Nelė Savičenko: norėjau dvelkti laisve

- Žinau, kad visos mažos mergaitės svajoja tapti aktorėmis, tačiau juk ne visos jomis tampa. Kaip formavosi jūsų santykis su scena? Pajutote pašaukimą netikėtai ar galbūt augote arti teatro, meniškoje aplinkoje ir savuosius talentus paveldėjote iš tėvelių?

- Mano tėveliai tikrai nebuvo meno žmonės - paprasti tarnautojai, tačiau kai augi Vilniuje ir būtent per patį teatro populiarumo visuomenėje bumą, teatras neišvengiamai tampa „arti“. Taip, tikrai nuo ankstyvos paauglystės žavėjausi teatru, buvau aistringa spektaklių lankytoja...

Augau vadinamaisiais abonementų laikais, kai į kinus ir teatrus vaikai būdavo privalomai vedami visa klase. Taigi kartą buvome visu būriu nuvesti į Operos ir baleto teatrą, žiūrėti „Madam Baterflai“. Menu, taip giliai išgyvenau tą istoriją, many taip stipriai užkunkuliavo jausmai, kad, pati stebėdamasi savimi, spektaklio metu pravirkau. O juk suprantat, kokia gėda yra apsižliumbti klasės akivaizdoje. Todėl kaip įmanydama stengiausi nuslėpti savo ašaras, apsimesdama, kad išties aš čia ne verkiu, o juokiuosi...

Ko gero, šis pirmasis mano vaidmuo buvo visai vykęs, nes viskas baigėsi tuo, kad mokytoja mane už rankos išvedė iš salės kaip didžiausią triukšmadarę, abejingą spektakliui ir trukdančią žiūrėti kitiems. Ji taip ir nesuprato, kas tuo metu išties dėjosi mano širdyje. Tačiau tądien ne apie savąją „aktorystę“ galvojau - buvau apstulbinta teatro poveikio man, jo magiškų galių, apie kurias lig tol nė nenujaučiau.

Aukštesnėse klasėse mus, moksleiviukus, šefavo aktorinio studentai, jie rodė mums įvairias menines programas, rengė poezijos skaitymus, įtraukė mus į pusiau teatralizuotus žaidimus... Žvelgiau į juos su nuostaba ir pavydu. Mąsčiau sau: „Štai mes - spuoguoti, kompleksuoti, niekam pasaulyje nežinomi ir niekam neįdomūs paaugliai, o šie vos keleriais metais už mus vyresni jaunuoliai gyvena ir bendrauja taip, tarsi būtų asmenybės, tarsi tikėtų savimi ir jaustų savąją vertę. Nuo jų dvelkė laisve.

Menu, aktorius Saulius Kizas vieno kaži kokio pasiutusio šokio metu mane už rankos išsitempė į sceną, o aš buvau tiek įsitempusi, kad net šokti negalėjau. Jis sako: „Taigi tu atsipalaiduok, žaisk ir džiūgauk.“ O aš galvoju: „Kaipgi galiu žaisti ir džiūgauti, jei kompleksai mane visą geležiniais varžtais sukaustę.“ Štai ši patirtis man ir padėjo apsispręsti dėl profesijos baigus mokyklą. Supratau, kad noriu tų varžtų atsikratyti, noriu dvelkti laisve, kalbėti kaip asmenybė - noriu būti tokia kaip jie.

- Į aktorinį įstojote lengvai?

- Klaipėdoje įstojau lengvai, bet prieš tai Vilniuje - iškritau iš trečiojo turo. Tiesiog pristigau motyvacijos, mat kursas buvo renkamas Rusų dramos teatrui. Jaučiau, kad nenorėsiu dirbti „rusdramyje“. Nors esu gimusi mišrioje šeimoje, bet namuose kalbėjome tik lietuviškai ir manasis prioritetas buvo - lietuvių kultūra.

- Turite ukrainietiško kraujo?

- Turiu, bet jis - labai jau labai praskiestas...

- Klaipėda kupinai ambicijų vilnietei panelei turbūt atrodė kaip tremtis į kaimą?

- Oi, pirmaisiais studijų metais tikrai buvo liūdna ir sunku. Miestas - visiškai kitoks, žmonės - dar labiau kitokie, bendrabutis - toli nuo centro, nepatogioje vietoje, pavieniai etiudai, juodas darbas scenoje, niekur nė trumpam nesant galimybės pabūti vienam (bendrabučio kambaryje gyvenome keturiese), abejonės dėl profesijos pasirinkimo, dėl savųjų talentų... Tačiau po metų viskas pasikeitė - atsirado draugų, atsirado kūryba, bendras darbas... Tad ir Klaipėda visai kitaip atsivėrė, ir jūrą atradau ne vasaros metu, išmokau pasisemti iš jos jėgų...

Dėkinga esu mūsų kurso vadovui Povilui Gaidžiui, pedagogams Elenai Savukynaitei, pantomimos dėstytojui Edgarui Savickiui, šokio dėstytojai - graikei, vardu Emorfilė... Tiesa, šokti ji mūsų taip ir neišmokė, užtat kiek pripasakojo apie šokėjus, apie ryškiausias pasaulio scenos žvaigždes... Tai taip pat buvo svarbu - augino mus vidujai, kurstė aistrą aukštosioms vertybėms...

Žinoma, sostinės ilgesys man, trečios kartos vilnietei, taip ir nedingo. Nei per studijų metus, nei per tris dešimtis metų, praleistų dirbant Klaipėdos dramos teatre. Jausdavau būtinybę bent trumpam į Vilnių parvažiuoti, bent pasivaikščioti, pasisemti jo dvasios... Nostalgija atslūgo tik tuomet, kai sugrįžau. Mat širdyje visus tuos trisdešimt metų nė akimirkai nesuabejojau, kad tai - laikina.

- Pirmoji jūsų šlovė greičiausiai buvo Gretchen vaidmuo kino filme „Turtuolis vargšas“?

- Taip, be abejo.

- Būti kino aktore, ko gero, pasirodė daug saldžiau nei teatro?

- Niekada nelaikiau savęs kino aktore. Man reikia žiūrovų, man reikia jų reakcijos, man reikia tos rizikos, nuolat kabančios virš galvos... Teatre visada yra stambus planas. O stambus planas nuplauna personažą - išryškina asmenį... Žodžiu, tik teatre jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.

- Ateidamas pas jus kaip tik dar kartą peržvelgiau jūsų filmografiją ir galiu tvirtinti, kad vaidmenų kine buvo tikrai ne mažiau, o galbūt dar daugiau nei teatre.

- Kine tesi tas aktorius, kuriuo tapai teatre. Kinas turi kitą fantastišką ypatybę, kurios taip pat vis pasiilgstu - jis reikalauja, kad parodytum ne tai, ką tu apskritai gali, bet ką gali dabar, šią konkrečią akimirką. Teatre yra ilgas repeticijų periodas, kuriuo išbandai save ir vienaip, ir kitaip... O ką tu, žmogau, kine pataisysi? Na, jei dublis nepavyko vieną dieną, žinoma, gali išprašyti režisieriaus dar vieno... Bet jeigu režisieriaus požiūris - kitoks? Štai taip ir lieka kadre įamžintos klaidos, sekluma, iki galo neįgyvendintas vaidmuo... Jūsų minėtoje mano filmografijoje - iš tiesų yra gausybė filmų, kuriuose tiesiog negaliu į save žiūrėti. Įmanyčiau - sunaikinčiau visas kopijas...

- O po „Turtuolio vargšo“ šlovė labai apsvaigino?

- Ačiū Dievui, ne. Pirmiausia - turiu savy įmontuotą labai griežtą kritiką, kuriam lig šiolei retai teįtinku. Gelbėjo ir tai, kad tuo išgarsėjimo metu teatre išgyvenau gan sunkų periodą - tikrai ne viskas man sekėsi. Buvo ir neįveiktų vaidmenų... Pristigo patirties, fantazijos, įžvalgų, drąsos...

Juk žinote, buvau pasiekus tokią gilią kūrybinę krizę, kad net iš teatro buvau išėjusi ir trejus metus jame nedirbau...

- O ką veikėt?

- Pradėjau dėstyti. Vėlgi ne itin sėkmingai... Turėjo prabėgti keleri metai, kol tapau tikra dėstytoja, kol suformavau savo metodiką, supratau, kad dėstytojas pirmiausia pats turi nuolat mokytis...

- Tikram mokytojui mokiniai tampa svarbesni už jį patį. Savąja saviraiška privalančiam rūpintis aktoriui, manau, tai - pavojinga?

- Aktoriui tai labai labai sveika. Patikimai nutupdo ant žemės, išmoko matyti visumą, o ne tik save toje visumoje, labai aiškiai supranti, kad esi ansamblio narys, o ne pats sau kūrėjas, kad privalai tarnauti spektakliui - ne režisieriui, ne savo šlovei, o spektakliui. Mane to išmokė būtent studentai.

- O jeigu vienas jūsų studentų naiviai ir nuoširdžiai paklaustų: „Gerbiama aktore, gerbiama dėstytoja, kaip man reikia dirbti ir gyventi, kokiu reglamentu kliautis, kad, kaip ir jūs, kada nors būčiau įvertintas Nacionaline premija?“

- Juokaujat? Ką gi galėčiau patarti? Jeigu ta Nacionalinė premija būtų buvusi tikslas, kurio siekiau, - gal ir galėčiau pamokyti strategijos, bet tikslo būti taip įvertinta niekada neturėjau, dirbau ir gyvenau nė nesusimąstydama, kuris mano žingsnis - laiptelis premijos link, o kuris - tolyn nuo jos.

- Na, bet pati jūs kažkokio vidinio reglamento juk laikėtės?

- Na, gerai... Pirma ir svarbiausia nuostata - mokytis. Visada. Nė akimirkai nenurimstant, neapsnūstant iliuzijoje, kad jau viską moki. Lįsk į kitą žmogų, gilinkis, pažink jį. Aktorystės techniką išmanyti, be abejo, būtina, tačiau to negana - reikalinga dar turtinga aktoriaus emocinė skalė, gyvenimo patirtis, kūrybinė energija, kurią scenoje jis privalo atiduoti žiūrovams. Niekada neleisk sau „chaltūros“. Kiekvieną kartą vaidini juk šios dienos žiūrovui, todėl ir maksimalias pastangas dera atiduoti kiekvieną kartą taip, kad elektros iškrova nubanguotų publikos kūnais. Svarbiausias aktoriui visada turi būti žiūrovas - tik jam viskas, tik dėl jo. Be meilės žmogui neįmanoma būti aktoriumi. Antraip jis bus ne kūrėju, o tik vaidmens prokuroru.

Man menas - tada, kai yra kalbama apie žmogų. Apie tai, koks jis gali būti menkas, žiaurus, niekšingas, ir apie tai, koks jis gali būti gražus, taurus, didis.

- Nacionalinės premijos formuluotė skelbia, kad buvote įvertinta „už moteriškus“ vaidmenis. Ką laikote svarbiausiu savo kūriniu?

- Formuluotė „už moteriškus vaidmenis“ išties skamba gana savitai. Kodėl tuomet vyrai neapdovanojami už vyriškus? Jie paprastai įvertinami už didžius, sudėtingus, puikius, o moterys - už moteriškus. Nejaugi aš ir vyriškų esu suvaidinus, kad reikėtų taip formuluoti?

Pačiai man itin svarbus ir galingas - darbo laikotarpis su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Gertrūda „Hamlete“, Arkadina „Žuvėdroje“, labai keistos, buitinės moterytės vaidmuo spektaklyje „Dugne“... Be abejo, ir vaidmenys kine, manau, komisijai apsisprendžiant turėjo reikšmės...

- Pabaigoje - sunkiausias klausimas, į kurį tik studentams atsakyti yra paprasta: ar menas išgelbės pasaulį?

- Jau, regis, visko yra buvę mano, kaip aktorės, gyvenime, ir krizių, ir aukštumų, ir nuovargio akimirkų... Tačiau atsakymas tebėra „taip“: jeigu vis dar vaidinu teatre, vadinasi, tuo tebetikiu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“