Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Žiemelis: Melskimės, ir Lietuvoje nebus karo

- Vienam žmogui turbūt sunku rasti kryptį-kelią tikėjimo link, jam reikia kad kas nors stumtelėtų, paaiškintų, paskatintų?

- Visų keliai yra skirtingi. Būdamas vaikas, dar į mokyklą neidamas, dažnai klausdavau save, kodėl aš gyvenu. Ir šiandien atsimenu save vaikščiojantį po laukus ir galvojantį, kad gyvenimas be manęs negali tęstis. Galvodavau, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia, vis tiek kažkas turi būti, turiu egzistuoti kažkur, kai numirsiu. Šios mintys apie anapusinį gyvenimą manęs nepaliko visą gyvenimą. Buvau krikštytas, tačiau susirgus mamai, likau be Pirmos komunijos, ją priėmiau sugrįžęs iš sovietų armijos. Nesilioviau ėjęs į bažnyčią sovietmečiu - joje ir tuokiausi, ir vaikus krikštijau.

- Galbūt turėjo įtakos aplinkybė, kad buvot krikštytas paties būsimo kardinolo Vincento Sladkevičiaus?

- Manau, kad jau anam pasauly buvo nulemta, ką veiksiu šiame gyvenime. Na, o su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi turėjau laimės susitikti praėjus keliems mėnesiams po Kovo 11-osios Akto paskelbimo kartu su nedidele parlamento deputatų grupe ir Aukščiausiosios Tarybos vadovais. Pokalbis buvo ypač nuoširdus ir prasmingas.

Atsimenu tąsyk išgirstą V.Sladkevičiaus perspėjimą: pasiekėme Lietuvos nepriklausomybę, bet ar mes pasiruošę apsiginti nuo bjauraus, anot jo, gyvatyno, galimai užplūsiančio mūsų šalį iš Vakarų? Jis kalbėjo apie tokias blogybes, kaip pornografija, narkotikai, iškrypimai ir panašios negerovės. Ateitis parodė, jog kardinolas buvo teisus. Mes nebuvome ir nesame tam pasiruošę.

- Niekada netopteli, kad ateistui gyventi galbūt yra lengviau, nei tikinčiajam?

- Žinoma, tikintis žmogus turi save apriboti, kita vertus, religingi žmonės ne mažiau nusižengia kaip netikintys. Bet pasakysiu taip: daugelis renkasi eiti plačiu keliu, ir tik mažuma renkasi takus, kuriuos prieš tai tenka atrasti.

- Buvo asmenybių, kurias galėtumėt pavadinti dvasios mokytojais?

- Savo šeimoje paauglystės ir jaunystės metais dažniausiai girdėjau dvi pavardes - Vydūno ir Oskaro Milašiaus, kurie, kaip tuo metu supratau, buvo mano tėvelio filosofiniai kelrodžiai; savaime suprantama, didelę įtaką darė ir Bažnyčia. Būdamas jaunuoliu, apie Vydūną girdėjau tik iš tėvelio, tačiau jo kūrinių neskaičiau.

O pasiekęs brandų amžių, susipažinau su jo kūryba. Man imponavo ir jo asmenybė. Būdamas jaunuoliu,Vydūnas susirgo džiova, tačiau didis filosofas išgijo pasitelkęs savo dvasios stiprybę ir tapęs vegetaru. Matyt, ir man jis turėjo įtakos, nes aš taip pat jau daugiau kaip dvidešimt metų nevalgau jokios mėsos.

- Tiek Vydūnas, tiek Oskaras Milašius kalbėjo apie moralinį atgimimą, kaip apie tvarkos, darnos ir taikios perspektyvos pagrindą. Jums tai darė įspūdį?

- Man imponavo ir imponuoja tai, kad jie abu buvo giliai tikintys. Kas pasakys, ar ne iš tos gelmės Milašius buvo gavęs aiškiaregystės dovaną? Lietuvos ambasadorius Paryžiuje Petras Klimas yra aprašęs, kaip Milašius, berods, 1937 metais buvo numatęs

Antrojo pasaulinio karo eigą. Išrikiavęs, kokias valstybes užims Vokietija, pareiškė, kad ir Lietuva bus okupuota. Ambasados darbuotojai iš jo pranašystės juokėsi, bet, kaip žinome, jo spėjimas pasitvirtino. Dar jis sakė, kad po kiek laiko Lietuva patirs didį stebuklą, kai nuoga atsistos prieš tankus, kulkosvaidžius, lėktuvus ir laivus. Taip ir įvyko: mes išsivadavome iš okupacijos be ginklo.

Bet jis įspėjo, kad Apvaizda nusigręš nuo mūsų, jeigu plis Sodomos nusikaltimai, tauta ir toliau žudys negimusius kūdikius, trokš kraujo, ne atgailaus, o ginkluosis...

- Kaip į vandenį žiūrėjo - mes ginkluojamės!..

- Viena yra ginkluotis, rengiantis pulti, ir kas kita - ginkluotis norint atbaidyti priešą...

- Rašydamas savo knygą jūs žinojote atiduodantis žmonių teismui slapčiausius savo išgyvenimus, apie kuriuos daugelis linkę nutylėti, ir turbūt nesitikėjote vienaprasmiškos reakcijos. Nesigailite dėl to?

- Jėzus yra pasakęs: jeigu manęs atsisakysi viešumoje, tada ir aš tavęs atsisakysiu. Nereikia bijoti išpažinti tikėjimo. Kita vertus, atvėriau savo širdį tikėdamasis, kad bent vienas mažatikis, išvis netikintis ar pykčiu netveriantis, viltį praradęs žmogus susimąstys.

Pagrindinis dalykas - nenešiot savyje pykčio kito žmogaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, man būnant politikoje apie mane buvo tiek daug blogo prirašyta, kad iki šiol turėčiau griežti dantį ir ant „Lietuvos ryto", ir ant „Respublikos" dėl tų istorijų, prilygstančių Haufo pasakoms, tačiau pasilikti pagiežą savyje yra pats blogiausias dalykas.

2000- aisiais metais, kai baigėsi mano kadencija ir aš išėjau iš Seimo, kanceliarija man atidavė gal tris šimtus įvairių laikraščių, kurie tuo metu apie mane rašė. Aišku, sumeti, kad rašė dėl to, kad kitų slaptus ar neslaptus interesus būsi užkliudęs, aišku, nesidžiaugei tokiu būdu patekęs į spaudos akiratį, bet pagalvoji, kad šiaip sau gyvenime nieko nebūna, - gal ir pats būni daug ką ne taip padaręs.

Tarkim, būdamas opozicijoje 1993 -1996 metais, aš irgi kritikavau tuometinę valdžią, ypač vidaus reikalų sistemą, - matyt, pačiam gauti grąžos šitam pasauly sveika, kitam pasauly bus sunkiau atsiskaityt. (Juokiasi.)

- Pagal jus išeitų, kad apskritai valdžią kritikuoti - kone nuodėmė...

- Nelaikau to nuodėme, tik manau, kad visuomet dera kritikuoti ne asmenis, o jų veiksmus, pasitelkiant argumentus, o ne asmeniškumus. Kritika be argumentų nieko verta - tai kritika dėl kritikos. Apmaudu, kad šiandien mūsų valstybė pradeda išleisti energetiką iš savo rankų ir kažkodėl apie tai diduma tyli, nors entuziastingai pritaria vajui prieš savivaldybes dėl jų tarybų veiklai naudojamų lėšų. Atvirai pasakius, tai yra smulkmenų smulkmena. Na, negerai, bet sureguliuokim šituos dalykus ir imkimės valstybės masto reikalų.

Niekas nepasidomi, kaip naudojamos lėšos „Ignityje", kur dalį akcijų turi privatūs asmenys, niekam neįdomu, kokį vaidmenį jų interesai vaidina bendrovės veikloje, kokį poveikį jie gali daryti (daro?) valstybės ekonomikai. Na, ačiū Dievui, čia valstybė dar turi kontrolinį akcijų paketą, tačiau kas gali pasakyti, ar ilgam?

Dar įdomiau, kad „Lietuvos energija" pavaldi ne Energetikos, bet Finansų ministerijai, - kaip gali energetikos ministras atsakyt už visą energetiką, jeigu jis nekontroliuoja „Lietuvos energijos"? Tai ne smulkmenos, tai ne garsiai nuskambėjusi „čekiukių" istorija, kurios nuostoliai yra daugiau moraliniai, bet sritis, galinti daryti didelę žalą valstybei.

- O skandalas dėl sostinės nacionalinio stadiono, jūsų manymu, irgi kilęs dėl moralinės žalos?

- Turėčiau nusišalinti nuo šito klausimo, nes girdėjau absurdą, esą šio stadiono statybai priešinasi mano sūnus, tačiau turiu savo nuomonę: yra laikas statyti, yra laikas susilaikyti. Nesu karo šalininkas, greičiau laikau save pacifistu, tačiau, reikalui esant, Tėvynę reikia ginti. Dabartinėje situacijoje mūsų pastangos ir lėšos turi būti sutelktos gynybinės galios stiprinimui, kad priešas nesiryžtų mūsų pulti.

Dabartinėje situacijoje mums reikia ieškoti sąjungininkų derinant veiksmus su kaimynine Lenkija ir Baltijos šalimis, - būkim realistai, Rusija neprognozuojama. Kita vertus, mūsų futbolo rinktinė gali žaisti ir puikiame stadione, kurį turi pasistatęs Kaunas...

- Nepastebite paradokso: nors kone kasdien iš valdančiųjų tai vienas, tai kitas, ypač Gabrielius Landsbergis, pragysta karo priegaidėmis, tačiau jų nuoseklumas verčia manyti, jog šie pranešimai skirti tik tautai, apeinant juos pačius...

- Visada pasitvirtina taisyklė: kas daug kalba, mažai daro. Pagal tai, kiek mes prisišnekėję, Putinas jau galėjo kokį diversantą ar žalių žmogeliukų desantą mums pasiųsti... (Juokiasi.) Bet man artimesnė kita laikysena: mažiau kalbėti, daugiau daryti, jokiu būdu neišnešant į viešumą valdžios kivirčų, barnių, apsižodžiavimų.

Negalima skatinti karinės retorikos, ji be kita ko, stabdo investicijas. Antai buvusio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko nuosaikus tonas tikrai buvo priimtinas tiek verslui, tiek investicijų politikai. Manau, tai pavyzdys kitiems, ypač jauniems politikams. Žiniasklaida taip pat prisideda prie karinės retorikos sklaidos, ypač taip ištardydama valstybės vadovus, kad jie ima ir atskleidžia tai, ko nederėtų atskleisti.

Kartais pagalvoji, kokia mes valstybė, jeigu neturim karinių paslapčių, jeigu viešai aptarinėjame, ką labiau apsimokėtų pirkti: tankus ar lėktuvus? Gal ta dingstimi sušaukime referendumą? Panašius klausimus turėtų spręsti ne žurnalistai ir ne politikai, o specialistai.

- Šiandien žmonės išdirginti, įbauginti, supriešinti ir dažnai įpykinti. Gal numanote, kas galėtų padėti atgauti pusiausvyrą?

- Darbas ir malda. Tai pagrindiniai dalykai. Asmeniškai man tiktai malda padeda susigrąžinti ramybę. Daugelis iki šiol svarsto, kas Sausio 13-ąją sovietų tankus, žlegėjusius Seimo rūmų kryptimi, privertė juos aplenkti. Nė kiek neabejoju, kad malda: parlamentą apstoję žmonės karštai meldėsi. Malda turi milžinišką galią.

Tarkime, per Antrąjį pasaulinį karą Rusijos zona tapusioje Austrijoje kilo krikščioniškas judėjimas už Austrijos išsivadavimą: viena po kitos kūrėsi maldos grupės, jose vienu metu meldėsi šimtai tūkstančių žmonių, ir Rusija su tam tikromis sąlygomis iš ten išėjo...

- Lietuviai per mažai meldžiasi, kad nesusikalba net tarpusavyje?

- Vienas kunigas per pamokslą gražiai pasakė, kad mes turėtume būti dėkingi kaimo močiutėms, kurios kalba rožinį; jų maldos išlaiko ir valstybę, ir mus.

- Per Velykas bažnyčiose bus žmonių minios, bet dauguma tikriausiai net nemoka melstis...

- Galima melstis ir savais žodžiais, tik svarbu tai daryti nuoširdžiai. Mūsų mintys kyla į viršų ir pas mus sugrįžta: kokias mintis išspinduliuojame, tokias ir atgal gauname. Jeigu nuolat šauksime apie karą, kad jis bus, nepajusime, kai jis užgrius mūsų namus... Turime būti dėkingi Bažnyčiai ir tiems, kurie meldžiasi už taiką. Kiekvieną dieną aš sukalbu maldelę už taiką Ukrainoje, už taiką Izraelyje, Palestinoje, visame pasaulyje ir už taiką kiekviename žmoguje, - jeigu taikos nebus tavo viduje, jos nebus ir pasaulyje.

Būdamas Seime, dar ir neišėjęs iš konservatorių partijos, nebalsuodavau už tai, kad mūsų kariai būtų siunčiami į kitas šalis. Dažnai klausdavau, kodėl mes lendame į karinius konfliktus, kur niekas mūsų neprašo. Kodėl turime siųsti karių misiją į Afganistaną ar kitas šalis, - tesprendžia jos savo reikalus pačios. Afganistano pamokos patvirtino taisyklę: su ginklu atėjęs ir žūsi nuo jo...

- Linkėtumėte melstis už taiką ir ginkluotis dėl taikos?

- Per Velykas melsiuos Karvio šv. Juozapo bažnyčioje, kur mišias turbūt aukos jaunas lenkų tautybės kunigas Andžejus Jasinskas, gražiai kalbantis lietuviškai ir mokantis sutaikyti lietuvių ir lenkų bendruomenes. Tad visų pirma švenčių proga linkėčiau tautiečiams pakantumo. Pakantumo ne tik klausant, bei ir išgirstant kitą. Palaimintasis Jurgis Matulaitis sakė, kad didelę žalą Bažnyčiai daro kunigai nacionalistai. Aš irgi taip manau.

- Nors Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę atkūrė nacionalistai?

- Tai visai kas kita. Privalu saugoti savo tautą, kalbą. Kaip sakė palaimintasis J. Matulaitis, be kalbos žmogus - niekas, jis žuvęs. Ir, savaime suprantama, norėčiau visiems linkėti ramybės ir maldos. Juo daugiau maldos bus mūsų Lietuvoje, tuo būsime saugesni. Melskimės, ir mūsų žemėje bus taika.