Kaimą gaivina lietuviška muzika

- Yra sakančių, kad liaudies kapelų atliekama muzika nuobodi, kad jos nebereikia. Ar liaudies dainų ir melodijų, kurias atliekate su savo kapela „Jungvala“, ansambliu „Melodija“, ką tik susikūrusia, kol kas bevarde folkloro grupe Valavičiuose, tereikia tik kaimui? - teiravomės Birutės ZAVISTAUSKIENĖS.

- Negali būti, kad iš liaudies atėjusi muzika nuobodi. Jei būtų nuobodi, nebūtų nė vienos liaudies kapelos, nebūtų dainų švenčių, nereikėtų tautiškos aprangos. Man niekada nebuvo problemos surinkti žmones į liaudies kolektyvus. Susirenka ne profesionalai, ne natas kaip romanus skaitantys dainininkai, muzikantai. Susirenka paprasti žmonės, kurių širdyse gyva tėvų ir senelių grota ir dainuota muzika. Prašau tik, kad į kapelą ateitų mokantys groti bent kokiu instrumentu. Ateina daugiausia kaimo žmonės. Būna visko, kol išmokstame. Pasakai pastabą - supyksta, meta ir išeina, bet praeina laikas, meta ravėti daržą ir vėl praveria duris - ar priimsi atgal. Man niekada nebūna, kad pritrūktų žmonių į kapelą. Jei išėjo vienas, kitas pasiprašo. Yra pas mane kolektyve du vyrai, kurie groja keliuose kolektyvuose. Ir sugeba, ir prisitaiko. Groja todėl, kad viename kolektyve jiems per maža veiklos.

- Kas jūsų klausytojai?

- Negali sakyti, kad mūsų klauso tik kaimiečiai. Įvairių žmonių susirenka pasiklausyti. Kaimuose gyvena labai daug inteligentų. Visi myli liaudies muziką, nes ji linksma, nuoširdi. Šiemet buvo dešimties metų kapelos sukaktis. Jokių pas mus fonogramų, sintezatorių, beždžionavimų - viskas tikra, viskas gyvai. Paprasti žmonės mus už tai, manau, mėgsta. Dainuojame ne tik mes, pritaria visi susirinkę. Ir išeina iš koncerto linksmais veidais, švytintys.

- Darbų trūkumas, skurdūs atlyginimai, mokyklų, bibliotekų, kultūros namų uždarinėjimas nepraėjo nepalikęs pėdsakų. Jūsų, Jonų kaimas ar labai ištuštėjo?

- Galbūt mūsų kaimas laiminga išimtis, bet jis neliko tuščias. Yra išvažiavusių, daugiausia - visai jaunų. Kai senukų nebelieka, kuriasi kiti. Pas mus ateina daug naujų gyventojų. Perka namukus, keliasi iš kitų miestų. Svarbiausia, kuriasi jauni žmonės. Gaila, kad ne visus pažįstame, nors gyvena jau keletą metų. Prasilenkdami pasakome „labas“, ir viskas. Jie vaikus augina, į darbus kažkur važinėja, nes kaime darbų nėra. Naujų šeimų pas mus apie dešimt. Net nežinau, kodėl jie mūsų kaimą gyvenimui renkasi. Šalia gyvena jauna šeima, turi du vaikučius. Su jais daugiau bendrauti tenka. Išvažiuoja jie anksti pavasarį į užsienį, per vasarą dirba, o rudenį grįžta, kai vaikams reikia į mokyklą. Žiemą tvarkosi, statosi čia savo namus. Tvarkingi žmonės. Negali sakyti, kad jie emigravo, tik užsidirbti išvažiavo. Vieną dieną jie parvažiuos visam laikui.

- Ką pagalvojate, matydama nykstančius kaimus?

- Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi jų gyvenimo vieta. Manau, kaimai išliks. Sutinku, kad kaimai nyksta, išsitrina pavadinimai popieriuje, bet ne ten gyvenusių atmintyje. Aš visada galvoju, kad žmonės, kurie kaime užaugę, niekur toli nuo jo nenuskris. Palakstys palakstys, ir grįš. Kai buvau jauna ir aš pagalvodavau - lėksiu tai lėksiu. Neišlėkiau. Ir nė minutės nesigailiu. Gyvenimas kaime dabar yra vienas malonumas. Jei tik dirbti netingi. Žiūriu ir stebiuosi, kad tiek daug jaunų žmonių į kaimą ateina, statosi namus, kuriasi ilgam.

- Kai viskas modernėja, ar dainuos dainas, kurias jūs dainuojate su savo muzikantais, dainininkais, mūsų anūkai, proanūkiai?

- Manau, kad dainuos. Kodėl mano vaikai kartoja tas dainas, kurias aš dainuoju. Per šventes, kai visa šeima susėdame, padainuojame. Moka jaunimas gal ne taip stipriai, kaip mes mokėdavome, bet dainuoja ir dainuos. Yra tik vienas dalykas - mums patiems reikia liaudiškas dainas dainuoti, jų nesikratyti ir neburnoti. Reikia mokyti mokykloje, šeimoje, kad vaikai turėtų ką saviškiams perduoti.

- 2008-ieji smogė Lietuvai skaudžiai - sumažinti atlyginimai, nukirptos pensijos. Vienas iš taupymo šaltinių buvo pasirinkta kultūra ir švietimas. Ar gali žmonės išgyventi be kultūros?

- Žmonėms kultūros visada reikėjo. Ir reikia. Tik anksčiau būdavo lengviau ta kultūra rūpintis. Kaime buvo daug žmonių. Vadovams per daug galvos sukti nereikėjo, nervintis, kad ko trūksta. Padejuodavai profsąjungoms, kultūros skyriui, kad reikia instrumentų, patalpoms remonto, ir galva neskaudėdavo. Dabar - patys siuvamės rūbus, patys perkamės instrumentus. Kas neturi už ką pirkti, atsineša kokius turi. Iš patirties galiu pasakyti - dainos ir muzika padeda išgyventi. Turėjau skaudžių nelaimių, ėjau klupdama. Bet su muzika, su žmonių pagalba pavyko atsitiesti.