Dabar yra mano auksinis laikas

„Juvelyrikoje riboja medžiaga, dydis, tai, kad negali taip gerai išreikšti emocijų, kaip akvarelėje. Nesvarbu, kad iš mano akvarelių ciklo „Klaipėda - Memelis: prarasto laiko beieškant“ nupirko tik tris darbus; gal po šimto metų išpirks. Atrodo, niekam nerūpi senoji Klaipėdos architektūra, istorinis paveldas, bet man rūpi“,- sakė klaipėdietis skulptorius ir juvelyras Aurimas Anusas. Kalbamės nedidukėje jo studijoje, tvarkingoje it operacinė, kurioje gimsta įstabūs darbai.

- Pinigai, gauti už akvareles, vos padengė jų parodos, surengtos „Baroti“ galerijoje, išlaidas. Net neatėjo tie, kuriuos kvietei ir kurie galėjo sau leisti paišlaidauti. Tačiau, priklausydamas auksakalių gildijai, regis, negarbini aukso veršio.

- Susitinkame su kolegomis, nieko apie juos nesakysiu, nes jie pyks, kad aš, dar kojų neapšilęs, turiu kažkokių pretenzijų. Aš mokytojauju, nors irgi norėčiau gyventi iš juvelyrikos, bet labai komercinių dalykų nedarau, o darau, kas man patinka ir ką laikau tikru menu. Jeigu buvai Auksakalių gildijos darbų parodoje, matei, kaip akcentai sudėlioti: brangios medžiagos, brangūs akmenys, o mano akmenukai paprasti, pusbrangiai, nes pati idėja rūpi kur kas labiau.

Atrodo, kai kurie kolegos visiškai negalvoja, kaip papuošalai bus nešiojami, man norisi, kad jie būtų mažytės skulptūros, bet drauge - funkcionalūs, nepjautų odos, nesuplėšytų kojinių. Apyrankių viduje yra visokių fiksatorių, neprireikia grandinėlių, prilaikančių, kad nenukristų.

- Ko nori tavo užsakovai, ar labai užgaidūs?

- Kažkokią idėją, nesąmonę susigalvoję atsineša. Kartą padariau gražią gėlytę, po kurio laiko jos savininkė įstatė į ją smaragdą, pripažinsiu, tikrą, bet papuošalas padvelkė „širpotrebu“, mačiau, tas žmogus visiškai nesuprato, ką nusipirko iš manęs. Ačiū Dievui, man sekėsi su vienu užsakovu bendrauti daugelį metų ir mūsų skoniai sutapo, jam patiko geometrinės formos, minimalizmas, kad nedarau kryželių, plokščių it blynai. Tokie dalykai patinka architektėms, kitiems, nesidomėjusiems abstrakčiuoju menu, toks geometrinis stilius per griežtas, sako, kad vyriškas.

Man, tarkime, patinka papuošalo idėja „Banga ant molo“ - tarytum tykštanti, nefritas - tarsi žalias vanduo, man molas Klaipėdos pakraštyje - ekstremali situacija.

- Dabartiniai penkiasdešimtmečiai, kadaise pasivadinę „Prarastąja karta“, padarė įsimintinų darbų, rengė publicistines meno akcijas gatvėse. Ar pastebi mieste šmėžuojant naują bohemos kartą?

- Pastebiu. Ten, prie Biržos tilto, kur yra dvi jų kavinės, bet ta naujoji karta man atrodo kažkokia nesusitupėjusi. Ar internetas juos sugadina, kad jiems miesto istorija visiškai neįdomu. Man Klaipėda - pasaulio centras, nuo tos dienos, kai iš kitur čia atvažiavau, ją atradau. Ypač pakerėjo Kęstučio Demerecko fotografijos - nebesančių pastatų.

Prieš penkerius metus tyliai, ramiai, matyt, su kažkokio architekto palaiminimu buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus klinkerinių plytų pastatas prie senojo tiltelio, į kurį stulbdamas stebeilijausi. Susiradau jį internete, nuliejau akvarelę.

Už Klaipėdos išgriovimą galime padėkoti ne karui - architektams, kurie darko paveldą savo sprendimais ir darbais ir turi įžūlumo ateinančioms kartoms palikti mėžti šį mėšlą.

- Leonardo da Vinčio šedevre „Paskutinė vakarienė“ matyti ne tik autoriaus būsena, bet ir tuometės Renesanso Italijos civilizacija. Šiuolaikiniai autoriai siekia šokiruoti, kol apsipranti ir paralyžiuoja abejingumas. Kokia, tavo galva, meno paskirtis?

- Priklauso nuo to, kas tą meną kuria. Pažiūrėk į Kultūros komunikacijų centrą; ne man vienam bloga, ten nėra į ką žiūrėt ir iš ko mokytis. Dar į galerijas atveža vieną kitą sukrečiančią, išverčiančią iš koto autorinę parodą, kurią prisimeni keletą metų, o ten, kur susibūrusios menininkų bendruomenės, gauna už projektus pinigus ir daro mėšlą.

- Kai nedirbi išsijuosęs, bastaisi po gamtą. Fotomenininkas Remigijus Treigys ant jūros kranto rado bangų išskalautą butelį su jo viduje įdėtu čekiu nusipirkti knygų už tūkstantį litų. Tavo rastas lobis pelno neatnešė...

- Semiuosi įkvėpimo pajūryje ne sezono metu, kai žmonių nėra - galvą pravalyti tai geriausia vieta. Vieną ankstyvą pavasarį išėjau prie Olando kepurės, kur molyne gali paslysti ir išsipurvinti ligi ausų, bet tada dar uoliena buvo sušalusi. Pusmetris nuo vandens, žiūriu, „šmotas“ guli - iškart supratau, kad tai kaulas. Naivuolis - galvojau, kad jis - dinozauro. Galvojau neimti, bet kai pavaikščiojęs sugrįžau, jis manęs laukė. Parodžiau „Balsinės“ „chebrai“, jie suprato, kad čia kažkas rimto, pasikvietėme akmens amžiaus archeologijos „specą“ Laisvūną Kavaliauską, šis kaulą ištyrė universitete, ir paaiškėjo, kad kaulas priklausė mamutui, gyvenusiam prieš tūkstančius milijonų metų prieš mūsų erą.

- Nesu sutikusi menininko, kuris būtų aistringas žvejys arba medžiotojas. Nežaidžiate vyriškų žaidimų?

- Didžiosios žuvies nesugavau, nes jei būtų pasisekę, gal irgi būčiau „užsikabinęs“, pirkęs įrangą. Pasitenkinau puskaršiu ir dabar žvejybai neturiu laiko. O medžioti negalėčiau, man gaila žvėries.