Pranciškonas Julius Sasnauskas: Nesistengėme gelbėti tik savo kailio

Uždaviau šį kiek desperatišką klausimą pranciškonui, disidentui, Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektoriui Juliui SASNAUSKUI.

„Taip lengvai neatsakysi į tą klausimą, - nusijuokė J.Sasnauskas. - Juolab kai visame pasaulyje taip yra. Matėme, kas darėsi Amerikoje po rinkimų ir kitose šalyse kiek perversmų, susipriešinimų vyksta. Nereikia didelės įžvalgos tai suprasti, kad didžioji kaltininkė yra pandemija. Bendras mūsų silpnumas, trapumas ragina žmones imti ieškoti kaltų, atsakingų, teisių."

- Bet kas dedasi anoniminiuose komentaruose. Raginama net žudyti, deginti, žmonės pravardžiuojami pačiais šlykščiausiais epitetais. Vien už tai, kad turi kitokią nuomonę!

- Kažkas patarė geriau nelįsti į tuos komentarus. Ten informacijos nėra, tik pyktis. Jei nori ramiai gyventi, geriau jų neskaityti.

Aš neskaitau niekad komentarų. Tos emocijos, agresija - tai buvo visada ir visais laikais tarp žmonių. Daugiau tarp vyresnių žmonių. Kai stebiu moksleivius Pilies gatvėje, kur užsukdavau išgerti kavos - jie visai kitaip bendrauja, sveikindamiesi švelniai apsikabina, ko mes niekada nedarydavome mokykloje. Jie yra švelnūs, nenori „heiterinti" (nekęsti - liet.k.). Gal truputį per pandemiją ir jie sukietėjo, bet nerandu juose tos neapykantos. Tame jų pasaulyje nėra daug agresijos. Tarp jaunų žmonių tos agresijos mažiau. Bet, pavyzdžiui, Baltarusijoje matome diktatoriaus kerštą jaunimui (Romano Pratasevičiaus ir Sofijos Sapegos sulaikymas ir vieši „prisipažinimai" Minsko tardymo izoliatoriuje - aut. past.).

- Jūs sovietiniais laikais buvote areštuotas ir KGB tardomas. Ir tada prieš disidentus buvo naudojamas toks fizinis ir psichologinis smurtas.

- Be abejo, tiktai dabar yra baisiau. Kadangi turi naujų priemonių žmogų palaužti. O mes ruošėmės tam, buvo aišku, kad kada nors mus suims, tardys. Buvo vyresnių žmonių, galėjo mus pamokyti, kaip elgtis. Žinojome tam tikras taisykles, galėjome pasiruošti. Mes ruoštis pradėdavome nuo Baudžiamojo proceso kodekso studijavimo, ir organai laikėsi tų įstatymų. O dabar Baltarusijoje - tarsi nepažeidžia įstatymų, bet su žmonėmis susidoroja.

- Ar tikrai cigarečių pakelis, padėtas prieš tardomąjį ant stalo, siunčia žinią, kad tardomajam yra labai blogai? Vienas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius iškėlė tokią versiją.

- Skaičiau apie tai. Jie (KGB - aut. past.) imituoja, kad sąlygos geros. Tas būdas įsiteikti žinomas. Ir anksčiau būdavo - muša, muša arba gąsdina, spaudžia - ir staiga atkiša cigarečių pakelį, jei rūkai.

- Kaip visa tai ištverti, kai kasdien matai neteisybes, smurtą?

- Yra anglikono vyskupo N.T.Raito (N.T.Wright) pernai išleista knyga „God and the Pandemic" („Dievas ir pandemija"). Darykite tą, ką darėte iki pandemijos. Kitos išeities nėra. Jeigu buvote draugiški, mandagūs, tą reikia ir toliau daryti.

- O kaip vertiname „Didįjį šeimos gynimo maršą 2021", kurį valdantieji išjuokė ir pasmerkė?

- Tie maršo vadovai - politikai. Bet aišku, kad didesnė ar mažesnė marše dalyvavusių žmonių dalis buvo paprasti žmonės. Bet tarp LGBT ir jų kurdami trintį, vieni kitus žemindami - čia nieko nepadarysi. Reikia nebijoti kalbėtis. Man nepatiktų, kad visi sprendimai būtų nuleisti iš viršaus tokiu svarbiu klausimu (vienos lyties partnerystės - aut. past.). Galima nesutikti, bet vis vien rodyti tai, kas išeina iš daugumos žmonių valios. Airijoje vyko referendumas tuo klausimu. Visur turi būti leista kalbėti pagarbiai, gerbiant žmogaus teises.

- 1987 metų rugpjūčio 23-iąją jūs dalyvavote ir buvote vienas iš organizatorių mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Čia buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas, sugiedota „Tautiška giesmė". Mitinge, skirtingais skaičiavimais, dalyvavo 500-1000 žmonių. Iš kur tokia drąsa? Ar nebijojote, kad KGB vėl jus suims kaip 1979 metais. Kad būsite vėl nuteistas ir ištremtas į Tomsko sritį Sibire?

- Kai pradedi daryti, paskui nebebijai taip. Jau vyko persitvarkymas. Pirmieji mitingai vyko Maskvoje, Peterburge, Rusijoje. Rygoje birželio mėnesį, pažymint tremties laiką, vyko mitingas prie Laisvės paminklo. Aišku, jie (KGB - aut. past.) buvo pasiruošę. Vilniuje, Šiltadaržio gatvėje, buvo paruošę keturis konspiracinius butus, kur mitinge sulaikytus žmones grūsti. Bet reikėjo sulaukti signalo iš Maskvos tokiems dalykams. Maskva turbūt nedavė, bet po to KGB vis vien atkeršijo. Vežiojo kai kuriuos mitingo vadovus po miškus, gąsdino.

- Jei laiką būtų galima atsukti atgal, ar vėl ryžtumėtės aukotis dėl Lietuvos valstybingumo, žmogaus teisių ir tikėjimo laisvės?

- Jaunas buvau, o dabar nežinau, ar pradėčiau. Gal bijočiau kad ir mažų nepatogumų, išbandymų, skausmo. Šešiolikos - tu nieko nebijai. Buvo ir vyresnių žmonių pavyzdys. 1975-1976 metais Sergejaus Kovaliovo (Rusijos disidento, platinusio ir „Lietuvos Bažnyčios Kroniką" - aut. past.) teismas vyko Vilniuje. Į teismą buvo atvykęs Andrejus Sacharovas (1921-1989 m.). Jis pas mano pažįstamus vakarieniavo, ten susitikome. Kai tau, šešiolikmečiui, paspaudžia ranką pats Nobelio premijos laureatas, esi devintame danguje. Pamažu viskas įvyksta. Tam tikrą alternatyvų gyvenimą susikūrėme, kur jautėmės laisvi. Taip gyventi buvo įprasta, o kad anksčiau ar vėliau tave suims, irgi buvo aišku.

Tame tikrajame lageryje nebuvau. Tik 1,5 metų KGB tardymo izoliatoriuje, kur dabar Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, o paskui - tremtyje - 5 metus. Aš to lagerio tarsi ir nemačiau. O kalėjime lieki daugiau pats su savimi. Kameroje paprastai būdavau ne vienas, bet dviese. Skaitai knygas, meldiesi, eini į tardymus. Stengiesi neišduoti nieko, nesistengi gelbėti tik savo kailio, ir tiek. Viskas buvo prasminga.

- Ir dabar jūs gyvenate prasmingai.

- Gal? Nenoriu įsivelti, nieko žeminti. Nenoriu žeminti to žmogaus, kurio pažiūros, elgesys, leksika man nepatinka. Nenoriu kažkaip atsistoti į protingesnio, į paniekos poziciją. Ypač kai siekiama kažko gero. Tas žmogaus paniekinimas - jis neveikia.

Atgimimo laikais mes intuityviai jautėme, kad visokių žmonių tarp mūsų buvo - ir kurie buvo partijoje ar truputį susitepę kolaboravimu. Bet bendras tikslas suvienijo ir visi turėjo savo vietą. Tokie dalykai nesikartoja dažnai.

- Kaip manote, ar Lietuva, įsivėlusi į skirtingų pažiūrų, motyvų, netiesos ir konformizmo chaosą, neišnyks? Juk esame tokia nedidelė valstybė...

- Lietuva išliks. Aš tuo neabejoju.