Koks turi būti politikas?

„Analizuojant Lietuvos parlamentą pagal profesijas, tai matytume, kad buvo daug žmonių, turinčių inžinerinį išsilavinimą. Šiais laikais matome posūkį į teisinį išsilavinimą. Inžinerinius mokslus baigusių žmonių skaičius Lietuvoje mažėja, natūralu, kad jų ir politikoje mažėja. Ypač tas matysis keičiantis politikų kartoms.

Kitas dalykas - asmens komunikaciniai gebėjimai būti atviru, girdėti tai, kas yra svarbu visuomenei, skirtingoms jos grupėms. Idėjas, rūpinimąsi gebėti paversti politikos pasiūlymais, sprendimais. Daugelis dalykų svarbūs", - „Vakaro žinioms" teigė A.Krupavičius.

- Kiek svarbi politikų komunikacija su visuomene?

- Komunikacijos klaidos nemaža dalimi yra figos lapelis, kad būtų pridengtas konkrečių politinių sprendimų stygius. Kai nėra idėjų, gebėjimų spręsti problemas, tuomet pradedama kalbėti apie komunikacijos trūkumus, klaidas, krizes ir taip toliau.

Pirmiausia politikas turi žinoti, kodėl tam tikri dalykai vyksta visuomenėje, tada - kaip reiktų esamas problemas spręsti, kada ir kur spręsti, t.y. suvokti politinio pasaulio problemų priežastis, jų turinį, gebėti siūlyti sprendimus. Mano supratimu, visa ko nukreipimas į komunikaciją, yra, švelniai tariant, klaidingas veiksmas. Jei žvelgtume pastarųjų kelių dešimtmečių politikos tendencijas, tai politika vietoj viešųjų reikalų tvarkymo, sprendimo pavirto į politiką kaip viešuosius ryšius, t.y. kalbomis apie tai, kaip vieną ar kitą klausimą geriausiai pateikti skirtingoms auditorijoms, bet ne kaip spręsti problemas, su kuriomis visuomenė susiduria.

Politiką žmonės vertina iš veiksmų, darbo, o ne iš kalbėjimo.

- Bet komunikacijos klaidos savotiškai atspindi patį politiką? Prisiminkime kad ir buvusio socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio komunikacijos klaidą - fotografavimąsi šalia nesuvokiamo smurto aukos - Matuko - kapo.

- Nelaimėmis politikai neturėtų naudotis. Tą atvejį galime priskirti prie komunikacijos klaidų.

- Buvusi švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė būdavo pašiepiama visuomenės dėl įsiveliančių klaidų padėkose, žodis „ačiū" parašytas „ačių", Audronė - Autronė ir pan.

- Žinoma, ji ne pati rašė, bet tai rodo, kad ministerijos aparatas nėra pakankamai išsilavinęs ir klysta „lygioje vietoje".

- Premjerės Ingridos Šimonytės šūkis „Stipri prezidentė - stipri šalis", nusirašytas nuo Putino, - irgi komunikacijos klaida?

- Čia buvo nusirašymas, galvota, kad veikiausiai nepastebės. Žinoma, čia ne pačios Šimonytės problema, bet jos komandos, kad elgėsi žioplai. Kita vertus, politinius šūkius įvairūs politikai dažnai skolinasi vieni iš kitų. Vienas iš populiariausių šūkių, kurį vartojo Barakas Obama savo pirmuosiuose JAV prezidento rinkimuose, buvo „Taip, mes galime". Šis šūkis paimtas iš animacinio filmuko „Bobas statybininkas". Šis filmukas buvo gana populiarus JAV, beveik neabejoju, kad jo dukros žiūrėjo šį animacinį serialą. Kadangi, B.Obama orientavosi į jaunąją kartą, tai tas šūkis ir tiko.

Paskui atsirado Donaldo Trampo šūkis „Padarykime Ameriką vėl didžią". Vengrijos pirmininkavimo ES šūkis „Padarykime Europą vėl didžią" irgi nukopijuotas. Tie šūkiai keliauja iš vienų politikų pas kitus.

- O kiek politikoje svarbu emocijos?

- Politikai turi užsiauginti storą odą.

Du geri pavyzdžiai - tai a.a. Algirdas Brazauskas, apie jį būdavo kalbama, kad nuo jo nuteka viskas kaip vanduo nuo žąsies. Jis gebėdavo adekvačiai, diplomatiškai, pagarbiai reaguoti į įvairiausias situacijas ir net išpuolius jo atžvilgiu. Kitas politikas, kuris demonstravo diplomatiškumą, nuosaikumą, tai Valdas Adamkus. Jis apskritai į politinę komunikaciją atnešė daug inteligentiškumo. Nesvarbu, kad Brazauskas atstovavo vienai politinei stovyklai, Adamkus - kitai, jie galėtų būti demokratiškos komunikacijos politikoje pavyzdžiai. Ir savotiški modeliai.

Priešingas variantas - tai Vytautas Landsbergis, jo komunikacija labai dažnai būdavo, švelniai tariant, kelianti priešingas asociacijas. Nuo „purvasklaidos" iki vaizdo klipo „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės..." Jeigu reikėtų ieškoti prieštaringiausių politinės komunikacijos pavyzdžių, nevykusios komunikacijos pavyzdžių, tai Vytautas Landsbergis būtų labai geras šaltinis tokiai analizei.