Marijos svajonei reiktų vieno kito milijono

Šis indėlis nepraslydo ir pro Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisijos akis - šiemet jai skirta viena garbingiausių Lietuvoje Tautos patriarcho vardo premija. M. Liugienė sako, kad Lietuva seniai būtų nugarmėjusi pragaran, jeigu ne lietuvių ištikimybė savo tautai.

- Sako, jeigu kybantys sodai nesisuka, lauk bėdos. Ar jūsų namuose jie sukasi?

- Jei sodas nesisuka, reikia jį priversti suktis... (Juokiasi.) Mano vyras, kai atsigula ant sofos pailsėti, vis jį papučia,- jam gražu, kai jis sukasi. Taip ir mums reikia papūsti, jeigu jis stovi vietoje. Juokas juokais, šiaudinis sodas gali padėti, jis harmoniją, tvarką anksčiau ar vėliau padaro.

Prisimenu atvejį, kai viena moteris netikėtai gavo dovanų sodą ir gal dvejus metus pyko, kam jis dulkes renka, o paskui taip pat netikėtai jai suskambėjo tas sodas, taip pramušė tą kiautą, ir ji ne tik juo pasidžiaugė, bet ir pati pradėjo rišti sodus. Nes nori nenori būnant tuose virpesiuose, toje sodo artumoje kažkas žmoguje įvyksta, ir aš tikiu, kad sodai jeigu ir neišgelbės pasaulio, tai padarys jį daug gražesnį.

Kaip galvoji apie protėvius, kuriems pavyko gyventi darnoje su savimi, su gamta, vienam su kitu, supranti, kad harmonija prasideda nuo ryšio su Aukščiausiuoju, su Kūrėju, ir jei šiame lygyje yra tvarka, ir į kitus žmogiškos būties sluoksnius gražiai nusileidžia toji tvarka. Mums šito labai trūksta. Esame labai sekuliarizuota visuomenė ir idealai greitai išnyksta iš mūsų gyvenimo.

Kai vaikų klausiama, kuo jie norėtų būti, jie sako - verslininkais; jie nori užsidirbti daug pinigų, nes viskas sukoncentruota į materialinę gerovę. Tokiu atveju nelieka vietos nei tautiškumui, nei ištikimybei, nei meilei, nei aukštesniems principams. Tada viskas išskysta ir pasidaro nesvarbu.

- Bet negalėtume juk sakyti, kad lietuviui nebeliko šventų dalykų?

- Dar jais ir laikosi Lietuva. Gal jau seniai būtų nugarmėjusi pragaran, jei ne meilė ir ištikimybė savo tautai, jei ne tie jauni šviesūs žmonės, kurių vis atsiranda, perimantys estafetę iš vyresniųjų. Iš vaikystės prisimenu: atsibundi ryte ir girdi per radiją grojant „tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė" , o mano tėvulis ir sakys, kad čia ne mūsų himnas, mūsų himnas - „Lietuva, Tėvyne mūsų...". Vis, būdavo, pagieda jį mums, kaip toj pasakoj apie Bebenčiuką - atpažįsta, kad čia ne jo motinos balselis, čia pamotės raganos balsas...

Jeigu tėvai daugiau kalbėtų apie tai su vaikais, jei vaikai matytų pavyzdį, kad yra kažkas daugiau už mus pačius, už mūsų šeimas, už mūsų gerovę, kad yra kažkoks reikalas, dėl kurio galima ir pasiaukot, manau, ir šiandienė lietuvybės situacija būtų kur kas geresnė, ir santykis su gamta - mažiau vertelgiškas. Atsiranda žmonių, kurie ir keliauja, ir tvarko tą gamtą, žiūriu, ir Dzūkijoje mažiau tų padangų miškuose palikta, bet vėlgi jaunimui nelabai įdomu ta gamta.

Mes taip laukdavom to pavasario, atsimenu, per Velykas mes būtinai turėdavom išbėgt basos palakstyt su sese, nors kartais būdavo ir sniego, o vieną pavasarį, kai jo buvo dar labai daug, mes tempėm vandenį ir laistėm, kad jis ištirptų ir pasimatytų ta žemė... Kaip jinai kvepėjo!.. Arba rudeninis žemės kvapas...

Man atrodo, kad mūsų anūkai nebejaučia šito, nebemato to grožio, jiems daug įdomiau, net išsivedus juos į ekskursiją po gražiausias apylinkes, pašnekėti apie naujus žaidimus. Trečias nuviliantis dalykas - santykis su darbu. Su kuo pašnekėtum, sako, kaip jis eitų iš šito darbo, kaip jam čia negerai, kaip neįdomu,- labai retai pasitaiko žmogus, kuris mylėtų savo darbą.

Mes dirbom sunkius fizinius darbus, bet mums patiko juos dirbti, buvo smagu net, sakykim, bulviakasis, kai skubėdavom nukasti, net norėjom ir kaimynams padėt,- talkos būdavo. Dzūkai net kopūstus šiečkavodavo būryje, nes vienam ir sunku, ir neįdomu.

Linamynio talkas atsimenu, - aš gi baisiai sena (1946 09 07 - D.Š.), dar rugius pjaudavom pjautuvu; atsimenu, tėvulis sakydavo, kad išsikultų gerai javas, kad neliktų koks rugys neiškultas, turi būti gražus pėdukas. Galų gale tų šiaudų ir stogui reikėdavo. Gyventa darnoje su gamta, jos dovanas taupant ir sunaudojant iki kiaulės šerių.

- Aš irgi iš praėjusio amžiaus, bet nežinau, kam reikalingi kiaulės šeriai...

- Juos galėjai išsikeisti į druską, į silkę, į adatas su atvažiavusiais žydais, jie paskui parduodavo tam, kas darydavo šepečius. Arklio uodega tiko ir šepečiams, ir sodui pakabinti, ypač jei baltas plaukas, nes baltas arklys laikytas nepaprastu, sakydavo, jis yra laimę nešantis, sakydavo, tik žyniai joja ant balto žirgo, o ir mergos turėdavo suskaičiuoti trylika tokių per vasarą, jei norėjo rudenį ištekėti...

- Girdėjau jus sakius, kad etnologijos studijas išėjote „tėvulio dvare". Jūsų tėvelis Petras Zalanskas buvo neprilygstamas giedotojas, turiu jo dainų knygą „Čiulba ulba sakalas". Kokie buvo jūsų mokslai?

- Tėvulis buvo toks žmogus, jis atkakliai laikėsi tradicijų. Jis sakydavo „vaikeliai, kaip radom, taip turim palikti". Ateina didžiosios šventės - Kūčios, Velykos, ateina Vėlinės, ir jis iki paskutinio brūkšnelio stengdavosi pakartoti, kas jo vaikystėje būta, stengėsi išlaikyti senovinius papročius. Kaime jį vadino Petruku, nes jis buvo mažiukas, liesutis, kai pasvėrė guldydami į ligoninę, sakė, kaip geras baronas - 43 kilogramai...

Išvis civilizacija į Dzūkiją atėjo vėliau, ir elektra čia vėliau atsirado, kadangi tai buvo užmirštas skurdus Lietuvos kampas, ir tokių žmonių, kaip tėvulis, dėka labai ilgai buvo kultivuojami paprotiniai dalykai. Todėl ir man, paskui skaitant etnografinę literatūrą, daug kas buvo labai aišku, nes daug kas buvo patirta.

- Kaip suprasti „dvare"? Kaip užuominą, humorą?

- Daugelyje mūsų dainų yra frazė „ant tėvulio dvaro". Skurdžiausia bakūžėlė dukros akimis atrodo dvaras, kai ji nuteka pas anytą „velnio pramanytą". Kai jai apkarsdavo gyvenimas pas anytą, tėvulio namai atrodydavo kaip didžiausias dvaras. Dvaru Dzūkijoje laikė tėvoniją, kur žmogus buvo suprastas, kur jis buvo atjaustas, kur jis buvo laimingas. Bet tėvulis iš tikrųjų kūrė dvarą, svajodamas gyvent ne žemumoje, bet ant kalniuko, kur visą dieną šviečia saulė; jis buvo saulės žmogus. Ir dainavosi jam labai gerai į saulę žiūrint, ir jo darbai, ypač rugių pjovimas pjautuvu, mylimiausi buvo vasariniai.

Kai jis su broliu dalijosi tėvoniją, prie Merkio stūksantys namai atiteko broliui, o jis pats pradėjo kurtis ant išsvajoto kalniuko. Tam reikėjo atlikti daug žygių, nes turėjo tą žemę išpirkti iš valdžios. Kai užveisė sodą, visas Mardasavas juokėsi, esą durnelis pieskyne tikisi užauginsiąs sodą, bet tėvelis buvo užsispyręs, tręšė, nešė, išmoko skiepyti, užsiveisė bityną, o paskui vaišino kaimynus medumi, vaišino grabštainiais, antaniniais, černoguzais obuoliais.

Atrodo naivu ir visiškai beprasmiška dėl gausaus derėjimo Kūčių dieną aprišinėti obelaites šiaudų grįžtėmis, pamirkytomis žirnių nuovire, bet tėvulis darydavo būtent taip. Išvirus žirnius (iki vakaro tą dieną nieko nevalgai, išskyrus žirnių kokią saują), skystis buvo nupilamas į niekotaitę, jame pamirkomi šiaudų ryšeliai ir jais aprišamos obelaitės, kad duotų vaisių kaip tų žirnių...

Taigi tėvulio dvaras mane išmokė tokių dalykų, kurių neperskaitysi knygose. Prieš šventes jis, būdavo, apdalina kaimynus ir obuoliais, ir stikline medaus, ir tą įprotį dalintis bus įdiegęs mums, keturiems vaikams, - kas vaikystėje įdiegta, labai ilgam išlieka.

- Kuo garsėjo jūsų giminė iš mamos pusės?

- Mamytė buvo Trainavičiūtė. Jos prosenelių darbštumas buvo neįsivaizduojamas: dažnai nakčiai net nesiguldavo į lovą, kad būtų lengviau atsikelt, tik pasidėdavo kažką po šonu ant suolo. Tada tik strykt trečią ketvirtą valandą užsidengia langus, kad kaimynai neapkalbėtų ir pradeda verpti, austi, kas ką daryti...

Ingridos Šimonytės senelis - irgi Trainavičius, - kažkelintos eilės mano senelio Antano pusbrolis. Mama pasakojo, kad Vincas Trainavičius labai nemėgo žemės darbus dirbt, tai eidavo prie geležinkelio tarnaut (ėjo geležinkelis per Pariečę į Druskininkus), paskui prie progos spruko į miestą ir ten vedė lenkę (Ingridos močiutė - lenkė) ir jau pradėjo gyventi Vilniuje.

Daug giminių turėjom ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Mamytė gyveno arčiau Baltarusijos sienos, matyt, dėl to atitekėdama į Mardasavą atsivežė ir kitoniškų dainų, tarp jų ir humoristinių, su blevyzgomis. Dvibalsių, nes tėvulio dainos tokios monodinės, dzūkiškos, - perlas mūsų folkloro.

Mano sesė Birutė labai gražiai dainavo ir baigus septynias klases iškart įstojo į Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, paskui - ir į konservatoriją. Kartą atvažiavo su vargonininku Rimantu Guču į Mardasavą, užrašė tėvulio dainas ir patarė, kad būtent šitas dainas dainuotų, o ne dvibalses, nes jo dainos yra geros. Tada tėvulis pradėjo koncertuot, gastroliuot, būdavo naktį brazdina, užsirašo prisiminęs kokią senovinę dainą ...

- Jūsų pasirinkimas dėl tautinės kultūros buvo sudaigintas „tėvulio dvare"?

- Manau, kad taip. Bet aš - ne etnologė, esu baigusi Kauno politechnikos institutą, iš pradžių studijavau plastmasę, paskui, panaikinus šią specialybę, perėjau į mašinų gamybą ir pusę amžiaus dirbau konstruktore „Plastos" gamykloje. Labai prasta buvau konstruktorė, neklauskit, tikrai.

- Čia tas atvejis, kai darbas nepatiko?

- Darbas man lyg ir patiko, bet aš ten nesijaučiau stipri. Kartą buvusi Vilniaus etninės kultūros centro vadovė Eglė Plioplienė mane, mokančią rišti sodus ir verbas, pasikvietė į vaikų stovyklą, o paskui ir į centrą. Kai pradėjau dirbti šiame centre, man atsivėrė visai kitos perspektyvos, aš čia pasijutau kaip žuvis vandenyje.

- Vis norėjau paklausti, kodėl Vilniaus etninės kultūros centras savo spalvomis simbolizuoja ukrainiečių etnosą. Iš naivumo ar persistengimo?

- Aš jau nebedirbu šiame centre, nebėra čia ir etnologės E. Plioplienės, nebėra ir Mildos Ričkutės, kuri prieš kelerius metus ir sugalvojo mano kandidatūrą teikti Nacionalinei J.Basanavičiaus premijai. Man net į galvą nebūtų atėję, kad galiu pretenduoti į tą premiją. Išėjus Mildai, pasikeitė direktorė, su ja mums nepavyko sutarti, ir aš išėjau. Dabar ten liko jaunimėlis.

- Bet jūsų darbų pėdsakas turbūt liko?

- Jie tęsia mūsų projektus. Ir šiemet metų gale numatytas mano sugalvotas gražiausių advento dainų koncertas „Gale lauko grūšelė", kad žmonės galėtų šviesiai sutikti didžiąsias šventes. Tai va tas koncertas įvyks šiemet, ir Milda Ričkutė, koncertuosianti su jos vadovaujamu „Labingio" ansambliu, paprašė manęs sodo, nes sodas prie advento dainų labai tinka.

Dalį jau esu surišusi, tik reikia labai didelio, nes Vilniaus rotušėje labai aukštos lubos. Neužgeso ir mano sugalvota akcija „Uždek žvakutę ant užmiršto kapo" Karveliškių kapinėse, kurią pati tęsiau ketvirtį amžiaus. Žinoma, jos turinys šiandien pasikeitęs, maldų ir giesmių neliko, liko tik tiek, kad atveža vaikus iš mokyklos, ir jie aprenka praėjusių metų žvakių liekanas ir kitas šiukšles.

- Kokių emocijų jums sukelia Vėlinių laiku šėliojantis helovynas?

- Kraujas užverda... Dalytė Urbanavičienė (Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė - D.Š.) kariauja su ta mada, kuri visiškai nesuderinama su mūsų tradicijomis. Bet kariauti labai sunku, nes pinigas visagalis. Man labai graudu, kad praeina Joninės, praeina Adventas, praeina valstybinės šventės ir nacionalinis transliuotojas vis neranda progos paleisti nors vieną tautos dainą, nors harmonizuotą, nors sušiuolaikintą, - šitiek tų dainų išleista - tomų tomai.

Vieną kartą klausiausi Kovo 11-osios minėjimo per radiją ir negirdėjau nė vienos dainos, ne tik partizanų, bet nei karinės, nei istorinės, nors jų irgi tomų tomai prirašyti. Apskritai nebuvo nė vienos dainos lietuvių kalba, tik angliškai ir ukrainietiškai. Kaip tai suprasti?

- Matyt taip: jūsų tėvelio priesako „kaip radom, taip turime palikti", nepavyks išpildyti...

- Nepavyks...

- Bet čia pacituosiu jūsų bičiulį, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą poetą Vladą Braziūną, gražiai jus pasveikinusį su premija: „žinia, kad Marytė pelnytai ir oficialiai jau yra Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė daugeliui mūsų byloja, jog pasauly yra dar vilties"...

- Turiu dar svajonę, negaliu numirti jos neįgyvendinus, - įkurti Šiaudinių sodų muziejų... Su nuolat veikiančia paroda ir geriausiais darbais, ir kad visas pasaulis važiuotų jų žiūrėti... Tik kur tą vietą stebuklingą rast ant Nemuno kranto, tik kur tą vieną kitą milijoną nuraut...