pasisakyti ar komentuoti būtų kviečiami vienai partijai palankūs politologai ar vadinamieji ekspertai, kaip yra šiandien. Niekad neteko susidurti su tokiu atveju, kad tam leidžia kalbėt, tam neleidžia kalbėt, - eidavo į eterį gyvu konvejeriu, o kas dabar yra? Ką mes šiandien matome?

- Pati žinote: kaip sakoma, viena partija, viena tiesa ...

- Tai kaip čia atsitiko? Tarsi kas būtų apmainęs konservatorių partiją: ir ji buvo kitokia, ir jos žmonės, atrodo, buvo kitokie, mūsų sąskrydžiai pasižymėjo laisva dvasia, mes buvome vieningi, stiprūs, bet kai partijos vadovybė pradėjo sakyti viena, o daryti kita, kai konservatoriškos vertybės joje pradėjo blukti, užleisdamos vietą liberalioms nuostatoms, pasitraukiau iš šios partijos.

Ir šiandien, kai žiūriu į kai kuriuos, turėčiau sakyti, buvusius bendražygius, net profesorių vardais besididžiuojančius Seime, net graudu darosi - jūs gi einat prieš Lietuvą, negi manot, kad žmonės neprisimins jūsų pozicijos vienu ar kitu Lietuvai svarbiu klausimu?

O Andrius Kubilius, mano nuomone, yra labiausiai Lietuvai pakenkęs žmogus. Girdėjau, kaip kažkas pasakė, kad Gabrieliaus Landsbergio iškvietimas iš Briuselio, kad jis galėtų dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose, buvo didysis Kubiliaus kerštas Landsbergiui. Kaip žinote, Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko postas tiesiog nukrito į Gabrieliaus rankas...

- Ne paslauga?

- Aš manau, kad jis žinojo Anūko galimybes ir nujautė liūdną perspektyvą.

- Ar Valentinas Milaknis, kurio vadovavimas Lietuvos televizijai, kai kurių televizininkų liudijimu, prilygo jos draskymui, irgi buvo Kubiliaus žmogus?

- Negaliu to pasakyti, pikti liežuviai plakė, kad šis „reformatorius" buvo jo siųstas. 2000-aisiais metais valdžioje buvo konservatoriai. Tie metai, kai Lietuvos televizijai pradėjo vadovauti Valentinas Milaknis, kūrybiniams darbuotojams išdalijęs atleidimo lapelius, ir buvo televizijos naikinimo kulminacija. Rita Miliūtė tapo televizijos direktore. Užvirė tikra makalynė.

Aš pergyvenau šešiolika generalinių direktorių, o gal net visus septyniolika, ir tik Monika Garbačiauskaitė - Budrienė pergyveno mane.

Kai kuriuos malonu prisiminti, o kai kurių nesinori susitikti. Laimei, V. Milaknis dirbo neilgai, bet dėl jo reformų kai kurie puikūs televizijos specialistai prasigėrė, patyrė insultus ar infarktus, emigravo ir pan. Nenuvertinu kitų profesijų žmonių, bet menininkai visais laikais buvo jautresni, labiau pažeidžiami ir pridarydavo nesąmonių.

- Turbūt skubėta kuo greičiau įsmukti į kapitalizmo, laisvosios rinkos, santykius...

- Kapitalistas labai puikiai atskiria gabų nuo nevykėlio, jis už tai moka pinigus. Tai ne kapitalizmas, tai - kultūros naikinimas. Niekaip nesupratau, kas sugalvojo tą televiziją naikinančią reformą? Ar atsakys kas nors į klausimą, kam to reikėjo. Po dešimtmečio mus atgal priėmė Audrius Siaurusevičius. Aš jam rašyčiau labai didelį pliusą, nes jo dėka ištobulėjo TV kultūros kanalas, ir mano paskutiniai filmai buvo sukurti jo vadovavimo laikais, - šiuo atžvilgiu jis paliko ryškų pėdsaką.

Bet, sakykite, kokios įžvalgos reikia, kad vadovauti televizijai skirtum žmogų, kuris visiškai nebijo Dievo ir kuris, mano manymu, nežino, nesupranta, kas yra kultūra.

- Turbūt didesnė blogybė ta, kad nėra būdo kaip jį iš ten išprašyt?

- Taip, tiesa, „valstiečiai" buvo užsimoję daryti Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimus, tačiau pasitenkino tik kosmetinėmis priemonėmis, nes Seimo kultūros komitetas, mano akimis, buvo labai neryžtingas, o konservatoriai kategoriškai tam priešinosi. Monika blaškėsi Seime ir šaukė apie žodžio laisvę. Manau, didžiausia problema buvo ta, kad „valstiečiai" nesuprato televizijos specifikos ir nesikvietė talkon ją perkandusių ekspertų.

Bet neabejoju, kad ateis laikas, kai prabils tylintys menininkai, neapsikęsdami, kad jų akyse vyksta nacionalinės kultūros naikinimas. Ateis diena, kai įvairios jos naikinimo formos taps ne tik matomos daugeliui, bet ir daugeliui labai skaudžios. Štai kad ir ši. Ar jums teko praeiti pro Vinco Kudirkos paminklą gegužę? Pastebėjote, kad jis buvo aprengtas kažkokiu žiponėliu su užrašu „Man ne dzin".

Jokio paminklo negalima bjauroti nei užrašais, nei kokiais nors skudurais, juo labiau niekinti Tautos himno autoriaus atminimo, bet ar buvo griežtai sureaguota į tokį veiksmą? Ar Kudirka brangus tik tada, kai kamerų spindesy valstybės vadovai ir mes giedame Tautos himną?

Beje, visi giedame - nuo mažo, tyrom akim žvelgiančio vaikelio iki sovietų okupaciją menančio senolio... Paminklinę lentą Kaziui Škirpai nukabino akimirksniu, ją plėšė pasimėgaudami, o apmuturiuotas paminklas badė akis iki Europos parlamento rinkimų. Ir niekas - nieko... Palaukit, rudenį vėl rinkimai, kuo dabar Kudirką aprengs?

- Gal „eurovizine" suknele?

- Taigi, nufilmavau aš išniekintą paminklą ir paskambinau vienam kitam įtakingesniam bičiuliui. Ir vienas, ir kitas sako: tu pamatei, tau užkliuvo, paskambink į savivaldybę. Kodėl to reikia man, o ne MUMS? Sąjūdžio laikais buvome MES. Neabejoju, kad visuomet bus tokių, kurie niekada nepasiduos, visada buvo ir bus tų, kurie puoselės lietuvybę. Tik jie pasklidę kas sau, jie nesusijungę. O televizijoj, žinot, šiuo atžvilgiu tušti koridoriai...