Dalius Stancikas: Istorijos perrašinėtojų apetitas kyla

- Daug metų Lietuvos istoriją rašė kiti, o lietuviai užsiiminėjo savinieka, kad pasidavė okupantams, neiššovę nė šūvio. Šiandien, kai vis daugiau sužinome apie Birželio sukilimą, vis aršiau bandoma purvinti jo dalyvių asmenybes. Ar tik ne istorikų vangumas bus paskatinęs imtis knygos?

- Priežasčių yra ne viena. Tyrimas parodo, kaip to laikotarpio istorinius vertinimus vis dar veikia sovietmečio laikų propaganda, suformavusi išankstinę nuomonę apie 1941 m. Birželio sukilimą, Lietuvos laikinąją Vyriausybę, lietuvišką savivaldą. Nemalonu matyti, kaip kai kurie šiandieniniai istorikai siuva neva modernų istorinį rūbą, dygsniuodami pagal tą patį seną, Kremliaus gaivinamą, sovietinį kurpalių.

- Tie patys istorikai žeria jums priekaištus, kad nebūdamas istorijos specialistu, drįstate vertinti istorinius įvykius ir daryti išvadas...

- Čia vėl matome dvigubus standartus: kodėl tie patys istorikai ar politiniai veikėjai nekelia klausimo, kad Tarptautinei nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti komisijai jau daug metų vadovauja filologas, pagal išsilavinimą, o iš tiesų politikas Emanuelis Zingeris? Šiuolaikiniame universaliame pasaulyje nurodymai, kas ką gali daryti, o ko - ne, skamba keistokai. Mano tyrimą recenzavo du istorijos mokslų daktarai, profesoriai, jame skelbiami įvairių istorikų vertinimai.

- Galite įvardinti, kas yra pagrindiniai rezistencijos puolimo kurstytojai?

- Kai kurių istorikų, politikų, žinomų visuomenės veikėjų šiandien neigiamai linksniuojamas mūsų istorines asmenybes - Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, Kazį Škirpą, Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, pirmiausia kompromituoti pradėjo kagėbistai. 1993 m. pirmasis okupuotos Lietuvos NKVD kontržvalgybos viršininkas Aleksandras Slavinas vokiečių laikraštyje „Die Zeit“ taip pristatė atgimstančią Lietuvą pasauliui: „Kaunas yra vienintelis miestas pasaulyje, kuris šlovina „abvero“ (nacių karinė žvalgyba) agentą. Kaune, Eigulių rajone, yra gatvė, pavadinta tuometinio „Vyriausybės vadovo“ Škirpos vardu. Šiandien mes matome tos kagėbistinės atakos pasekmes - Vilniaus taryba panaikino Kazio Škirpos - pirmojo Lietuvos savanorio, galima sakyti, Lietuvos kariuomenės įkūrėjo, žmogaus, iškėlusio Trispalvę virš išlaisvinto Vilniaus, gatvės pavadinimą! Ir kuo remtasi? Lietuvius ir žydus žudžiusio ir trėmusio kagėbisto A.Slavino klastotėmis, kurios, pasak istorijos mokslų daktaro Augustino Idzelio, iki šiol eksponuojamos Holokausto muziejuje Vašingtone: neva 1941 m. kovo 19 d. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF)atsišaukime žadama, kad bolševikų kolaborantai išvengs bausmės, jeigu nužudys bent vieną žydą. Ši A.Slavino klastotė buvo įtraukta į 1970 m. kagėbistų išleistą knygą „Documents Accuse“ („Dokumentai kaltina“), tapusią svarbiu šaltiniu JAV Teisingumo departamento specialiųjų tyrimų skyriaus bylose prieš Amerikos lietuvius, kaltinamus kolaboravimu su naciais.

- Turėtume suprasti JAV Teisingumo departamentą bendradarbiavus su KGB?

- Knygoje šiek tiek atskleidžiama ir ši tamsi istorijos pusė, kai JAV Teisingumo departamento specialusis skyrius, gaudydamas įtariamuosius nacių bendrininkus, rėmėsi KGB paruošta medžiaga. Čia vėlgi geras pavyzdys apie dvigubus standartus būtų buvusio Šiaulių kalėjimo viršininko A.Virkučio byla. Būtent šioje byloje žydų gelbėtojas kun. J.Borevičius ir pasakoja, kad žydus gelbėti jį paskatino Jonas Noreika - antinacinio pogrindžio Šiaulių apskrities vadas. Paskelbus šią gerąją naujieną vėlgi kai kurie mūsų istorikai, dėl sunkiai suvokiamų priežasčių, pabandė pašiepti net žydų gelbėtoją kun. Borevičių - neva koks čia liudininkas, jei jis gynė „nacių bendrininką, Holokausto dalyvį“ Virkutį. Atidžiau pasidomėjus Virkučio byla, paaiškėjo, kad jai medžiagą taip pat ruošė KGB, kad sovietų pastangomis byla buvo klastojama, buvo klastojami ir istoriniai faktai, o pats Virkutis, nors ir nenuteistas JAV teismo, buvo fiziškai palaužtas ir savanoriškai atsisakė JAV pilietybės. Sovietai bandė palaužti ir čia, okupuotoje Lietuvoje, gyvenusį Pasaulio teisuolį kun. V.Požėlą, liudijusį Virkučio naudai, bet šis nepasidavė, papasakojo, kad kalėjimo administracija padėjo kaliniams (taip pat ir žydams), nepaisant nacių grasinimų. Ypač nemalonu, kad amerikiečių specialusis tyrimų skyrius (OSI) nesąžiningai teismui pristatė Virkučio, o kartu ir Lietuvos, istorinius faktus, nuslėpdamas, kas įvyko Lietuvoje tarp 1939 ir 1941 metų, - sovietų okupaciją, Birželio sukilimą, nepriklausomybės paskelbimą 1941 m. birželio 23 d. ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės nurodymą visiems grįžti į savo darbo vietas. Nuslėpus šiuos faktus visi lietuviškos savivaldos darbuotojai tarptautinės visuomenės akyse paverčiami nacių kolaborantais.

- O kas sakytina dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio?

- Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovą, vieną iš antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo lyderių prof. Juozą Ambrazevičių-Brazaitį kagėbistai apšmeižia toje pat knygoje. Remdamiesi KGB dezinformacija 1974 m. amerikiečiai atliko labai kruopštų tyrimą J.Brazaičio ir laikinosios Vyriausybės vidaus reikalų ministro J.Šlepečio atžvilgiu, apklausė net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto tyrimais, ir nerado jokių įrodymų, patvirtinančių sovietų kaltinimus.Tačiau šiandien dalis mūsų istorikų ir politikų, o ypač litvakų bendruomenės vadai, ignoruoja šį JAV tyrimą ir toliau, pagal kagėbistinį kurpalių laiko J.Brazaitį ir laikinąją Vyriausybę atsakingais už žydų naikinimą ar skriaudimą Lietuvoje. Jeigu esame teisinė valstybė, kodėl J.Brazaičiui neveikia tarptautiniu mastu pripažįstama nekaltumo prezumpcija, LR Konstitucija?

- Sakot, teisinė valstybė? Ar nukrito plaukas nuo galvos Vilniaus merui R.Šimašiui, savavališkai nuėmusiam J.Noreikos atminimo lentą?..

- Taigi, iškyla esminiai klausimai: kodėl Vilniaus meras, buvęs teisingumo ministras, nors žinodamas, kad Noreika už antinacinę veiklą pačių nacių buvo kalinamas baisiajame Štuthofo koncentracijos lageryje, remiasi ne LR Aukščiausiojo Teismo sprendimu, ne JAV administracijos atliktais tyrimais, o KGB propagandinėmis netiesos klišėmis, išdėstytomis 1973 m. KGB užsakymu išleistoje knygoje „Masinės žudynės Lietuvoje“? Nors 1992 m. Aukščiausiasis Teismas yra reabilitavęs Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi, jis yra išteisintas ir dėl kaltinimo bendradarbiavus su naciais. Ar Vilniaus meras neteisėtai nukabino Noreikos atminimo lentą vien todėl, kad Kremlius sugeba padaryti Lietuvai spaudimą per užsienyje veikiančius savo įtakos asmenis?

- O gal yra kur kas paprasčiau: mero diegiamam liberaliosios laisvės projektui trukdo visuomenės pagarba praeities didvyriams. Todėl liberalizmo taikinys šiandien yra viskas, kas susiję su pareigomis Tautai, jos istoriniams simboliams…

- Negali būti dvigubos moralės ir dvigubo teisingumo: jei pasisakome dėl vienos atminimo lentos, turime pasisakyti ir dėl kitų. Jei manome, kad J.Noreika, kaip lietuviškos savivaldos atstovas, negali būti pagerbtas, nes neva yra atsakingas už nacių įsakymų perdavimus, tada už tai lygiai taip pat yra atsakingi ir visi „judenrato“ - žydiškos savivaldos - atstovai ir nešališki istorijos vertintojai neturėtų nutylėti šios, antrosios, pusės.

Taigi, turime tokią situaciją: kai kurie mūsų istorikai, politikai, visuomenės veikėjai, litvakai be teismo Noreiką skelbia Holokausto vykdytoju, o tie, kurių įsakymus Noreika perdavė - nėra Holokausto dalyviai, jie išteisinti! Vakarų Vokietijos teismai atmetė kaltinimus dalyvavus Holokauste Šiaulių geto viršininkui H.Gevekei (Gewecke), o taip pat jo pavaduotojui Evaldui Bubui (tiesa, Liubeko teismas Gevekę nuteisė puspenktų metų kalėti, bet tik už tai, kad jo nurodymu buvo pakartas kalinys B.Mazoveckis). Vokietijos teismas išteisino ir kitą, vėlesnį Šiaulių geto (koncentracijos stovyklos) viršininką H.Šliofą, nors jo vadovavimo metu Šiaulių geto žydukai buvo išgabenti į mirties stovyklą. Teismo metu atsirado keli žydai, kurie liudijo, kad Šliofas buvo labai žmogiškas stovyklos viršininkas, stengėsi palengvinti žydų būklę ir pan. Skaudu, kad tie nepamatuoti kaltinimai Noreikai skamba net po to, kai atsirado liudijimų, kad Noreika ne persekiojo žydus, o organizavo jų gelbėjimą.

- Šiemet Holokausto minėjime Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie tautų bendrininkavimą su naciais, paminėjo Lietuvą, netrukus pasigirdo ir jo teiginys neva Lietuva tapo SSRS dalimi savanoriškai. Ką apie tai manote?

- Laikui bėgant įvairių politinių įtakų veikiama Antrojo pasaulinio karo istorija vis labiau utriruojama, vis labiau tolstama nuo tiesos. Kremlių valdantis KGB pulkininkas, ir ne tik jis, spekuliuoja tomis tragedijomis, kuria savanaudiškas ideologijas. Dabar, praėjus 75 metams, tie itin sudėtingi, baisūs ir labai painūs įvykiai pateikiami labai paviršutiniškai. Jei kažkuo esi susijęs su getų steigimu, su lietuviška savivalda nacių okupacijos metu, vadinasi, esi juodas, ir visai nesvarbu, ką dar veikei tuo metu. Tačiau karo, okupacijos metu paprastai nebūna gerų, lengvų pasirinkimų, dažniausiai tenka rinktis mažesnę blogybę. Kaip sakė bene žymiausias litvakas nacių okupacijos laikais, Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių.“ 1941 metais getai buvo vienintelė nacių palikta galimybė žydams išgyventi - už getų ribų esantys be leidimo žydai buvo iškart pasmerkiami myriop. Knygoje pateikiu tai patvirtinančių tiek žydų, tiek vokiečių liudijimų. Tokiame konktekste keistai atrodo mūsų kai kurių istorikų vieši tvirtinimai, kad Noreika 1941 m. tikrai žinojo, kuo baigsis geto kalinių likimai. Kaip Noreika galėjo žinoti tai, ko tuo metu dar nežinojo patys vokiečiai?

- Savo knygoje neaplenkėte dėmesiu ir kai kurių istorijos vertintojų - Tomo Venclovos, Sauliaus Sužiedėlio, Alvydo Nikžentaičio...

- Buvo įdomu paanalizuoti, kodėl šie visuomenės įtakos darytojai yra tokie neobjektyvūs Noreikos ir Birželio sukilimo atžvilgiu. Pvz., kodėl prof. Sužiedėlis smerkia Noreiką, o teisina ir propaguoja lietuvių partizanų naikintoją - Icchaką Aradą? Kodėl Tomas Venclova reikalauja nuimti nežymią lentą Noreikai, bet gina Lietuvos nepriklausomybės duobkasio P.Cvirkos paminklą, savo tėvo, dar vieno nepriklausomybės duobkasio, Antano Venclovos, muziejų? Ar Istorijos instituto direktoriaus Nikžentaičio praeities vingiai nėra jo neobjektyvumo priežastis? Mano tikslas buvo parodyti šių žmonių dvilypumą, kad būtų aiškiau, kas, kaip ir kodėl šiandien formuoja būtent tokią istorinę (ne)tiesą.