Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?

- Prieš gerą dešimtmetį, menu, buvo pasirodžiusi jūsų knyga „Teatro malonumas". Kodėl teatro žmogui prisireikė keisti kryptį"? Nebeliko teatro?

- Kadaise, kai dar buvome sušalę ir neturtingi, esu parašęs, kad Lietuva garsėja ir eksportuoja krepšinį (žaidėjus, trenerius) ir teatrą. Dabar tokio teatro, galima sakyti, jau nebeliko: talentingą režisierių Rimą Tuminą išvijome ir palaidojome, nušlavėme Joną Vaitkų, sutelktomis pastangomis išgrūdome iš valstybinio teatro Oskarą Koršunovą... Krepšinio šlovė irgi blanksta, jau be olimpiadų apsieiname. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad mūsų orientyrai apsivertė aukštyn kojomis.

Juk į Sąjūdį mes atėjome iš kultūros, ir mes patys sudėtingais laikais išlikome lietuviais, apylaisviais žmonėmis, tiktai kultūroje: teatre, dailėje, muzikoje ir literatūroje. Dabar padėtis tokia, kad pagal citavimo dažnumą populiariausia Lietuvoje knyga yra Dž. Orvelo „1984" arba „Gyvulių ūkis". Bet, mano manymu, aktualiausia, tiesiog deganti knyga šiandien yra Michailo Bulgakovo „Šuns širdis" (sugebėjome kultūros ministru paskirti tipišką švonderį su plejada, tikrinančia kultūros žmonių lojalumą šiuolaikinei ideologijai).

Apskritai, visa vyriausybė man asocijuojasi su švonderio gauja. Politika be kultūros ir istorinės atminties podirvio yra praradusi vertybinius orientyrus bei intelektualinį pamatą ir tapusi vienmate, kurioje viskas yra įmanoma. Ne veltui šiandien sakoma: užuot siūlęs padoriam žmogui eiti į politiką, geriau pakviesk į viešnamį - ne taip įsižeis...

- Be kultūrinio podirvio politika tampa bulvaru. Tai irgi jūsų pastebėjimas. Esame pirmosios Lietuvos šeimos, t.y., Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių, bulvaro liudininkai. Knygoje rašote apie „raudoną kilimą", kuris buvo patiestas A. Landsbergienės verslui ...

- Juokauju, kad konservatoriai per šią kadenciją pastatė „Karalienės Mortos" mokyklą Vilniaus Kalnėnų rajone (faktiškai gautą dovanų), pastatė itin bjaurios architektūros „pilį" Vasaros gatvėje šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir psichiatrinės ligoninės (aišku, ši bus nugriauta) bei įsigijo rūmus Graikijos saloje. Argi gaila, kai žmogus pasistato ar nusiperka prabangią vilą užsienyje, argi blogai, kad jis rūpinasi savo paties ir savo vaikų saugumu?

Viskas būtų gerai, jei G. Landsbergis būtų eilinis pilietis arba eilinis Seimo narys. Tačiau jis yra užsienio reikalų ministras, kuris valdo mūsų užsienio politiką ir atsakingas už kiekvieno iš mūsų saugumą. O jis, kaip matome, rūpinasi pirmiausia savo asmeniniais, o ne valstybiniais interesais.

Antras dalykas: kadangi pats buvau Seimo narys, puikiai žinau, kad iš kanceliarinėms reikmėms skirtų lėšų, kaip visi juokauja, gali tik gerą šuns būdą nusipirkti, ir biudžetininkui praturtėti per vieną kadenciją (net skaičiuojant žmonos uždirbtą pelną) iki milijonieriaus praktiškai neįmanoma. Bet čia istorija, kurią drauge su visa „Baltcap" afera ir Šarūno Stepukonio, „Karalienės Mortos" mokyklos statytojo, pradangintais milijonais, turėtų išnagrinėti ne žurnalistai, o Generalinė prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Nors šiandien vėl eksploatuojamas tarybinės propagandos ir tarybinės istoriografijos štampas, kaip prezidentas Antanas Smetona, pasiraitojęs kelnes, bėgo per upelį, tačiau jis pabėgo tuščiomis kišenėmis. Įdomu kaip pabėgtų „pirmoji šeima" - su kiek sąskaitų ir kiek užgyvento turto spėtų išsigabenti su savimi. Dar patarčiau palyginti kuklutį A. Smetonos dvarelį Užulėnyje, kurį jam dovanojo tauta, su tuo architektūros monstru Vasaros gatvėje ar vila Graikijos saloje...

- Kiti laikai, kita, gerovės valstybė...

- Taip taip... Netoliese A. Smetonos dvaro Užulėnyje stovi nuostabaus grožio pradinė mokykla, kurią prezidentas pastatė už savo pinigus gimtinės vaikams. O ką padovanojo Lietuvos vaikams ir Lietuvai „pirmoji šeima"? Ir ne tik jie, visi politikai?

- O ką sakytų apie garsią giminę toks faktas: tėvas - milijonierius, o jo sūnus feisbuke renka aukas proginiam filmukui apie senelį, prašo pinigų naujos knygos leidimui?

- Profesorius Landsbergis visuomet garsėjo taupumu ir kitam neužleisdavo nė centimetro savo tvartelio. Mėgdavo pasivaišinti, jeigu nereikėdavo mokėti, neatsisakydavo brangvynio ir skanių patiekalų. Taigi toks lietuviškas bruožas.

Iš tikrųjų rinkliava turi ir kitą, mobilizacinį tikslą: žiūrėkit, renku tokiam doram tikslui - knygai ar filmui. Beje, knygoje rašau ir apie Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją" - tai melagingas režisieriaus amatininko filmas apie Nepriklausomybę, istorijos perrašymo pavyzdys.

Tiesos sakymas buvo mūsų jaunystės šūkis, Rainių tragedija buvo tiesa, lietuvių gyvenimas prie Laptevų jūros, aprašytas tremtinės Dalios Grinkevičiūtės, buvo tiesa ir t.t. ir pan., bet staiga vietoj Aukščiausiosios tarybos atsiranda kažkoks Atkuriamasis seimas, staiga išnyra atbuline data Seime patvirtintas pirmasis „faktinis valstybės vadovas"...

Nei latviai, nei estai neiškraipė istorijos ir nebandė AT sukergti su prieškariniu parlamentu... Bandymas perrašyt istoriją, diskredituojant autoritetus, mūsų valstybėje yra įgavęs globalų ir gąsdinantį mastą.

- Atminties nepraradusieji sako, kad nepaisant to, kokia partija buvo valdžioje, šiuos tris dešimtmečius, valstybę tvarkė konservatorių ranka. Jie klysta?

- Pažiūrėkime į 2016 metus, kai valstiečiai turėjo daugumą Seime. Jie buvo parengę puikią, modernią darnios „Lietuvos programą", bet ji iškart atgulė į stalčių. Sauliaus Skvernelio vyriausybėje svarbiausi ministrai buvo Dalios Grybauskaitės žmonės (finansų - visiškas liberalas Vilius Šapoka, aplinkos - Kęstutis Navickas), ir nieko jai nepavyko padaryti.

Bandyta reformuoti LRT, bet tik sukeltas triukšmas: gavus atgalinį smūgį, išsigąsta ir atsitraukta, palikus viską po senovei. Nors D.Grybauskaitės nebėra valdžioje, tačiau jos ir konservatorių statytiniai yra įsitvirtinę beveik visuose postuose nuo vadinamojo nacionalinio transliuotojo (Monika Garbačiauskaitė-Budrė generalinės direktorės kėdėje išsilaikė net po skandalo) iki Konstitucinio Teismo ir netgi tolimose nuo politikos institucijose.

Aš jau nekalbu apie baisią nueinančio nuo scenos Andriaus Kubiliaus valstybinių įmonių reformą, valstybines įmones (Lietuvos geležinkelius, Lietuvos energiją, Lietuvos paštą ir kt.) pavertusią akcinėmis bendrovėmis, o jų valdymą patikėjusią nepriklausomoms valdyboms. Šiandien „nepriklausomose" valdybose sėdi konservatorių ir Grybauskaitės žmonės. Iš tikrųjų, valstybė yra visiškai užvaldyta konservatorių šaikos; ją aš ir vadinu didžiuoju anonimu.

- Vadinasi, filosofas Marius Kundrotas, teigiantis esą mes gyvename Landsbergio Lietuvoje, yra teisus?

- Aš taip ir skirstau: yra Vasario 16-osios, A. Smetonos ir visų kitų signatarų Lietuva, ir yra Kovo 11-osios, V. Landsbergio Lietuva. Užtat Kovo 11-osios Lietuva ir bando visais būdais atsiplėšti nuo Vasario 16-osios Lietuvos, tarytum jos visai nebuvo, o jei buvo, tai bandant suniekinti - esą jos diktatorius paspruko per upelį.

Sovietiniais laikais mano bičiulis Valentinas Masalskis, puikus aktorius ir režisierius, būdamas studentas viešai pasakė, kad be Smetonos Lietuvos mes būtume visiškai nutautėję. Tais laikais tai buvo aksioma, banali tiesa, o šiandien mano knygoje minima rašytoja Kristina Sabaliauskaitė atvirai bjaurisi Vasario 16- osios Lietuva. Ji sako, kad mes šimtmečiais neturėjome tokių pasiekimų, kad mūsų kultūra tiesiog pražydo Kovo 11-osios laikais.

Ši kostiuminių dramų rašytoja, iš tikrųjų populiarios literatūros gamintoja, išreiškia ne tik savo, bet ir savo kartos nuomonę, kuri tiesiog paversta valstybine politika. Užtat yra atsiradęs Atkuriamasis seimas, užtat yra faktiškasis valstybės vadovas, užtat valomos visos aikštės nuo rašytojų paminklų (kam kliudė Petras Cvirka ar Salomėja Nėris?) , - viskas griaunama ir valoma Kovo 11-osios Lietuvai, kuri, manau, yra visiškai nesėkminga valstybė.

- Galbūt dėl to, kad į jos pamatus buvo įmūryta kapsulė su nuslėptais garsių kagėbistų vardais?

- Užtat ir liustracija, ir visa desovietizacija buvo imituojama ir politiniai sprendimai būna tokie „keisti"...

- Bet šitą sprendimą priėmė ne vien konservatoriai?

- Kadaise juokaudavome, kad sovietiniais laikais vienintelė organizacija, kuri netoleravo prirašymų, buvo KGB. Kiti melavo, pūtė statistiką, o KGB vienintelė dirbo su realiais skaičiais ir žinojo tikrąją situaciją šalyje ir užsienyje, uoliai vykdė vairioms organizacijoms nustatytas agentų kvotas. Kai ką sužinojome tik dabar, kai atsivėrė archyvai, ir pamatėme agentūros, neaplenkdavusios net politinių kalinių, mastą.

Taigi visose visuomenės grupėse buvo KGB agentūra ir ji buvo tokia stipri, kad priimant lemiamą sprendimą dėl kagėbistų išviešinimo, buvo nesvarbu, ar jis konservatorius, ar socialdemokratas, ar buvęs komunistas, - buvę agentai susivienijo ir sutartinai stabdė liustraciją - jiems jos nereikėjo.

- Kaip manote, ar šita didžioji paslaptis, kurios atskleidimas šiandien turbūt mažai ką reikštų, turėjo sąsajų su visu kalnu neišaiškintų ir užtušuotų istorijų nuo tragiškos Juro Abromavičiaus baigties iki ČŽV kalėjimo?

- Kodėl liustracija buvo iškreipta? Iš tikrųjų jos prasmė turėjo būti teisingumo vykdymas. Na, pvz., išsiaiškinimas, kiek kas įskundė, kiek dėl to buvo įkalintų, ištremtų ir nužudytų, tačiau pas mus ji tapo sąskaitų suvedinėjimu ir vos ne savotišku KGB istorijos tyrinėjimu. Mūsų teisėsauga buvo šios liustracijos simuliacijos dalyvė, nes šiuo atžvilgiu ji irgi nebuvo švari.

Kadaise vienam straipsnyje buvau paskelbęs sąrašą, kiek tarp teisėjų būta KGB agentų. Po to kilo didelis skandalas, bet jie kaip buvo, taip ir liko savo vietose. Žinome, kad vyko kabinetinė liustracija, kad buvę agentai ateidavo ir prisipažindavo pačiam VSD direktoriui. Dabartinė valdžia, matyt, bus perėmusi visą agentūrą, kuri vis dar veikia kaip gerai suteptas mechanizmas ir todėl tokie probleminiai mazgai kaip Pociūno byla, kaip Garliavos tragiška istorija ir kiti nusikaltimai lieka migloje.

Negali suprasti logikos, kodėl staiga taip, o kodėl taip. Tada viskas daroma po kilimu, po stalu, o visuomenė lieka sugluminta, nustebinta, o galiausiai atbukinta skandalų, kurie baigiasi niekuo. Ji tampa abejinga, o mes stebimės, kodėl mūsų visuomenė tokia pasyvi. Ji paliekama be atsakymų.

- 2018 metais išreiškėte viltį dėl naujų judėjimų, tikėdami, kad jie suaktyvins liaudies kūrybines jėgas Bet, deja, stebuklas neįvyko?

- Nuo tada prabėgo 6 metai. Pamatę, kad iš tikrųjų valdžios vadžios gali išslysti iš rankų, valdantieji operatyviai padarė išvadas ir paruošė naują rinkimų kodeksą. Jis visiškai susiaurino, jeigu neužvėrė visų galimybių visuomeniniams judėjimams dalyvauti rinkimuose. Rinkimų kodekse jie prilyginti partijoms ir skiriasi tik tuo, kad negauna valstybės dotacijų.

Jau anksčiau padaryta, kad verslas ir juridiniai asmenys negali remti politinių partijų, politikų, o biudžeto dotacijos skiriamos tik partijoms, laimėjusioms praėjusius rinkimus. Taip naujoji visuomeninė jėga buvo izoliuota nuo finansinių išteklių, ir, galima sakyti, nuo žiniasklaidos, kuri, kaip žinome, yra komercinė, ir, kita vertus, jau pasirinkusi savo šeimininką, jam aklai tarnaujanti ir neįsileidžianti oponuojančios minties. Lieka visuomeniniai komitetai, bet jie irgi jau gęsta - taip valdančioji dauguma įtvirtino savo politinę galią.

- Vadinasi, nieko nauja po šita saule?

- Aš manau, kad Anūko politinė karjera baigiasi. Jis bandė žūtbūt siekti eurokomisaro portfelio, nes matė - arba tas portfelis, arba politinis finišas, nes pagal reitingus jis yra labiausiai nekenčiamas politikas. Todėl ir buvo tokia desperacija, kad ir tėvas, ir senelis, ir kiti bandė žūt būt jį aprūpinti tuo postu, bet to įgyvendinti nepavyko. Paskutinis lašas - dvaras Graikijos saloje.

Tokio įžūlaus nepotizmo, koks reiškėsi valdančiųjų daugumoje, sunku kitur Europoje įsivaizduoti: lengvai lipti karjeros laiptais galėjai susigiminiavęs su Landsbergiais arba įrodęs savo lojalumą profesoriui ar konservatoriams. Nemanau, kad šita praktika bus palaidota drauge su Gabrieliaus svajone tapti eurokomisaru. Postlanbergizmo grimasų matysime tiek ir tiek.

Atsimenu, Viktoras Uspaskichas, kai dar buvo valdančiosios daugumos atstovas, į patarėjų biurą buvo prisiėmęs tiek gražuolių, kurias, atsiprašau už vulgarumą, Seime vadindavom „čiulpikėmis", tai dabar panašų vaizdą matome Krašto apsaugos ministerijoje.

Ministru tapęs konservatorius Laurynas Kasčiūnas ją pavertė rūtų darželiu, arba gal geriau sakyti haremu, - moterys - viena už kitą gražesnės, bet neaišku, ar nuo jų grožio būsim saugesni. Tai rodo, kad konservatoriai nieko nebijo ir visiškai nepaiso viešosios nuomonės. Tai ir yra postlanbergizmas. Mutavęs lanbergizmas, nes V. Landsbergis tokių akivaizdžių akibrokštų neleisdavo.