respublika.lt

Profesorius Arvydas Šaltenis: Nereikia kiršintis, nereikia griauti valstybės

(176)
Publikuota: 2023 birželio 14 10:50:11, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Prof. Arvydas Šaltenis sako, jog tiesa visuomet nugali, tik kartais labai skaudžiai už ją reikia mokėti. Redakcijos nuotr.

Kalbamės su tapytoju, Dailės akademijos profesoriumi, tapybos katedros vedėju Arvydu ŠALTENIU, kurio biografijoje yra ryškus ir Sąjūdžio brėžis: jis buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių. Vis dėlto šiandien jį greičiau turėtume laikyti tarsi politika nusivylusiu žmogumi, negalinčiu pritarti nei opozicijos manierai kirsti vairuojantiems šalį per rankas, nei nevaržomam piliečių susipriešinimui. Dailininkas sutinka, kad menas ir politika yra panašūs tuo, kad tiek politikoje, tiek mene yra daug apgaulės.

 

- Praėjusi Sąjūdžio 35-mečio diena nebuvo itin sklandi: beveik vienu metu vyko konferencija Mokslų akademijoje ir minėjimas Seime. Ką buvot pasirinkęs jūs?

- Buvau ir ten, ir ten. Man labai įdomu stebėti žmones, juo labiau, kai juos pažįstu. Smalsu klausyti, ką jie galvoja, ką šneka, matyti, kaip kai kuriems svarbu būti „svarbiems"...

- Ar negalėtume jūsų teiginį esą mene meluoti lengva pritaikyti ir politikai?

- Mano teiginys truputį kitoks, esu sakęs, kad mene būna daug melo. Ir tada, kai Sąjūdis laimėjo, kai kūrėsi partijos, prisimenu, Vytautas Landsbergis prašė mūsų, menininkų, nepalikti jo vieno politikoje: neišeikit, nepalikit, politika irgi yra menas. Ji turi būti morali kaip ir menas. Tiesa visuomet nugali, nugali per laiką, per žmones, tik kartais labai skaudžiai už ją reikia mokėti. Man, kaip pedagogui, svarbu, kad jaunimas matytų, girdėtų savąją tiesą ir paišytų ją taip, kaip jaučia gyvenimą. Menas nėra kažkas aukštesnio už gyvenimą, jis pats yra gyvenimas.

Atvažiuoja mūsų tikrint kas kiek metų koks nors užsienietis, galintis vertinti ir net anuliuoti mūsų programas, ir girdi jį nepritariančiai sakant: ką jūs čia kaip kokiame muziejuje užsiiminėjate senienomis, paveldu, ir mūsų ministerija nuolankiai jam linkčioja. Neretai studentai meta tapybą ir bėga į kitą raišką, dažnai - skulptūrą, nes tapyboje, kaip ir visur, reikia daug ir kantriai dirbti, o kurti konceptualius projektus jiems atrodo galima greit ir be didesnių dvasios ar fizinių pastangų, gana nesunku pasivarčius knygų, pasižiūrėjus, kas madinga, greit tapti originaliu.

O juk mes patys iš tėvų, senelių, prosenelių esam gavę didžiulį palikimą, kuris gali ne tik pažadinti kūrybiškumą, bet ir padėti tapti unikaliu. Kai manęs klausdavo, kokia turi būti mokykla, sakydavau, kad ji turi būti kaip paukštis: viename sparne - tradicija, paveldas (turi išmokt vaikščiot, kalbėt, gyvent mūsų kultūroje), kitame sparne - dabartis ir su ja susijęs gyvenimo būdas, technologijos. Tokios politikos ir laikomės tapybos katedroje.

- Ir valdantiesiems nepakenktų žinoti šitą įvaizdį.

- Aišku, su vienu sparnu nepaskrisi, tai joks išradimas. Taip ir valstybei, norint judėti į priekį, reikia atminti savo istoriją, saugoti kalbą ir tradicijas. Tapybos katedroje kabo liūdnas Justino Vienožinskio portretas. Visuomet jaučiu jo klausiantį žvilgsnį: ką čia bedarai, Šalteni?..

- Jūsų duoklė politikai nemenka - net trys kadencijos Vilniaus savivaldybėje. Negaila tam sugaišto laiko?

- Nereikia nieko gailėtis, kas praėjo. Aišku, laiko atimta nemažai, tačiau kokia paguoda, jei ką nors pavyksta padaryti. Įdomiausia ne antpečiai, o veikla. Darbuojantis savivaldybės tarybos Kultūros ir švietimo komitete ir mokyklas tvarkėm, ir svajojom įsteigt daugiau dailės mokyklų, kūrėm Vilniaus - Europos kultūros sostinės projektus; kai kurie iš jų gyvi iki šių dienų.

Ir rektoriaus pareigos, kurioms buvau pašauktas, daug laiko nutraukdavo nuo tapybos, tačiau šiandien Dailės akademija turi savo dirbtuvę Paryžiaus menų miestelyje. (Tai buvo pirmas darbas, kurį pavyko padaryti, tapus rektoriumi 1994 metais ir ne vienintelis, dėl kurio mane vadino fantazieriumi ir aferistu.)

Tuo metu, kai Dailininkų sąjunga turėjo iš praeities uždirbusi daug pinigų, dailininkų dirbtuvėms siūliau nupirkti Vilniaus senamiesčio kvartalą, kūrybos namus Nidoje. Palaikymo nesulaukiau. Ir tik vėliau, institutą pervadinus akademija, įkūrėm meno koloniją Nidoje. Mums pavyko perstatyti buvusią LKP spaustuvę, kur šiandien parodų salės „Titanikas" ir mūsų muziejus.

- Kodėl, jūsų nuomone, šiandien tarp politikų mažai autoritetų?

- Politika įtraukia, kad politikuotum, kad oponuotum, kad visą laiką replikuotum. Suprantama, demokratijos sveikumas priklauso ir nuo kitos nuomonės išsakymo, tačiau kai prasideda tyčiniai veiksmai, kada norima kitą pusę apgaut, apjuodint, intrigas pint, - prasideda amoralūs dalykai, su kuriais moraliam žmogui būna sunku susitaikyti. Turėtume šypsotis iš ydų, padėti ištaisyti klaidas, kategoriškumui sušvelninti ieškoti argumentų, turėtume daugiau diplomatijos įsileist į santykius. Reikėtų kartais patylėti. Reikėtų ieškot ir rast vidurkį.

- Matyt, tai įmanoma tada, jei politikai yra vedini vieno bendro intereso ir vieno tikslo.

- Reikia šnekėtis, jei reikia, - kritikuoti valdžią, tik nereikia susikiršinti, nereikia griauti valstybės. Mintis staiga paleisti Seimą, kai vyksta karas, kai reikia būti itin vieningiems, - nesąmonė. Skaudu tai girdėti.

- Su kuo birželio pradžia jums greičiausiai asocijuojasi: su politika, Sąjūdžiu ar filosofu Justinu Mikučiu, kurio vienu iš globėjų jums teko būti?

- Taip, buvau vienas iš jį globojusių žmonių, pas mane ir dirbtuvėje jis gyvendavo. Jisai mirė birželio 2- ąją, susirinkimo Mokslų akademijoje, kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, išvakarėse. Tą dieną Verkių rūmuose vyko neoficialus pasitarimas žmonių, kurie jautė ir žinojo, kad reikia kažką daryti. Daug buvo pažįstamų menininkų, rašytojų, mokslininkų. Atsimenu, langas atidarytas, stoviu prie jo, ir girdžiu gegutę kukuojant: Mi-ku-tis, Mi-ku-tis... Toks jausmas, kad kažkas ryt poryt sprogs, ir toks graudulys dėl netekties.

Pirmiausia Mikutį buvau atsivedęs į Vilniaus dailės mokyklą, kur tuomet darbavausi, paskui - ir į Dailės institutą, kai buvau pakviestas ten dirbti. O kiek tas žmogus, parėjęs iš sovietinių lagerių, davė jaunimui per pozavimus skaitydamas mylimus lietuvių ir vokiečių poetus (puikiai mokėjo vokiečių kalbą), filosofuodamas. Jam reikėdavo išsikalbėti savo idėjas.

Nors jis tiesiai ir nekalbėjo apie Dievą, bet per tuos 5 metus, kol aš dėsčiau institute, filosofuodamas apie literatūrą nejučiomis atsuko daugelį iš tos kartos Jo link, įtikinęs, kad be materijos yra kažkas svarbesnio žmogaus gyvenime. Be abejo, jis buvo KGB akiratyje. Ir institute man buvo liepta nesivedžioti „valkatų". Mano argumentai, kad jis šneka protingai, šneka geriau, nei mes, rektoriaus nuomonės nepakeitė.

- Iš ko susidėjo jausmas, kad ryt poryt turi įvykti kažkoks sprogimas?

- Viskas gyvenime surišta. Nuo vaikystės, nuo pokario. Nuo tada, kai negalėjom pagalvoti, kad ateis Nepriklausomybė, kad ji gali būti pasiekiama. Nuo pasakojimų apie Smetonos laikus, nors ir tais laikais visko buvo, - nebuvo jie vien rožinis gėlių gyvenimas.

Kadangi tėvas (Rapolas Šaltenis - žinomas pedagogas, literatūrologas - D.Š.) dirbo pas Juozą Keliuotį Kaune, „Naujosios Romuvos" redakcijoje, visi žurnalai buvo pas mus. Jie buvo slepiami nuo pašalinių akių tvarte, mes juos vartydavome. Ant viršelių mačiau ir dailininkų: Polio Sezano, Antano Gudaičio (vėliau tapęs mano Mokytoju), Antano Samuolio ir kitų dailininkų paveikslų reprodukcijas. Viskas susiriša...

Vaikystėj matydavom, kaip stribai su automatais baltais rūbais šliaužia per sniegą į pasalas, kaip keliu nuo Kuktiškių lydi vežimų gurguoles į stotį, kaip verkia atsisveikindami žmonės... Atsimenu viską. Gyvenom prie gimnazijos netoli Balsevičių dvaro, pro kurio vartus ir Nyka Niliūnas buvo vaikščiojęs, kai vieną 1948 ar 1949 metų rytą išgirdom baisiai lojančius šunis ir kareivius. Pripuolę prie langų pamatėm aukščiausioj eglėj besiplaikstančią Trispalvę. Dar Stalinas gyvas buvo. Man įstrigo tėvo veidas ir akys - kaip jis šypsojosi ją išvydęs...

- Į Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo įtraukti ne tik aktyvistai, bet ir visuomenėje gerai žinomi kultūros žmonės. Kaip nutiko jūsų atveju?

- 1987 metais vykusiame Lietuvos dailininkų suvažiavime panorome atsipurtyti tarybinės ideologijos, nors, tiesą sakant, Dailės institute dauguma dirbome nekreipdami dėmesio į Maskvos užduotas programas. J.Vienožinskis buvo pavyzdys.

Dar prie Stalino: atvažiuoja tarybiniai akademikai, kritikuoja M. K. Čiurlionį, visi klauso ir linkčioja, o Vienožinskis jiems tiesiai į tarpukaktį: nieko panašaus, jis - didis menininkas. Visi taikstėsi, o jis nebijojo, nors už tai buvo pašalintas ir iš instituto, ir iš Dailininkų sąjungos. O išmetė jį tie, kurie karo metais alkani atvažiuodavo pas jį sodybon prie Obelių (ten esame įrengę Vienožinskio memorialinį muziejų).

Taigi tame 1987 metų suvažiavime Profsąjungų rūmuose tvyrojo maišto dvasia, skambėjo aštrios kalbos, kurių klausėsi ir salėje buvęs pirmasis Lietuvos kompartijos sekretorius Petras Griškevičius. Matyt, neatlaikė jo širdis, nes tą patį vakarą jis ir pasimirė. Visuomenėje garsas: dailininkai numarino pirmą sekretorių. Kitą dieną Dailininkų sąjungos pirmininku išrinkome Bronių Leonavičių, jis pavadino mane būti atsakinguoju sekretoriumi. Na, o 1989 metų kovą suvažiavime pirmieji išstojome iš Tarybų Sąjungos dailininkų sąjungos.

Taip mudu su Leonavičium buvome pakviesti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Nesipriešinome, jautę ir supratę, kad tai ne dėl garbės, o dėl didelio tikslo. Tame susirinkime Mokslų akademijoje pamačiau ir V. Landsbergį. Buvau iš piešinių sukūręs „Muzikologo portretą", kurį nupirko Tretjakovo galerija, žinojau jo knygas, straipsnius ir pamatęs, kad niekas jo nesiūlo, sušukau:"Landsbergį!"

- Ach, vadinasi, jums jis turėtų būti dėkingas už tą įrašą!..

- Turbūt būtų kas nors kitas ir be manęs pasiūlęs, o tikriausiai ir numatytas buvo... Pradžioj iniciatyvinė grupė rinkdavosi buvusiuose Pionierių rūmuose Gedimino pilies papėdėje, paskui posėdžiai persikėlė į Dailininkų sąjungos patalpas dabartinėje Nunciatūroje, čia paskui įsikūrė ir Sąjūdžio būstinė. Pasiskirstę važinėdavome po Lietuvą. Pilni stadionai žmonių, reikia kalbėt, kojos dreba, - taip mokėmės oratorystės.

Važiuojant iš Kėdainių, Kazimiera Prunskienė sako: „Susideginsiu Raudonojoje aikštėje, jeigu mums nepavyks", o Meilė Lukšienė: „Nepriklausomybė, - ne vien tikslas, tai ir priemonė kiekvienam žmogui siekti tobulybės, tai tik sąlyga, pamatas, nuo kurio viskas ir prasideda..." Ne vienas galvojome: pasieksime nepriklausomybę ir viskas, - būsime laimingi...

- Taip ir įvyko: atgavome Nepriklausomybę ir įstrigome, argi ne?

- Ir taip, ir ne. O juk būtent tada, kai prasideda statyba, ją ima veikti nematerialūs pasaulėžiūros bei moralės dalykai, žmogaus santykis su kitu žmogumi, santykis su kitaminčiu. O prasideda: jeigu tu pasirodai esąs kitų pažiūrų, tai jau tarsi priešas. Turėtų būti atvirkščiai: jeigu jis valdžioje, jeigu jis gerai daro, tai padėk, palaikyk, o jei daro negerai, klysta, pataisyk.

Aš išėjau iš politikos būtent dėl to įpročio ar tradicijos, kad, būdamas opozicijoje, turi kitą pusę pulti ir jai kenkti. Įsivaizduokite, jei imtume vairuotojui mušti per rankas, tai jis nuvairuotų ir mes ko gero atsidurtume griovyje.

Jau Iniciatyvinėje grupėje matėsi takoskyros. Trys valandos nakties, Vytautas Petkevičius nervinasi: užteks, sako, einam namo, o V. Landsbergis išsitraukia užrašų knygutę ir sako: dar tą ir tą reikia apsvarstyt, dar pinigus, Sąjūdžiui paaukotus Vingio parko mitinge, suskaičiuot. Ir sėdim, skaičiuojam bulvinius maišus tarybinių rublių ... Aš, kaip tų namų šeimininkas, verdu arbatą, nes naktį sekretorių nėra, o V. Petkevičius vidury nakties užsimano skambinti iš Dailininkų sąjungos pirmininko kabineto.

Atrakinu, išeidamas girdžiu jį sakant „Justai", suprantu, kad raportuoja Justui Paleckiui... Tarp Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Lietuvos laisvės lygos ir lietuviškos kompartijos buvo didžiulė trintis. Gal atsimenat, kokios aistros kilo, kauniečiui Rolandui Paulauskui iš Sąjūdžio suvažiavimo tribūnos pareiškus, kad mums reikia ne savarankiškumo, o nepriklausomybės? Už tai, kad leidome jam pasisakyti, gavome pylos ir mudu su Romu Pakalniu, tąkart pirmininkavę posėdžiui..

Apskritai esu dėkingas Sąjūdžio laikui ir sutiktiems žmonėms, kurie iš tikrųjų dirba ne tik sau, bet ir Tėvynei. Dirba be ambicijų, be susipriešinimo, - mylėdami ir tikėdami.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
91
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (176)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip manote, ar gyvensime geriau prie naujos Vyriausybės?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurioje Baltijos valstybėje gyventi geriausia?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+2 +5 C

+1 +4 C

0 +7 C

+3 +5 C

0 +4 C

+1 +6 C

0-5 m/s

0-4 m/s

0-7 m/s