Koks skirtumas, moteris, paimta prievarta, ar moteris, paimta už pinigus

- Kai girdite politikų (Šimonytės, Žalimo, Landsbergio, Armonaitės ir kt.) priesaiką europietiškoms vertybėms, ką pirmiausia pagalvojate?

- Aš nežinau, apie kokias vertybes jie kalba. Istorines, mokslines, kultūrines, socialines, dorovines? Viena vertus, juk būtų kvaila neigti Antikos kultūros, tapusios šiuolaikinės Europos civilizacijos lopšiu, pasiekimus. Kadangi aš žaviuosi Antikos filosofija, architektūra, daile, tai galima sakyti, kultūrines vertybes aš perimu iš karto, nedvejodamas.

Istorinių Europos teigiamybių atžvilgiu turiu pretenzijų. Mane įtikino vienas istorikas, taręs, kad jeigu nebūtų buvę Lietuvą niokojusių dviejų šimtų metų karų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais, kuriuose pačius geriausius, narsiausius vyrus pjovė, žudė, naikino, lietuvių šiandien būtų ne du su trupučiu, o 40 milijonų. Šiuo atžvilgiu Europai turiu ir daugiau priekaištų. Jai buvo parankūs lietuviai, gynę ją nuo ordų siautėjimo iš Rytų, bet jai buvo vis vien, kai jų kraštą draskė Rusijos imperija, kai buvo sunaikinta prūsų tauta. Amerikonai irgi mėgsta kaip niekur nieko moralizuoti pasaulį žmogaus teisių tema, tarsi pamiršę, kaip jų pirmtakai pasielgė su indėnais, kurie gyveno sau ramiai gražiai savo žemėse, truputį tarpusavyje pasipešiodami...

- Todėl manote, kad neturėtume stebėtis amerikiečiais, šiandien nuolaidžiaujantiems juodaodžiams?

- Istorijoje nieko dėl nieko paprastai nebūna. Imperinėms valstybėms, išnaudojusioms užgrobtas kolonijas, engusioms ir vergystėn įstūmusioms ištisas tautas, vysčiusioms vergų prekybą, nori nenori tenka susidurti su kadaise vykdytos politikos atšvaitais. Tai kaip bangų mūša: nuslūgsta vilnis į jūrą ir vėl sugrįžta. Ateina ir nueina... Jie už tai ir moka, - nebūna nieko už dyka.

- Jeigu prie sovietų seksualinės mažumos, švelniai tariant, neturėjo palaikymo, vadinasi, išeitų visiškai logiška, kad šiandien jos ne tik prašosi, bet ir yra keliamos ant pjedestalo?

- Nemėgstu šita tema kalbėti, bet atsakysiu į jūsų provokuojantį klausimą. Vyro ir moters sąjungą, kurios rezultatas yra vaikai, lietuviai nuo seno vadina šeima. Du vyrai ar dvi moterys, nusprendę kartu gyventi, mano laisvės neriboja, todėl ir aš jų laisvės neriboju: gyvenkite, kaip norite, man vis vien, tik nesikėsinkite į mano sąvoką „šeima". Vadinkitės kaip norite, tik jūs niekada nebūsite šeima, nes aš žinau, kad man šeima yra mylima moteris, mudviejų vaikai ir jų vaikai.

Tad jiems siūlyčiau susigalvoti kitą sąvoką savo sąjungai apibūdinti, nes dvi susimetusios moterys ar du susimetę vyrai fiziologiškai negali turėti vaikų. Tiesa, antraštės neseniai skelbė, kad du vyrai Anglijoje susilaukė vaiko, nors iš tikrųjų tegalėjo įsivaikinti, galėjo jį gauti per surogatinę motinystę arba kokiais nors nelegaliais būdais. Taigi vadinkite šiuos ryšius kitais vardais, ir aš jokių pretenzijų neturėsiu.

- Išskirtinė tolerancija tokiems žmonėms yra neabejotinai viena svarbiausių ES žmogaus teisių principų, - ne veltui taip atkakliai Stambulo konvenciją perša visi prisiekusieji europinėms vertybėms...

- O kurgi laimės sąvoka, tokios jau nebeliko?

- Matyt, manoma, jog demokratija, laisvė ir žmogaus teisės savaime yra laimės pažadas.

- Pažiūrėkite į musulmonus: jie visai laimingi ir be mūsų demokratijos, tad kokią teisę mes turim sakyti, kad mūsų laisvė yra pranašesnė už musulmono laisvę?

Mūsų laikais baltoji rasė pasižymi tuo, kad viską nuo laisvės, laimės iki šeimos sampratos primetinėja kitiems. Jeigu trims arabėms gerai gyvent su vienu vyru, ir jie visi keturi laimingi ir jų vaikai laimingi, tai koks kieno sumautas reikalas aiškinti, kad taip pažeidžiamas lyčių lygiateisiškumas. Kokią teisę mes turime šokti į akis, sakysim, valkatai, aiškindami jam, kad derėtų užsivilkti padoresnį švarkelį ir eiti į darbą nuo aštuonių iki penkių, nors jam gera nedirbti, būti nešvariam, prašyti išmaldos ir miegoti gatvėje ant suoliuko... Laimė yra svarbiausia, bent man taip atrodo.

- Jei prisimenat, mes plėšomės dėl gerovės valstybės, ji, sako, yra svarbiausia. Iš tiesų galbūt valkata ir yra valkata būtent dėl to, kad jo kišenėse švilpauja vėjas?..

- Kokios gerovės? Dvasinės ar materialinės?

- Aišku, materialinės. Apie dvasinę užsimena tik naivuoliai...

- Gerovė, mano supratimu, yra viena iš laimės sudėtinių dalių, bet ji gali būti, gali ir nebūti, - laimės sąvoka labai plati. Aš žiūriu žmogui į akis ir matau, ar jis laimingas ar ne.

Tikrai neįvardinsiu tų verslininkų, su kuriais susidūriau per savo architekto profesiją ir kurie turto atžvilgiu buvo vieni iš milžinų, bet didžioji dalis jų buvo (ir gal tebėra?) nelabai laimingi žmonės, iš tikrųjų bandę kapstytis iš tos būsenos pradedant alkoholiu ir baigiant beviltiška kasdienybe, bet nelabai sėkmingai, nes į labai turtingą žmogų pirmiausia žiūrima kaip į pinigų maišą. Todėl jo santykius tiek su šeimos nariais, tiek su giminėmis, tiek su draugais graužte graužia pragmatinis naudos ėduonis. Turtingo žmogaus padėtis savaime neformuoja patiklaus, nuoširdaus, paprastai žmogiško bendravimo su kitu.

- Na, vienam kitam gal ir pavyktų nieko neturint būti laimingam, kaip projektuoja žmonijai pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas Klausas Švabas. Norėtumėt jam pritarti?

- Kiek mačiau, per didelė gerovė niekada nesuteikia laimės. Žinoma, kai esi alkanas, sunku būti laimingam, bet jogų pavyzdžiai rodo, kad jie ir tada sugeba būti laimingi. Mes esam visiškai susipainioję sąvokų reikšmėse. Kai esi alkanas, nori valgyti, o kai pavalgai, jautiesi koks? Sotus. Ne laimingas, o sotus. Šiandien galbūt sakytume, laimingas? Atsigėręs tu nesi laimingas, tu tiesiog nebenori gerti, tu numalšinai troškulį. Kad nesušaltum, turi apsirengti ne trigubai, o tiek, kiek reikia. Jeigu brendi į vandenį, apsiauni botus, - juk nebūtina į vandenį lįsti su skafandru.

Mano supratimu, materialinės gerovės reikia tiek, kad ji netrukdytų tapti laimingu, kad žmogus turėtų laiko savo mylimam žmogui, savo vaikams, savo draugams, savo darbui, - tiek ir gana, viskas. Aš už tokią gerovę, kuri leidžia patenkinti organizmo fiziologinius poreikius, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti, bet ne tai yra laimė. O kur sąmonės dalykai, kur toji sielos dovana? Zuikis, suvalgęs morką, ar vilkas, papjovęs avį, irgi yra laimingi? Baikit juokus.

Politikų tikslas turėtų būti ne perimti Europos vertybes, bet sudaryti sąlygas žmonėms būti laimingiems. Bent jau siekti tai padaryti. Valstybė tam ir sukurta, kad būtų rasta struktūra, kuri galėtų subalansuoti daugialypius santykius tarp žmonių - vyrų, moterų, neįgalių, senų, jaunų ir t.t., tačiau tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje matyti vis daugiau ženklų, kad valstybė veikia kaip uždaroji akcinė bendrovė; jos požymiai - apgalvota kadrų struktūra, racionalus gamybinių procesų išdėstymas, technologijos, efektyvus darbas ir pelno siekis. Valstybė, regis, kitokių uždavinių neturi. Štai jums paprasčiausias pavyzdys: žmogus, kuris mėgsta atsiskaityti grynaisiais pinigais, verčiamas jų atsisakyti, nes tai esą neefektyvu. Valstybė - ne „uabas", kad varžytų jo pasirinkimo laisvę, t. y. teises, argumentais „efektyvu" „neefektyvu" , tačiau elgiasi jo atžvilgiu kaip savanaudiškas biznierius... Valstybę vairuojanti valdžia, užuot rūpinusi, kad kiekvienam piliečiui po jos stogu būtų saugu, ramu, gera gyventi, žiūri pro pirštus, kai jie būriais sprunka pro sienas...

- Teoriškai valstybės tikslas būtų išsaugoti ją sukūrusią tautą. Kaip europinė demokratija, laisvė ir žmogaus teisės galėtų pasitarnauti šiai perspektyvai?

- Jei paklaustumėte, kas man yra vertybė, pasakyčiau: laisvas, doras ir išmintingas žmogus. O dorovė formuojama remiantis į šeimą, į tautos istoriją, į religiją ir t.t. Vienas didžiausių autoritetų man yra Imanuelis Kantas, jis labai gražiai apibrėžia: jeigu jūs kalbate, kad bitutė yra darbšti, vadinasi, jūs iš esmės klystate, nes tokia bitutės prigimtis, - doros gamtoje nėra. Nėra gamtoje ir estetikos. Ir kai jūs žavitės, koks gražus povas, jis gražus tik jūsų akimis.

Kai tu įsisąmonini, kad reikia dirbti ir įveiki savo tingėjimą, tada tavo veiksmai įgauna dorovinę etinę sampratą. Lygiai tas pat pasakytina apie baimę: jeigu karys įveikia baimę, jis yra didvyris, jeigu jis jai pasiduoda, dažniausiai yra bėglys. Jei žmogus gyvena baimėje, jis gali tapti bet kieno nuolankiu tarnu ar net nusikaltėlio parankiniu - samdomu žudiku, budeliu, nacių koncentracijos stovyklos prižiūrėtoju ir panašiai; tik įveikta baimė yra dorovinė kategorija.

Būtent dora yra pirmasis saugiklis, kuris padeda sureguliuoti tam tikrą elgseną visuomenėje. Be šio saugiklio laisvė būtų be ribų: laisvė žudyti, laisvė lavonus prievartauti, laisvė tyčiotis iš neįgalių, laisvė šaudyti banginius ir t.t. Dora uždeda ant laisvės apsaugą, o išmintis leidžia suvokti, kam, kodėl tas apsaugos apynasris yra reikalingas. Laisvės absoliutinimas be etikos ir išminties reikštų stipriausio pergalę. Jis laimėtų ir fiziškai, ir ekonomiškai, ir dvasiškai, - visomis prasmėmis. Kaip pirmykštėje bendruomenėje.

- Kaip klajoklių laikais, kurie stebėtinai kai kuo į mūsų dienas panašūs, tiesa?..

- Tiesa, bemaž milijonas tautiečių paliko Lietuvą ir nuklajojo į kitas žemes. Įkandin laisvės klajoti sąvokos, neišvengiamai iškyla tėvynės sąvoka ir kai jos susijungia, tampa akivaizdu: įgijome laisvę pasirinkti tėvynę. Tai ir vyksta mūsų akyse. Tam ir skatina referendumai dėl dvigubos pilietybės. Nebenustembi, kai Tenerifėje taksistas į tave kreipiasi lietuviškai, apskritai, Europos pietuose lietuvių bemaž tiek, kiek šiandien rusų Vilniuje... Verkiam dėl investicijų, o milijonai iš Lietuvos išvažiuoja podraug su lietuviais. Kartais klausi savęs, kuriems galams taip siekėme Nepriklausomybės, jei šiandien mažai kam reikia tos Lietuvos...

- Šiurpokai skamba jūsų žodžiai.

- Pasakysiu daugiau: ne tik Lietuva, bet ir kitos mažos šalys, išsilaisvinusios iš okupantų priespaudos, įgijo laisvę ne būti savimi, o pasirinkti šeimininką. Vienas šeimininkas beveik prieš šimtmetį jėga kaip šunį įkišo mus į narvą, kitas šeimininkas viliojo gardžiu kąsneliu, materialine gerove, ir mes, užuot rinkęsi laisvę būti savimi, oria lietuvių tauta, nepriklausoma Lietuvos valstybe, pasidavėme tai vilionei. Moteris gali būti paimta per prievartą ir gali būti paimta už pinigus - o koks skirtumas? Tiek viena, tiek kita yra žema, bjauru ir atgrasu. Bet čia taip ir yra.