Globalizmo greitkelyje mums paliktas „mėsos“ vaidmuo

- Nedėkinga lyginti istorinius periodus, bet jei drįstume sugretinti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvas, turbūt galėtume pasakyti, jog viena suko tautiniu keliu, o antroji bus įsmukusi į globalistinį greitkelį?

- Vis dėlto, manyčiau, kad tiek pirmu, tiek antru atveju nepriklausomybės ištakos glūdi nacionalizmo pakilime Europoje. Griuvo Austrijos-Vengrijos, Rusijos imperijos, Baltijos šalyse skleidėsi tautinės idėjos. Žinoma, 1990 metais politinė situacija nebuvo tokia kritinė, kaip 1918 metais, kai Lietuva turėjo du pasirinkimus, dvi išeitis: tapti vaivadija arba nacionaline valstybe.

Kalbant apie Sąjūdžio laikus, apie nepriklausomą Lietuvą svajota tik kaip apie nacionalinę valstybę, kitos alternatyvos nebuvo. Atgavę savo valstybę, mes ir judėjome į tą pusę, Europa - į kitą, kol ėmėme plaukti paskui Europą. Aplinkybės taip lėmė, kad, įstojus į Europos Sąjungą, buvo nutolta nuo nacionalinės valstybės vizijos.

Romualdas Ozolas neklydo sakydamas, kad Kovo 11-osios valstybės neliko 2004 metais. Seimas, beje, pirmas Europoje ratifikavo federacinių užmačių turinčią ES konstituciją. Laimei, pasipriešinus Prancūzijai ir Olandijai, šis dokumentas nebuvo valstybių narių priimtas, tačiau modifikuotą konstituciją, t. y., Lisabonos sutartį, išsaugojusią didumą neratifikuotos konstitucijos nuostatų, mūsų parlamentarai taip pat patvirtino skubomis, neaptarę jos nei su visuomene, nei pasitikrinę Konstituciniame teisme ir, įtariama, net patys gerai nesusipažinę su jos tekstu.

- Tačiau federacijos idėjos vis dar klaidžioja po Europą, ir konservatoriai ne kartą yra pasisakę už kuo didesnę integraciją.

- Aš manau, kad jos mirė ir gana ilgam. Paimkim Didžiąją Britaniją. Europos suvirinimo į vieną gabalą procesai išcentrine jėga išstūmė ją iš bendrijos dėl to, kad ji, saugodama savo šalies interesus, nebegalėjo ilgiau taikstytis su ES sąlygomis, ypač padiktuotomis reikšmingą vaidmenį podraug su Vokietija vaidinančios Prancūzijos. Jų pozicijos dėl žemės ūkio vystymo, kaip ir dėl finansinės politikos, daugeliu atžvilgiu buvo kardinaliai priešiškos.

- Ką, jūsų manymu, laimi maža valstybė, pasirinkusi globalistinį likimą?

- Globalizmui palanki terpė yra liberalus jaunimas, jie globalumą laiko galimybe važiuoti kur akys mato, dirbti ir jaustis lygiateisiu (jei pavyksta) žmogumi, nors globalizmo esmė yra kita, - tai kapitalo išvedimas iš nacionalinių rinkų ir jo koncentravimas vienoje bendrą vardiklį turinčioje pasaulinėje rinkoje. Nykstančiai tautai šis kelias yra tikra pragaištis. nieko, kas pakeltų dvasią, šiame kelyje aš nematau.

- O pinigų lietus?

- Kur tie pinigai? Dalis jų nusėda korupcionierių kišenėse, dalis švaistomi niekam nereikalingiems projektams ir tik dalis neša naudą visuomenei. Na, o mes, diduma piliečių, esame „mėsytė", kaip tie Rusijos pakraščių gyventojai, kuriuos Putinas pasiuntė į Ukrainos frontus, kur jie, nežinodami už ką, kodėl, masiškai krenta; jų nepavadinsi karinė jėga, - jie yra „mėsa".

Mes irgi reikalingi kaip „mėsa", kitaip tariant, kaip vartotojai, kuriems reikia maisto, šaldytuvų, kompiuterių, elektros ir pan., ir kažkam būtų labai gerai, kad visa tai gautume iš užsienio korporacijų, būtų gerai, kad neturėtume nei savo stiprios energetikos (ne veltui buvo pareikalauta uždaryt Visagino atominę elektrinę), nei išvystyto žemės ūkio, nei miškų, kuriais Europa šiandien nebegali pasigirti.Gal dėl to taip uoliai juos ir naikiname? Juo didesnė ekonominė priklausomybė, tuo mažesnė balso teisė.

- Pilietinės visuomenės instituto užsakymu praėjusį spalį „Vilmorus" atlikto tyrimo metu apklausus per 1000 respondentų 26 Lietuvos miestuose ir 40 kaimų, paaiškėjo, kad tik 14 proc. jų pasiryžę ginti Lietuvą ginklu. 36 proc. gintų kitais būdais (įdomu, kuo - lazdomis, vandeniu, dūmais, prakeiksmais?). Jums nekyla klausimas, kodėl tokia apgailėtina tikrų gynėjų dalis?

- Taip yra todėl, kad globaliame pasaulyje nėra ką ginti, - tu esi pasaulio žmogus, laisvas pilietis, ir visa žemė yra tavo. Globaliame pasaulyje tu nesi kovotojas, esi vartotojas. Kaip kadaise sakė rusų satyrikas Michailas Žvaneckis, nepatinka, pasitrauk į šoną. Ir šiuo atveju niekas netrukdo, jeigu kas nepatinka ar kas nors kėsinasi į tavo laisvę, pasitraukti ten, kur gerai. Nemenkstanti emigracijos iš Lietuvos srovė rodo, kad šis patarimas praktiškai tebegalioja, na, o jeigu kas blogesnio nutiktų, dar daugiau piliečių nieko nelaukdami pasipustytų sau padus.

Vis dėlto drįsčiau manyti, kad globalizmas susidūrė pats su savimi ir išgyvena krizę, nes pasaulis, kuris tradiciškai yra nacionalinių valstybių pasaulis, nelinkęs susimalti į kotletą. Per pandemiją pamatėme, kad visos valstybės kaip išmanydamos stengėsi kapstytis pačios, bendrų suplanuotų priemonių buvo gana mažai. Jeigu kalbėtume apie žmonių laikyseną tomis sąlygomis, matytume tarp jų ir pasišventusių, ir situacija besinaudojančių savo tikslais. Pamenat, kaip negražiais būdais buvo perpirkinėjamos tiekimo sutartys, kaip kelis kartus permokama už saugos priemones, gydymui reikalingą techniką, kaip turtingieji disponavo didesnėmis galimybėmis gelbėtis patys ir tai darė kitų sąskaita?

- Jeigu pandemija stūmė žmogų nuo žmogaus, galėtumėt sakyti, kad karas Ukrainoje, atvirkščiai, yra žmones telkiantis veiksnys?

- Tam tikra prasme - taip, nes didumai gyventojų Rusijos invazija į Ukrainą yra kaip atsakymas, ko galima tikėtis iš šitos kaimynės, su kuria mes konfliktuojame jau 500 metų. Iš esmės tarpvalstybiniai santykiai ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę nepasikeitė ir, matyt, nepasikeis, - juk iš ten atviru tekstu buvo pasakyta, kad kita valstybė po Ukrainos gali būti Lietuva. Egzistuojanti grėsmė yra ne mistinė ir ne tik mums, bet visoms Baltijos šalims bei Lenkijai, nes imperinės nuotaikos Rusijoje yra tik stiprėjančios.

Kai manęs klausia, ar tikiu, kad Rusijoje per rinkimus gali ateiti naujų žmonių, sakau, netikiu, nes domiuosi statistikos rodikliais: vienas jų byloja, kad norinčių grįžti į Tarybų Sąjungą skaičius vis didėja - šiuo metu jis siekia apie 75 proc., nors prieš 30 metų buvo apie 40 proc. Ir antras rodiklis iškalbingas. Regis, visai neseniai 50 proc. Rusijos gyventojų manė, kad Stalinas yra didis, mūsų dienomis - tokių jau 75 proc.

Vadinasi, tie žmonės, kuriems diktatorius ir kraugerys Stalinas yra didis, niekada nenorės ir neturės kitų vadų ar kitos valdžios, nes jie palaiko Stalino metodų link artėjančio Kremliaus šeimininką. Čia negalimi jokie demokratijos procesai. Kelių dešimtmečių gali būti per mažai, kad vyraujančios nuotaikos imtų keistis į gerą pusę.

Man patinka vienijančios paramos Ukrainai akcijos, nes žmogus pradeda galvoti, o kodėl jam reikia tuos pinigus aukoti, neretai net nežinant, kur ta auka nueis. Ogi dėl to, kad už sėdėjimą ant sofkutės šiandien reikia susimokėti, nes kitaip ateis ta nelemtoji diena, kai iš fotelio pakels sprogimų griausmas. Juo labiau kad Lietuva yra tokia maža, kad norint apšaudyti jos sostinę, net nereikia kirsti sienos. Kai pasižiūri ginklų charakteristikas, matai, kad toliašaudės haubicos sviediniai, paleisti iš miškelio Baltarusijos pasienyje, drąsiai pasiektų Vilnių.

- Vadinasi, žiniasklaidos strategija, verčianti gyventojus dieną naktį jaustis tartum kovos lauke, bombarduojant juos informacija iš Ukrainos fronto, net jeigu ten nieko ir neįvyksta, jūsų akimis yra teisinga? Ji yra telkianti?

- Turime nuolat prisiminti, kad tyluma yra apgaulinga, kad bet kurią minutę ir mums gali būti riesta, nekalbant jau apie tai, kad Lietuvos geopolitinė padėtis yra tokia, kad net ne puolimo atveju ant mūsų gali visokių šipulių prikristi.

Europa podraug su Vokietijos kanclere Angela Merkel buvo pradėjusi žiūrėti į saugumą pro pirštus, manydama, kad su karais baigta ir visi gyvensime taikoje. Bet subyrėję Balkanai, galiausiai Rusijos agresija parodė, kokia trapi ir apgaulinga gali būti toji taika. Pagalvokime apie Lietuvą: mes iki šiol neturime jokios priešlėktuvinės gynybos. Dar visai neseniai mes neturėjome jokio supratimo apie teritorinę gynybą, narystę NATO įsivaizdavome kaip vieno bataliono dalyvavimą šio aljanso vykdomose taikos misijose, o valstybės gynyba mažai kam terūpėjo, - dar ir dėl to dabar mes jaučiamės nesaugūs.

- Kadaise, dar būdamas aktyvios politikos dalyvis, išskyrėte du valstybės prioritetus: geras gyvenimo sąlygas ir saugumą; šios sąlygos, anot jūsų, sulaikytų žmones nuo emigracijos. Kokią įtaką saugumui turi vidaus situacija, pavyzdžiui, tai, kad šiandien dėl pilietinės veiklos žmogus gali sulaukti patyčių, net grasinimų, gali būti išmestas iš darbo?

- Žmonės dar ne visiškai atsigavo po pandemijos, kai kiekvienas atskirai buvome labai pažeidžiami. Nerimavom, ar užsikrėsim virusu, sunkiai ar lengvai sirgsim, ar sirgs mūsų vaikai, tėvai, giminės, ar turėsim darbą ir panašiai. Mano manymu, dar ir dėl to žmogus šiandien itin jautriai reaguoja, jo žingsniai yra labiau matomi ir dažniau susilaukia kritikos ar komentarų; tai pastebima įvairiose srityse, ne tik viešumoje.

Nacionalinis lietuvio bruožas yra konformizmas, jis padėjo mums išgyventi istorinių pervartų laikais, tačiau jis padeda ir nueiti tokiais takeliais, kur reikia kam nors įsiteikti, kažkam nusilenkti, pasitarnauti. Ne paslaptis - tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva žmogaus įvaizdis daug priklauso nuo jo aplinkos, nuo partijos, kurios narys yra, įtakingumo, nuo valdžią atstovaujančios žiniasklaidos nuomonės.

Ir jeigu žmogaus šnekėjimas prieštaraus visuotinei dvasiai, jis gali būti išmestas iš „teisingųjų" klubo ir gali atsidurti bendruomenės pakraščiuose, kaip juose yra atsidūrę nemažai valdžiai oponuojančių veikėjų. Mažiausiai trečdalis Lietuvos gyventojų yra atsidūrę tokioje padėtyje, jie jaučiasi nuskriausti, jie nepritaria valdžios sprendimams, ir netiki, kad jų veikla naudinga Lietuvai.

- Bet iš tikrųjų, kaip gali pagerinti gyvenimo sąlygas lengvų narkotikų skatinimas (dekriminalizavimas), vienalyčių šeimų įteisinimas ar lietuviškos abėcėlės darkymas?

- Aš jums pateiksiu pavyzdį, atrodo,visiškai nesusijusį su jūsų klausimu, bet atskleidžiantį tikruosius politikų interesus. Prisimenat, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius Lukiškių aikštėje už mokesčių mokėtojų pinigus buvo pripylęs tonas smėlio, t. y. padaręs pliažą neva to norintiems miestiečiams? Iš tikrųjų jis padarė reklamą savo partijai, norėdamas atskirti ir gal net supriešinti jį palaikančius ir nepalaikančius žmones. Jis už mūsų pinigus padarė savo partijai puikią reklamą, padėjusią jai prasiskinti kelią į Seimą. Jis konsolidavo miestiečius ir susilaukė puikaus rezultato.

- Negaliu nepaklausti jūsų apie Baltijos kelią, kurį esat pavadinęs Tautos referendumu. Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo bandyta jį pakartoti vadinamuoju „Laisvės" (Baltarusijai) keliu. Ar šito bandymo negalima laikyt savotišku pasitarnavimu?

- Tada mes pasirodėme ar norėjome pasirodyti patys progesyviausi pasaulyje. Jį organizavęs žurnalistas Andrius Tapinas - be abejonės, talentingas žmogus, tačiau iki panagių liberalas; mūsų platformos bei gyvenimo supratimas iš principo skiriasi. Baltijos kelio pakartoti neįmanoma. Mano nuomone, kaip vadybininkas jis dirba labai gerai, jo darbai atrodo patrauklūs ir gražūs, bet, manau, jis stengiasi ne dėl gėrio ar tautos geresnio būvio, - jis daro tai, kas naudinga jam pačiam, jis elgiasi lyg privačios kompanijos savininkas, besirūpinantis firmos suklestėjimu.

- Koks dabar svarbiausias Lietuvai uždavinys?

- Konsoliduotis. Nėra gamtoje kūnų, kad ir kokie jie būtų, kristaliniai ar amorfiniai, kurie neturėtų skilimų, įplyšimų. Dabar mes einame skilinėjimų keliu, užuot ieškoję vienijančių dalykų, užuot nusileidę vieni kitiems, užuot buvę draugiškesni ir atlaidesni vieni kitiems. Kol kas esame pamiršę, kad skaidymasis yra labai pavojingas.

- Skaidymas ar skaidymasis?

- Matote, skaidymasis vyksta, kuomet yra jį skatinančių išorės veiksnių. Meskite akmenį į vandenį ir jis liks toks, koks buvęs, bet jeigu prieš mesdami jį gerai pakaitinsite, įmestas į vandenį jis subyrės.

- Dar paklausiu kaip fiziko: kokia vandens forma turėtume tapti konsoliduodamiesi?

- Vanduo, kaip žinote, yra trijų būvių (skystis, garai, ledas) agregatas. Turėtume būti čiurlenančia srove, nes blogiausia yra stovintis vanduo, kitaip sakant, bala.