Ką kunigas Robertas Grigas būtų pasakęs Seime, jei būtų leidę jam kalbėti

O pristatant patriotinių organizacijų apdovanojimo „Žinia" laureatą kunigą disidentą Robertą GRIGĄ, Sauliui Pečeliūnui pristigo signataro drąsos paaiškinti, kad laureatas atsisakė dalyvauti minėjime Seime ir čia priimti apdovanojimą tik dėl to, kad nenori būti siejamas su dabartinės kokybės Seimu. Jo veiklą kunigas daugeliu aspektų laiko antikrikščioniška, antinacionaline ir antikultūrine.

- Gerbiamas kunige, pilietinio protesto gestas turbūt negimė spontaniškai. Galbūt galėtumėte pasakyti, kas perpildė jūsų pakantumo taurę, kokie Seimo veiksmai labiausiai nuviliantys?

- Man atrodo, žmonėms, kurie nėra fanatiškai įtikėję valdančiųjų pasirinkta kryptimi, arba nėra ja patys suinteresuoti, visiškai akivaizdu, kad Seimo vykdoma veikla yra antikrikščioniška, antinacionalinė ir antikultūrinė. Dėl antikrikščioniškos veiklos požymių daugybę kartų buvo pasisakyta ir Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinguose, Didžiajame šeimų marše.

Daug kartų nepriklausomai rašantys ir kalbantys mąstytojai, menininkai, žurnalistai yra išsakę pasipiktinimą veikla, kuri populiarina eutanaziją, abortus, lyties keitimo galimybę netgi vaikams, neatsiklausus jų tėvų, pakartotinai bruka Stambulo konvenciją ir yra nukreipta prieš prigimtinę šeimą.

Panašūs dalykai, griaunantys žmogaus prigimtį ir mūsų krikščionišką tradiciją, yra palaikomi vyraujančios jėgos valdančioje koalicijoje - Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų. Partija yra išlaikiusi savo pavadinimą, nors jos veikloje yra labai daug antitautinio veikimo požymių.

Skaudžiausia mums, lietuviams ir patriotams, yra toks sunkiai nuslepiamas priešiškumas lietuvių kalbai, netgi įstatymais bandant sumenkinti lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą. Matome, kaip ji nyksta iš viešųjų erdvių, kaip ardomas mūsų kalbos unikalumas, pasireiškiantis raidėmis, perimamomis iš svetimų raidynų, ir mūsų unikalių moterų pavardžių darkymu.

Iš tikrųjų, sovietmečiu mūsų baltistikos mokslininkams, patriotams, kurių tikriausiai buvo įvairiose srityse, sunkiomis sąlygomis pavyko išsaugoti lietuvių kultūrą, krikščionišką tikėjimą, pavyko viešoje erdvėje išlaikyti mūsų kalbą skambią ir gražią. Tačiau dabar, atsivertęs dažną laikraštį arba interneto svetainę, net įsijungęs visuomeniniu transliuotoju besivadinančią LRT, girdi, kad beveik kas antras kokio nors diktoriaus, nekalbant apie kviestinius svečius, sakinys yra bjauriai išdarkytas kalbos taisyklingumo prasme. Tai yra tiesioginiai vertiniai, pasak kalbininkų, „kalkės" iš rusų arba iš anglų kalbos.

Tokių pat nerimą keliančių ženklų apstu ir kultūros srityje, kur atviras barbariškumas plaukte plaukia į viešumą nuo absurdiškų vamzdžio tipo paminklų, karo suniokoto tanko atitempimo į šventovės aikštę prie Arkikatedros iki politinės kasdienybės, kur politikų diskusijos dažnai virsta patyčių srautu ir rusiškų keiksmų populiarinimu, paradoksaliai manant, kad, užtvindant Lietuvą rusiška kriminaline leksika, kovojama su Rusija. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios laikysena panašių reiškinių atžvilgiu rodo, tarsi jie būtų priimtini ir sveikintini.

Todėl vertindamas visuomeninių organizacijų geros valios sprendimą įteikti man apdovanojimą „Žinia" už mano jaunystės veiklą - talką Lietuvos laisvės siekiui, sumečiau, koks paradoksas priimti tą apdovanojimą. Valdantieji, leisdami jį įteikti viešai, signalizuotų: žiūrėkite, laisvės kovotojai, disidentai apdovanojami svarbiais valstybės žymenimis, - viskas valstybėje yra gerai. Ne, ne viskas yra gerai.

- Nesvarstėte galimybės priimti Seimo pirmininkės kvietimą ir pasakyti atitinkamą kalbą Seime?

- Buvau apsisprendžiąs taip padaryti, nes praktiškai tai, ką jums kalbu, buvau pasižymėjęs pasakyti Seime. Ketinau baigti kalbą ištrauka iš amžiną atilsį Antano Terlecko laiško, kurį jis man rašė iš Magadano tremties, bet kai man pasakė, kad įteikimo metu nenumatytos jokios kalbos, tapo visiškai aišku, kad neturėčiau Seime priimti šio apdovanojimo. Jo potekstė būtų aiški: še, gavai apdovanojimą, džiaukis ir eik sau, tavo pažiūros, vertinimai ir mintys mums neįdomios...

- Ar jūsų moralinis apsisprendimas nėra savotiška paskata vidinei emigracijai?

- Pagalvojau apie tai. Na, taip, lieki prieš savo sąžinę, prieš nesusitaikančią patriotišką, krikščionišką visuomenės dalį nesusitepęs, bet ar kas nors nuo to pasikeičia? Man tai yra vienas iš tokių žingsnių, kai prieinamomis priemonėmis bandai parodyti, kad mūsų valstybėje, tautoje vyksta labai blogi dalykai ir juos reikėtų keisti.

Žinoma, nenorėčiau skatinti tokio vidinio uždarumo, kokiu gyveno ir daugelis sovietmečio inteligentų, kurie tikriausiai ne tik Peterburgo ir Maskvos, bet ir Vilniaus virtuvėse tyčiojosi iš valdžios, laikydami špygą kišenėje,- viską suprasdami ir nieko nesiimdami, nieko nedarydami.

Manau, kad tai nėra tas kelias, kuriuo galima pasiekti kokių nors teigiamų pokyčių. Neatsisakau, kiek Dievas leidžia ir kiek pavyksta su bendraminčiais, ir kitų veikimo būdų, paremdamas per rinkimus krikščioniškas, tautines jėgas ar kalbėdamas laisvesnės, dar tikinčios Lietuvos savitumo bei suverenumo verte visuomenės mitinguose. Sakau sau, kad reikia daryti tai, ką galime, ką pajėgiame, o rezultatus, vienokį ar kitokį laimėjimą, sudedu į Dievo rankas, kaip ir sovietų okupacijos metais.

Žinot, jau vėlesniame brežnevmetyje, kai, norėdami ką nors iškvosti, tardytojai mums jau nelaužydavo pirštų tarp durų ir nekankindavo, o mėgindavo kalbėtis, būdavo, po tardymo koks nors KGB karininkas nuoširdžiai sako: „Negi manote su savo savilaidos laikraštukais, slaptais susirinkimais, kryžių pastatymais Kryžių kalne ar Vasario 16-ąją išklijuotomis proklamacijomis įveikti šitą nuo Baltijos iki Vladivostoko supervalstybę su jos branduoline galia?" Juk, sakydavo, tai yra beprotybė, o jūs esat donkichotai.

Ir aš nuoširdžiai atsakydavau, kad niekas neturime garantijų, pavyks mums įveikti, ar nepavyks, dar kada nors atsikurs nepriklausoma Lietuva ar neatsikurs, bet darau tai, ką, manau, ir daugelis mūsų bendraminčių darė dėl teisingumo. Kai mes nenusilenkiame prievartai, netiesai, kai priešinamės, sakydavau, pasaulyje bent lašeliu daugėja gėrio ir teisingumo ir dėl to verta daug iškęsti. Prieš šitą argumentą jie nelabai rasdavo ką atsakyti. Jų atsakymą radau, kai atgavus laisvę atsiverčiau savo bylą KGB archyvuose, ten buvo parašyta: „religinis nacionalistinis fanatikas".

- Tuos laikus, apie kuriuos kalbate, žymėjo kolaboranto ir rezistento pozicijos. Galbūt konformistiniais laikais yra racijos šiuos žymenis vėl prisiminti, įtraukiant į kasdienybės leksiką?

- Tam tikra prasme, manau, šie vaidmenys reiškiasi visose visuomenėse, nors kai žmonės gyvena daugmaž laisvai, demokratiškai, jie yra mažiau pastebimi. Bet situacija keičiasi, kai atsiranda tam tikras oligarchinis valdymas, kai į monolitą susilieja politinė valdžia, žiniasklaida ir teisėsaugos institucijos. Tuomet formaliai veikia visos demokratinės institucijos, vyksta rinkimai, veikia save vadinanti nepriklausoma žiniasklaida, bet faktiškai pasiekti kokių nors pokyčių, įgalinti, Evangelijos žodžiu sakant, tuos mažutėlius, tą paprastąją tautą, didžiąją visuomenės dalį, per šitą monolitą nėra kaip.

Jis man primena sovietų armijos, kur buvau atsidūręs ne savo noru, epizodą, kai teko dirbti Kazachstano devyniolikto amžiaus sąlygomis veikiančiame plytų fabrike. Kai giliuose grioviuose išdegindavome plytas, kai kurios nuo didžiulio karščio susilydydavo į plokštę, panašią į metalinį aštuonkojį, jos nei kirviais, nei dalbomis negalėdavai suskaldyti - tekdavo keliasdešimt kilogramų sveriantį bloką iškelti ir išmesti.

Kažkas panašaus įvyksta, kai valdžioje susilydo nuolat viena kitą keičiančios partijos (įstatymais sukuriančios tokią tvarką, kad jokia nauja jėga negali patekti į tą uždarą sistemą), juos nuolat teisinanti bei girianti žiniasklaida ir teisėsaugos sistema, pagal kurią (kaip palyginimą sakau) Gražulis visada kaltas, o Masiulis visada teisus. Tokiu atveju jokių naujų vėjų ar teigiamų pokyčių įnešti į tą sistemą praktiškai neįmanoma.

Aišku, neturiu jokio pagrindo sakyti, kad Masiulis kaltas ir kiek jis kaltas, bet tendencija yra ta, kad opoziciški ar kritiški sistemai vieši asmenys nuolat apkaltinami, nubaudžiami, viešai išjuokiami, o artimų sistemai atžvilgiu, vykstant tyrimams, teismams, niekaip neprieinama iki galutinio taško. Tokiais atvejais kolaboravimo arba rezistencijos reiškinys tampa dar ryškesnis.

Žmogaus prigimtis mažai keičiasi: kaip ir sovietmečiu, visuomenės dauguma, net ir suprasdama neteisybę, iš baimės ar iš savanaudiškų interesų tyliai sėdi, prisitaiko, kenčia, tam tikra dalis aktyviai kolaboruoja su sistema, gaudama kažkokios naudos ar privilegijų, ir tik maža dalis užsispyrusių ar Dievą nuoširdžiai tikinčių, gyvenančių pagal tikėjimą, sąžiningų žmonių bando protestuoti. Ar tai gali būti sėkminga, ar gali kažką pakeisti į gera, mes nežinome. Neturime garantijų iš Aukščiau, kad mums pasiseks, bet darome, ką jaučiam, kad yra teisinga daryti.

- Gal ir klystu, tačiau sovietmečiu tas, kas ėjo į bažnyčią, ėjo iš tikėjimo. Sovietmečiu daugiau skaitėme, buvome dvasingesni. Saugojome ir išsaugojome lietuvybę. Šiandien mes daiktiškesni, šiandien sukamės nuo Bažnyčios ir tylime, kai mūsų akyse naikinama lietuvybė. Gal iš tiesų be dvasingumo nėra ir tautiškumo?

- Tiek Lietuvos, tiek aplinkinių regionų, pavyzdžiui, Lenkijos istorijoje taip susiklostė, kad ryšys tarp krikščioniškojo tikėjimo ir savo kultūros, savo tautiškumo gynimo beveik neišskiriamas, - viena palaikė kita. Per visus tuos, žiūrėkim, tris anticarinius sukilimus Bažnyčia ir LDK tautos ėjo ranka rankon ir nuo pralaimėjimo labiausiai nukentėdavo Bažnyčia, vienuolynai ir tikintys žmonės.

Tą patį galime matyti ir mūsų partizanų pasipriešinime, kur vienas iš stiprybės šaltinių buvo katalikiškasis tikėjimas. Sovietai tyčiojosi, kad miško sukilėliai nešiojasi mamų įdėtus škaplierius, bet neabejotinai tikėjimas buvo jų dvasinio atsparumo, ryžto, drąsos šaltinis.

Labai ryškiai tą matome ir taikiojoje rezistencijoje, kur didžiąją informacijos rinkimo ir skleidimo bei įvairių, dabar pasakytume, pilietinių akcijų organizavimo dalį vykdė Lietuvos krikščionys, su Bažnyčia susiję inteligentai ir jaunimas. Dabar matome tas jėgas silpstant.

Po nepriklausomybės atgavimo kalbėjome, kad atgautąją laisvę orientuojant į materialinę gerovę, ji gali išvirsti moralinio, kultūrinio nuosmūkio reiškiniais, kurie jau buvo jaučiami Vakarų visuomenėse. Vienas ryškiausių to meto rašytojų rezistentas Aleksandras Solženicynas su liūdnu atsidūsėjimu sakė apie Vidurio Europos visuomenes: norėjome ir tikėjomės prisijungti prie Vakarų civilizacijos, o prisijungėme prie Vakarų kanalizacijos.

Deja, mūsų politikai nuolat kartoja kaip burtažodį, kad gina vakarietiškas vertybes, o abejojančius jų prasmingumu ar kritiškai pasisakančius jų atžvilgiu laiko ne tik priešininkais, bet ir atsilikėliais, nors reikėtų daryti skirtį, kas mums yra tos vakarietiškos vertybės. Ar krikščioniškoji kultūra, vaizdžiai sakant, Leonardas da Vinčis, Kelno katedra, Viktoras Hugo, ar modernaus meno parodoje prie sienos priklijuotas papuvęs bananas, įvertintas nemaža suma...

- Jūsų moralinį apsisprendimą gali pripažinti tik morališkai adekvati visuomenė, o ji mūsų dienomis turbūt yra pairusi ir politiškai kontroliuojama. Nemanot principingu poelgiu užsitraukiąs tamsoką debesį?

- Be abejo, būtų labai nemalonu, jei kažkada sulaukęs diskriminacijos ir represijų iš okupacinių struktūrų, panašių veiksmų sulauktum ir iš mūsų formaliai nepriklausomos, demokratine save vadinančios sistemos. Bendraudamas su daugeliu žmonių, žinodamas, kokia yra visuomenė, tikėjausi ir sulaukiau didelio bendraminčių palaikymo, padrąsinimo, pažado palaikyti mane malda. Iš anksto tikėjausi ir sistemos fanatikų, kurie reaguoja labai piktai, reakcijos, bet tebesu įsitikinęs, kad tokiu poelgiu labiau gali padėti mūsų valstybei, negu tylėdamas.

Žinoma, morališkai nelengva, bet kažką panašaus, išgyvenome mes, kauniečiai, kai skaudžiai ir painiai Garliavos bylai bandėme suteikti daugiau objektyvumo, kai reikalavome iš valdžios skaidresnio tyrimo, vis rašydami ant grindinio prie prezidentūros „Tiesos". Iš mūsų tariamai nepriklausomoje žiniasklaidoje be saiko buvo išsityčiota vieno personažo, kuris, kaip girdime, šiandien turi didelių sunkumų su teisėsauga jau ir pats. Jau tada buvo požymių, kad prieš žmones, ramiai, argumentuotai ir visai ne isteriškai reiškiančius savo nuomonę, gali būti imtasi moralinio susidorojimo, bet požymiai rodė, kad gali būti naudojama ir jėga.

Tokių nedemokratinės visuomenės požymių matome ir šiandien. Ir ką gi? Belieka rinktis seną disidentinę kryptį. Daryti tai, ką manai esant teisinga ir per daug nesigilinti, kaip tai atsilieps tau ar tavo draugams, - kai per daug svarstai, gali tiesiog susigūžti savam kiaute ir neišdrįsti nieko daryti.