Prof. Libertas Klimka: Akmens plokštės ant kapų ir ant papročių

- Artėja Visų šventųjų diena bei Vėlinės. Ar išlaikėme senąsias savo protėvių tradicijas, ar visai nuo jų nutolome? O gal tai ir normalu, kad, keičiantis laikmečiui, keičiasi ir tradicijos?

- Mes labai dairomės į tai, kas yra pasaulyje, ir mėgdžiojame kitų papročius - neieškome savo praeity gražių dalykų, mūsų tradicijų tęsinio, bet labai lengvai perimame kitų tradicijas. Mūsų bėda, kad nesame originalūs su savais papročiais. Mane liūdina tai, kad prarandamas savitumas.

- Esate sakęs, kad kapams skiriame ne tokį dėmesį, kokio reikėtų. Kas ne taip?

- Pavyzdžiui, tai, kad dabar, mūsų laikais, kai kalbama apie gamtos saugojimą, apie pagarbą visai gyvūnijai ir augmenijai, mes negailestingai beveik iškirtome ir vis dar kertame kapinių medžius.

Tai ne tik tradicinio kraštovaizdžio naikinimas, medis galų gale turi ir mitologinę reikšmę, juk lietuvių vėlės išeidavo į dausas per medžius. Neįsivaizduoju, kaip reikia nejausti savo krašto gamtos grožio, kad imtume naikinti kapinių medžius.

Kai kalbu su seniūnaičiais ar su už aplinkos tvarkymą atsakingais specialistas ir klausiu, kodėl kertame medžius, aiškina esą pusė kaimo išvažiavo užsienin ir nėra kam prižiūrėti kapų, kai lapai rudenį nukris, o jei dar, neduok Dieve, vėtra nulauš šaką ir ta šaka nukris ant paminklo, kuris kainavo tūkstančius eurų. Štai kas šiandien mums svarbiau. Tad geriau medį nukirsti - ir problema išspręsta. O iškirtus medžius, nebėra pavėsio, gėlės nebeauga, nes jas išdžiovina saulė - tenka kas antrą dieną važiuoti laistyti.

Tačiau niekas nesukelia vajaus, kad šitaip negalima daryti. Ką ten negalima - jau padaryta daug kur. Nuvažiuoju į Žemaitiją prie savo senelių kapo - viskas plyna, kaip kokių klajoklių kapinėse, nuvažiuoji į Aukštaitiją - vėl tas pats, gražiųjų beržų nebėra, kurie taip puošė tą vietą. Ir niekas neatsakingas už tai, kad mūsų krašto grožis niokojamas. Niekas nepagalvoja, kodėl tūkstantmečiais lietuviai savuosius arba šventosiose giraitėse sudegindavo ir čia pelenus išbarstydavo, arba kaimo kapinaitės buvo gražiausių medžių guotas.

Skaudu žiūrėti ir tuos didžiulius akmens paminklus, lyg lenktynėse, kas didesnį pastatys, ir į dabar madingą kapo aikštelės užklojimą granitu. Dabartinės mados statyti tuos akmeninius paminklus atėjo iš Europos. Jau ne viena karta tą daro, bet užkloti visą kapą akmeninėmis plokštėmis - nauja tendencija. Nors mitologiškai tai jokiais būdais nepateisinama, nes akmuo atskiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį.

- Žmonės pasuko patogumo link. Užklojai plokštę ant kapavietės ir nereikia nei jokių gėlyčių sodinti, laistyti, nei kapo prižiūrėti.

- Nevyniosiu žodžių į vatą - taip daro ir pavyzdį rodo tie, kurie išdavė tėvynę ir, išvažiavę lengvesnės ar sotesnės duonos ieškoti, apsigyveno svetur. O paskui tokią madą pasigavo ir čia, Lietuvoje, gyvenantys.

- Šiandien vis dažniau pasirenkama mirusiųjų kremacija. Ką pasakytumėte apie šią tendenciją?

- Mane džiugina grįžtantis mirusiųjų deginimo paprotys. Jis buvo labai būdingas mūsų tautai ir tai yra labai senas paprotys. Jis Lietuvoje gyvavo du kartus. Vienąkart iki Kristaus gimimo, beveik tūkstantį metų, o kai kur ir ilgiau. O paskui gyvavo nuo penktojo amžiaus iki krikščionybės, kaip valstybinės religijos, priėmimo. Tai buvo antra mirusiųjų deginimo banga.

Šiandien grįžti prie šio papročio turbūt privertė aplinkybės. Nes mūsų kapinės, ypač aplink didžiuosius miestus, buvo jau taip išsiplėtusios, kad trūko vietos, o ir pasidarė sunku surasti artimojo kapą. Tą kapinių stokos problemą mes taip galbūt išspręsime, juolab kad lietuvių tautai buvo būdinga deginti savo mirusiuosius.