Parlamentaras Valius Ąžuolas: Kiek trūksta iki siūlymo parduoti Lietuvą

Jei pamenat, Seimo narys „valstietis" Valius ĄŽUOLAS buvo vienintelis, balsavęs prieš rezoliuciją, smerkiančią Gruzijos vyriausybės veiksmus prieš mitinguotojus. Jis buvo ir vienas iš dviejų parlamentarų, atvirai nepritarusių Gabrieliaus Landsbergio užsienio politikos tęstinumui. Ar daug šansų vienyti šiais laikais turi išskirtinė ne menininko, bet politiko tiesa, išeinanti iš protėvių išminties išgyventi?

- Kai šitokios didžiulės pervartos vyksta Amerikoje, sakykite, koks „oro virpėjimas" dėl viso to juntamas Seime?

- Kai dalyvauju posėdžiuose, ypač uždaruose posėdžiuose, kur atviriau drįstama pasisakyti, matau dideles išgąsčio akis: daugelis - nuo leftistų iki tvarumo pionierių - yra sutrikę, nes griūna jų išpuoselėtas kortų namelis. Su didžiule baime žiūri, kas bus toliau.

Bet čia reikia nebe žiūrėti: jeigu Amerika eina tuo keliu, auditus daro, perkrato vidaus ir užsienio politiką, siekdami užtikrint savo valstybės konkurencingumą, tai mes irgi ne stebėtojai turim būti, greitų sprendimų reikia jau dabar. Pavyzdžiui, muitinės atstovai Seimo biudžeto ir finansų komiteto posėdyje pasakė, kad Europa juos užvertusi pertekliniais patikrinimais (turi penkis kartus tą pačią transporto priemonę patikrint), kurie yra bergždžias dalykas ir riboja krovinių judėjimą per Lietuvą. Dabar politikai turėtų sakyti: stop, šalinam tuos trukdžius, neužverčiam jų beprasmiais darbais, jie verčiau tegaudys kontrabandą, darys kitus darbus, kurie naudingi mūsų ekonomikai.

- Bet, kaip suprantu, Europos Sąjungos direktyvos vis tiek turės būti vykdomos, ar ne?

- Matot, dėl direktyvų yra toks dalykas. Joms įgyvendinti duodamas ketverių metų laikotarpis. Tai tu gali būti pionierius ir pats pirmas jas įgyvendinti ir netgi entuziastingiau, negu reikalaujama, arba gali nekenkt savo šaliai nukeldamas jų įgyvendinimą kone paskutinei dienai, kai kiti jau bus atkandę dantis. Plius dar galima padaryti korekcijų, kitaip tariant, jas taikyti ne visu griežtumu. Dabar išgirdome, kad gegužės mėnesį muitinė bus paralyžiuota, nes mes norim kuo uoliausiai įgyvendinti ES direktyvą dėl sankcijų apėjimo. Nors sankcijos apskritai yra kova su vėjo malūnais. Pamenu, 2022 metais, tik prasidėjus karui Ukrainoje, viename posėdyje, kuriame dalyvavo ir Andrius Kubilius, sprendėm dilemas dėl sankcijų taikymo, priežiūros ir visa kita, nuskambėjo nedviprasmiška mintis: mes suprantame, kad sankcijos praktiškai neveikia, bet ką nors daryti juk reikia...

- Tvarumo kursas įsipaišytų į šitą kategoriją?

- Ir šiuo atžvilgiu mūsų politikai nori būti pirmi. Seime buvo priimtas žaliojo kurso įstatymas, kuriame parašyta, kad 2025 metų pabaigoje 10 proc. automobilių bus elektriniai. Aš tada klausiau: šiandien yra 1 proc. tokių automobilių, tai kaip per 11 mėnesių šis skaičius padidės dešimteriopai? Nors iš karto aišku, kad tai utopija, kad tai neįmanoma misija, bet politikai nubalsavo, kad ji bus įgyvendinta.

- Iš principo būtumėt linkęs palaikyti žaliąjį kursą, bet su viena sąlyga - neišsišokti?

- Žiūrėkit, žaliajame kurse yra ir gerų dalykų, bet jo nereikia paversti prievartos veiksniu. Be abejo, galima naudoti mažiau taršią techniką, bet štai skelbimas žemdirbiams: skirsim didžiulę paramą, pirkit elektrinius traktorius. Kas tiems politikams ir toms ministerijoms nutiko - nėra elektrinių traktorių. Atsipeikėkit. Jų paprasčiausiai nėra. Yra elektrinis traktoriukas, beveik žoliapjovė. Paskatinti ir padėti gyventojams žmonėms įsirengti saulės jėgainę, puiku, bet kai pramonė verčiama jokio dūmo neišleisti pro kaminus, pramonininkai atkerta tokiu atveju užsidarysią arba iškelsią gamyklas į kitas šalis. Juokingiausia: ta pati Amerika reikalavimus tik mažina, kad kuo lengviau verslui būtų kurtis ir veikti, o Europa eina atbulomis - didina.

- Ką iš to žaliojo kurso esat pritaikęs savo augalininkystės ūkyje?

- Auginame grūdines kultūras, rapsą, arabams - liucerną ir kukurūzus, gaminam iš jų silosą ir siunčiam į Saudo Arabiją. Mano mama prižiūri ir tvarko ūkio reikalus, aš tik savaitgalį prisijungiu, kai turiu laiko. Pradėjom su mama žemdirbystės kelią prosenelio Igno Ąžuolo žemėje; jis turėjo 20 hektarų žemės ir miškų. Žuvo su sūnumi per ganiavą miške, gyvuliui užlipus ant minos. Toje vietoje miške, netoli sodybos, kur darbuojamės, yra pastatytas paminklas.

- Pagal dabartinę jūsų mamos pavardę, jūsų patėvis - gruzinas. Įdomu, ar jūsų balsas, prieštaraujantis Gruzijos vyriausybę smerkiančiai Seimo rezoliucijai, jį nuvylė?

- Nieko panašaus. Nors keli dešimtmečiai, kai jis gyvena Lietuvoje, tačiau puikiai žino situaciją. Gaila, kad Lietuvos politikai taiko dvigubus standartus vertindami įvykius kitose šalyse. Iš tikrųjų, nesijaučiu vienišas, džiaugiuosi, kad bendraminčių ima daugėti. Jeigu anksčiau dažniausiai likdavau vienas arba dviese panašiais atvejais, tai netgi už tą Gruzijos vadinamą rezoliuciją balsuojančių buvo apie šimtą, kiti susilaikė arba nedalyvavo balsavime. Tas pat pasikartojo ir dėl užsienio politikos tęstinumo. Kai kurie tyliai protestuoja, bet vis tiek protestuoja.

- Kita vertus, gal konservatorių vykdoma užsienio politika ir nebuvo tokia beviltiška?

- Būtent tokia ji ir buvo, todėl ir balsavau prieš. Kai pamačiau rezoliuciją, pasakiau: čia Landsbergio rašyta...

- Pasakėt dar stipriau kitą kartą: esą užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys yra Gabrielius Landsbergis, pakeltas kvadratu...

- Žmonės renka kitus politikus norėdami, kad kas nors keistųsi tiek užsienio, tiek vidaus politikoje, jie nori permainų. O dabar atsitiko taip, kad valdančioji dauguma kita, bet ji tęsia buvusią konservatorių politiką.

- Tai ką daryti? Siųsti pasiuntinius pas Lukašenką? Atnaujinti „Belaruskalij" tranzitą?

- Juk trąšų tranzitas nėra uždraustas, jų atžvilgiu nėra paskelbta nei europinių, nei pasaulinių sankcijų. Trąšos kaip važiavo, taip važiuoja, tik ne per Lietuvą, o per Rusiją, tik mes savo valia atsisakėme pajamų. Ko turėtų imtis politikai? Jeigu jie būtų ryžtingi politikai, jie turėtų tartis dėl „Belaruskalij" pateikto milijardinio ieškinio tarptautiniam arbitražui, turėtų atnaujinti trąšų tranzitą ir padėti mūsų uostui bei geležinkeliams gauti pajamų... Bet vėl kažkoks delsimas, kažkoks laukimas... Čia reikia Donaldo Trampo metodo: daryti tai, kas naudinga valstybei.

- Tam turbūt reikia, kad atsirastų toks, kaip Trampas.

- Tikiuosi, kad kada nors jo tipo politikų atsiras ir pas mus. Trampas sustabdė USAID (Tarptautinio vystymo agentūros) veiklą, užtvenkė visus paramų srautus tam, kad pasidarytų auditus ir sužinotų, kam leidžiami pinigai. Tą patį ir mes turėtume padaryt. Čia ir yra atsakymas, kodėl Lietuvai reikalingas Užsienio agentų įstatymas.

Nuo Sviatlanos Cichanouskajos iki kitų neaiškių veikėjų visi jie turėtų deklaruoti, iš kur gauna pinigus išsilaikymui. Prie liberalkonservatorių ši ponia gyveno mokesčių mokėtojų sąskaita pagal principą: viskas įskaičiuota (įdomu, ar į tą paketą įtraukti alkoholiniai gėrimai?). Dabar pasikeitė valdantieji, ir aš nesurandu paaiškinimo, kodėl Cichanouskaja turėtų gyventi iš tautos pinigų. Kokie jos nuopelnai? Ar ji dalyvavo prezidento rinkimuose? Nedalyvavo. Su plakatais palakstė už Amerikos pinigus, ir ką?

- Baltarusijos opozicionieriai nusprendė, kad ji liks opozicijos lydere iki tol, kol Baltarusijoje pasikeis situacija. Turbūt suprantate, ką tai reiškia?

- Susirenka kažkokia grupelė žmonių, nubalsuoja, kad kažkokia ponia bus lyderė, nors dažniausiai opozicijos lyderiai gyvena savo šalyse. Be abejo, niekas jai nedraudžia gyvent Lietuvoje, bet teeina dirbti kaip visi jos tautiečiai; jų berods apie 50 tūkst. gyvena mūsų šalyje. Išsilaikyk save ir vaikščiok su plakatais po gatves. Kas jai neleidžia? Per metus ar tik ne apie 400 tūkst. eurų ji Lietuvai kainuoja. Maža to, prieglobstį suteikusioje valstybėje ji dar kelia sumaištį, gamindama pasus su „Vytimi"...

- Bet kitokia laikysena jos atžvilgiu ko gero prieštarautų Europos vertybėms?

- Visa mūsų vertybinė politika yra akių dūmimas. Tam tarnauja ir daugybė Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, kurios finansiškai remiamos iš užsienio. Mano pagrindinis klausimas: kur mūsų institucijos, kur mūsų saugumas, kur Seimo nacionalinis saugumo ir gynybos komitetas, kurie ir turėtų aiškintis, kiek tokių užsienio išlaikomų organizacijų yra Lietuvoje ir kaip jos plauna lietuvių smegenis.

Deja, leftistinė ideologija ir spec. tarnybose yra įsivyravusi.

- Neabejoju, šiandien yra nemažai žmonių, kuriems priimtina viena - dekalogo „ideologija", nekalbant apie prosenelių laikus. Jūsų santykį su proseneliu Ignu Ąžuolu liudija tai, kad ne tik pats prisiėmėt jo pavardę, bet ir jo vardu pakrikštijote sūnų. Kaip manote, jis būtų rizikavęs lįsti į skolas norėdamas pagelbėti kitam?

- Matot, kartais būna gerų, pelningų metų, būna nuostolingų metų, kartais tenka gyventi skolon, ir kartais netgi paramą teikti skolon. Jeigu kiekvienais metais darei gerus darbus, tai net sunkmečiu nesiliausi jų daręs. Pavyzdžiui, jau tapo mūsų ūkio tradicija surengti kalėdinę šventę vieno kaimo daugiavaikės šeimos vaikams, tad nesvarbu, ar pelningi, ar nuostolingi ūkiui metai, vis tiek tai darome.

- Turėčiau suprasti, kad daugiausiai išlaidavusiu Seimo sandėlio lankytoju tapote iš noro dalytis?

- Lietuvis neina į svečius tuščiomis rankomis. Dažniausiai nors simboliškai kažką nešiesi. Na, o politikas yra toks žmogus, kuriam dažnai tenka eiti į bendruomenės šventes ar kitokius renginius, nors, sutinku, esti Seimo narių, kurie nesusitinka su rinkėjais ir jiems nereikia nei saldainių, nei tušinukų, nei kavos. Čia kiekvieno politiko pasirinkimas. Aš imu dovanų, bet kurą pilu iš savo atlyginimo. Kažkas kompiuterius perka, kažkas - žaidimų konsoles, aš tų dalykų neperku, naudoju savo.

- Vadinasi, nieko baisaus, jei Lietuva lenda į skolas, norėdama padėti Ukrainai?

- Tai skirtingi dalykai. Kai Seimo narys pasiskolina dovanoms, yra viena, ir visai kas kita, kai politikai skolinasi visos tautos vardu, jos neatsiklausę, nes vis tiek skolą atiduos ne jie - skolą turės grąžinti visi žmonės. Naujai iškepta vyriausybė ne pas žmones važiavo pažiūrėti, kaip jie gyvena, o lėkė į svetimas šalis ir rūpinosi, kaip toms šalims dar daugiau pinigų duot.

Mane liūdina tai, kad valstybė, kurios biudžetas deficitinis ir kuriai šiemet teks pasiskolinti penkis milijardus, prisižada kasmet po 200 milijonų eurų duoti Ukrainai. Suprasčiau, jei mes būtume norvegai, šveicarai ar kita perteklinio biudžeto šalis, kuriai trūktų fantazijos, kur dėti milijonus, bet kai tu tuos milijonus turėsi pasiskolinti, ir tuos pasiskolintus atiduoti, - tai yra perteklinis, nepamatuotas dosnumas. Kad tokia maža valstybė kaip Lietuva, galėtų pasigirti esanti viena tarp daugiausiai paramos skyrusių valstybių? Ką tai reiškia? Kad mūsų politikai yra neadekvatūs.

Štai buvusioji valdančioji dauguma nuėjo dar toliau: nusprendė suteikti garantiją Ukrainos paskoloms. Turint galvoje korupcijos lygį šioje šalyje, tikėtina, kad dalis paskolų bus negrąžinta arba iššvaistyta. Kai paklausiau, kas atlygins tą žalą, man buvo atsakyta: Lietuva. O kas yra Lietuva - visi mokesčių mokėtojai.

- Teisingai supratau: Lietuvai nederėtų būti tarp pirmųjų?

- Pirmumas kartais asocijuojasi su kvailumu. Nereikia stengtis aplenkt viso pasaulio. Tas noras nuskurdina visą tautą. Gaila, kad dėl neapgalvotų prezidento pareiškimų jau kitąmet skirti 5-6 proc. BVP gynybai Lietuva tampa pajuokos objektu. Seime apsilankę Tarptautinio valiutos fondo atstovai, paklausti, ką manantys apie tokius pasiūlymus, vos ne juoktis pradėjo. Sako suprantantys, kad tai nerealu, o išgirdus iš kur prezidentas ims pinigų, jų šypsenos dar platesnės pasidarė. Sako, netgi šaltiniai iš kur gauti pinigų, yra nerealūs.

Štai Vilniaus meras siūlo sukrapštyti gynybai pardavus valstybinę žemę, kitas konservatorius, buvęs žemės ūkio ministras, siūlo parduoti žemės ūkio paskirties žemę... Ar daug trūksta iki siūlymo parduoti Lietuvą ir gautas lėšas atiduoti Amerikai, kad ji mums atsiųstų ginklų ?

- Tad už ką jūs, Seimo Laikinosios maldos grupės narys, paragintumėt pasimelsti?

- Už tai, kad politikų galvose rastųsi daugiau šviesaus proto ir kad jie visų pirma dirbtų tautai, Lietuvai, o tik po to - kitoms šalims.