Rašytojas Šarūnas NAVICKIS: Seksas su eržilu jiems turėtų būti super proveržis!

- Daugelis žmonių po olimpiados akibrokštų sakė: „manęs jau niekas nebestebina". Ar stebina rašytoją, kurio vaizduotė dirba už kelis?

- Ir taip, ir ne. Nė kiek nestebina, kad tos didžiai politkorektiškos šutvės organizuojami renginiai virsta faktinėmis iškrypėlių orgijomis, nes kuo gi dar gali pavadinti atidarymo „šventę", kurioje su pasimėgavimu rodoma nukirsdintos Prancūzijos karalienės galva, kuri dar ir kalba? Čia tokia progresyvi atrakcija? Arba ta transvestitiškai, ar kaip jie ten save vadina, inscenizuota „Paskutinė vakarienė"? Man - tai visiškas išsigimėlynas, kuris, deja, nebestebina. Į kur eita - į ten ir ateita. O dar tas Makronas, patenkintu veidu žvelgiantis į „boksininkę", - ko daugiau tikėtis, kuo stebėtis?

O stebina (vis dar) tai, kad daugybė politkorektiškų tautinių glušų tame „atranda" aukštą kultūros lygį ir netgi prancūzišką šarmą. Patys prancūzai - turiu progos pabendrauti ir tiesiogiai, gyvenu visai šalia Prancūzijos ir esu ten lankęsis nebežinau kiek kartų - nieko nei šarmingo, nei prancūziško tame atidaryme neatranda.

- Į Šventąjį Raštą pasikėsinama nebe pirmą kartą. Jei neklystu, Vokietijoje, kur jūs gyvenate, net buvo išleistas lytiškai neutralios Biblijos variantas. Teko ją pavartyti?

- Ne, neteko. Tačiau galiu paliudyti, kad vokiečiai „tiki" lygiai taip pat „karštai", kaip ir lietuviai. Ir ko norėti, kai lajumi varvančiais žandais savimi patenkintas pilvūzas iš sakyklos išdergia Justiną Marcinkevičių... Čia viskas tvarkoje?

Kad neliktų jokių tarpų su praleistais vardais - kalbu apie tokį „brolį" Astijų, o juk pranciškonai turėtų būti tyriausi iš vienuolijų. Ir priešingai - kai kitas pranciškonas, nepraradęs padorumo Brolis Paulius, prieš kelerius metus pasisakė ne taip, kaip politkorektiškumas reikalauja, jis labai greitai buvo „užgesintas". Taigi, progresas ima viršų net ir čia... Tai ko norėti iš kitų?

- Apskritai, ką išskaitėte olimpiados organizatorių siųstame vizualiniame pranešime (tiek „Paskutinės vakarienės", tiek moters užtvatinimo bokso ringe ceremonijoje)?

- Trumpai tariant, tai ne sportinis renginys ir jokia čia olimpiada, kurios šūkis kitados buvo „Tenugali geriausias". Dabar šis įvykis primena politinį užsakymą vykdančių sporto biurokratų šou: ką jie nuspręs padaryti čempionu - tas ir bus. Jei „Eurovizijoje" galėjo laimėti „moteris su barzda", tai kodėl „Olimpiadoje" negali laimėti „su kiaušiniais"?

- Ką tokia naikinimo, bjaurasties kultūra, jūsų akimis, sužadina žmoguje, kokius gaivalus sudirgina?

- Kažin, ar tai tinka vadinti gaivalais? Aš matau tik begalinį apydrungnį dumblą, į kurį grimztama vis giliau ir giliau. Abuoja, pasyvi beaistrių padarų visuomenė, kuriai net seksas yra per daug pastangų reikalaujanti veikla - tiek fiziškai, tiek juo labiau emociškai. Nes - drungni...

- Galbūt tai buvo dar vienas testas? Visuomenė susitaikė su galimybių pasais, vulgariais LGBT paradais, ji nenušvilpė, o džiūgavo matydama „eurovizines" grožybes, ji nepasipriešino, jau galima sakyti, nepasipriešino dorybės nuokrypiams olimpiadoje, vadinasi, galima eiti dar toliau? Kaip manote, kur link dar galima eiti?

- Visuomenės nėra. Išvis nėra tokio dalyko. Tai yra frazė be jokio turinio. O yra daugiau ar mažiau pasimetusių žmonių grupės, vis dar negalinčios patikėti, kad gyvena baisesnėje distopijoje, nei Dž. Orvelo aprašytoje jo šiurpiajame romane „1984". Pastebėsiu, kad dabar jau 2024-ieji, taigi, esame 40 metų toliau nudegradavę šita prieš prigimtį ir gyvybę nukreipta linkme.

Tiesa, dar yra toji sėdmaišininkų kasta, kurie „didesnių pajamų ir aukštesnio išsilavinimo" ir kuriems universiteto baigimo proga buvo suplokštintos galvos, galutinai priplojant smegeninę tuo keturkampiu plokščiu galvos dangalu. Šitie - tai edukuoti ir labai pasipūtę sisteminiai glušai, per kuriuos ir stumiama viskas, kas „progresyvu", bei nuodijami visi likusieji, tačiau man liežuvis nesiverčia vadinti jų visuomene.

- Na, tarkime, taip ir yra. Visgi kokiai iš tų socialinių grupių save priskirtumėte?

- Gal jokiai? Tuojau paaiškinsiu. Berods, A. Solženycinas yra pasakęs (cituoju iš atminties), kad padorus žmogus, norėdamas tokiu ir išlikti, turi bent jau nedalyvauti mele. Tai va, vieną kartą nesudalyvauji, net nieko tokio nesakydamas, tik nutyli ten, kur visi kiti aktyviai dalyvauja, pavyzdžiui, „tiki mokslu", ar visa gerkle šaukia, kokie jie „edukuoti - vakcinuoti", kitą kartą nutyli, o jei dar ir ką nors tokio pasakai, kad „šita pandemija - tai amžiaus afera", ir tu - kaip minimum nepritapėlis. Angliškai būtų „outcast" - šis žodis į lietuvių kalbą verčiamas netiksliai, kaip „atstumtasis", nors asmuo gal netgi dažniau būna „atsistūmęs pats".

Tai ir aš panašiai jaučiuosi - nepriklausantis kastai. Laisvas, kiek tai realiai įmanoma. Aišku, esama ir „šalutinio poveikio", ir jis anaiptol nėra saldus. Tačiau kai apsipranti, visai neblogai: mažiau priklausomybės, mažiau ir baimės. Galiausiai jau nebe pratyli, o pasisakai, t. y., nebesi tarp tų garsiųjų 80 proc. Lietuvos gyventojų, kurie nedrįsta išsakyti savo nuomonės viešai. Vėlgi tai turi savo kainą.

- Bet ar pagalvojate kada, kokia baisi turėtų būti tokiame pasaulyje senų žmonių, kurie dažniausiai ir yra tapę „atstumtaisiais", vienatvė?

- Jei eini per pragarą, nesustok...Tiesą sakant, apie senų žmonių vienatvę negalvojau - nei savęs, nei vyresnių už mane, matyt, man nėra taip gaila, kaip jaunesnių. Šiaip ar taip, bet mes spėjome pagyventi. Užtat galvoju apie tą giluminę vienatvę, kurią yra priversti išgyventi jauni, kurie - vėl ta nuodinga politinė paradigma su savo blogą lemiančiomis tolerancijomis, įvairovėmis ir įtrauktimis - patenka į akistatą su gyvenimu, kuriame nutrintos visos koordinatės, tiek dorovinės, tiek ir biologinės-prigimtinės.

Įsivaizduojate, ką reiškia jaunam žmogui „galimybė pasirinkti lytį" po to, kai juo „iš progresyviai suvokiamos meilės" lytiškai pasinaudoja koks nors pažangus ir turintis socialinį svorį „dėdė"? Arba daug „dėdžių" ir daug kartų? Beje, kaip tik dabar rašau knygą apie tai, darbinis pavadinimas „Kentauro gimimas".

- Aliuzija į Antikos laikus, pasibaigusius Romos žlugimu?

- Nenorėčiau pirma laiko atskleisti siužetinės linijos, bet jei pažangu neturėti nei moralinių, nei biologinių orientyrų, tai seksas su eržilu turėtų būti laikomas tiesiog super proveržiu. Eržilas (gyvulys) juk nėra tiek pažangus, kad tingėtų sėklinti - iš čia ir kentauras, arklio ir žmogaus hibridas. Man pačiam tokią istoriją yra nelengva pasakoti, bet kaip kitaip menine forma atskleisti tą problematiką, apie kurią mes ir dabar faktiškai kalbame? Nuotaika gan apokaliptinė.

- Jauniems atimta daug orientyrų, tiesa, bet gal vis dėlto šis tas palikta? Dar ne viskas, kuo galima pasiremti tamsoje, apjuodinta ir suvulgarinta?

- Teoriškai dar yra likusi šeima, tačiau čia irgi su išlygomis. Ji šiandien yra ir gerokai apgriauta iš išorės, ir pati vidujai apgriuvusi. Kryptinga veikla - pradžioje tvirkinimo, dabar zombinimo - padarė savo. Beje, pagrindinė mano knygos herojė - išsiskyrusių tėvų vaikas, o dar ir emigrantė (žmogus be tėvynės).

- Neišeina iš galvos jūsų patarimas žmogui, turinčiam priklausomybę nuo oficiozinės propagandos: jei nesugebi naudotis savo galva, tikėk į Dievą, taip bus geriau ir tau, ir tave supantiems žmonės, ir pagaliau žmonijai. Norėtumėt dar ką nors pridurti?

- Tik patikslinti: jei nori ne pats galvoti, o į ką nors tikėti - tikėk į Dievą, o ne į mokslą, nes mokslas yra abejojimo ir tyrinėjimo, o ne tikėjimo kelias į pažinimą. Juo labiau nerekomenduoju nardyti po visokias sektas ir dreifuoti nuo vieno „guru" prie kito, beje, čia įeina ir vis populiaresnis lankymasis pas psichologus, koučerius ir kitus „sielos daktarus", kurie atsiranda tiksliai tada, kai žmogus neturi draugų, o (jau kartojuosi) gyvenimo orientyrai ištrinti.

- Esat parašęs romanų („Žiurkės", „Diagnozė: Kaunas"), poezijos ( „Intymus minoras"), ne į vieną knygą sudėjęs ir savąją sveikatinimo bei kūno gerovės specialisto patirtį. Įdomu, ar vadinamoji kūno gerovė gali sušvelninti tikrovės suduodamus smūgius?

- Kūno gerovė padeda nepasiduoti, nesustoti, eiti. Čia ir yra pagrindinė jos teikiama nauda - sakyčiau, kad kūno tvirtumas yra netgi sąlyginai antraeilis dalykas, vos ne šalutinis poveikis, o pirmaeilis - charakterio formavimas ir gebėjimas neištižti, kai buvimas ištižėliu tampa socialine norma ir yra faktiškai skatinamas, o tragiškas nutukimas vadinamas „kūno pozityvizmu".

- Kaip suprasti jūsų pasakymą „jei eini per pragarą, nesustok"?

- Pirma proga optimistinei gaidai atsirasti. Frazė „jei matai, kad eini per pragarą - nesustok", reiškia „nepasiduok, nesusitaikyk, judėk, priešinkis, eik - ypač tada, kai atrodo,kad jau viskas, daugiau nebegali". Arba taip: „Dainuok, širdie, gyvenimą (...), jeigu nutilsi - tapsi akmeniu, tave sumindys priešo kojos." Salomėja Nėris... irgi nepraleidžiant vardų ir nepaliekant pauzių.

- Ir kokia galėtų būti tokios kelionės per pragarą baigtis?

- Tiesą sakant, nustebintų, netgi labai smarkiai ir maloniai, jei atsitiktų toks didis stebuklas, kad mes, žmonija, iš šitos kloakos išnertume nesusipurvinę, o jei dar atviriau - jei pavyktų iš šio košmaro pabusti be didelės kraujo aukos... Nes tai, ką matau dabar, rodo ženklias netektis vienu ar kitu būdu, o greičiausiai - net keliais būdais, tarp kurių tiek karas, tiek ir badas. Lėtas žudymas, purškiant į atmosferą chemikalus ir leidžiant juos skiepų pavidalu tiesiai į organizmą kažin ar tenkins užsakovus.

- Tačiau stebuklais juk netikite?

- Ne, netikiu nė kiek. Taip vadinamas „pozityvus mąstymas" ar „tikėjimas mokslu" bei kitomis pasakomis nėra mano sritis. Čia gal tiks dar kartą paminėti vienatvę. Mat tai yra tiesiog sterili būsena (na, bent jau vyresniame amžiuje ji būtent tokia, kai tau pačiam visokie „draugai ir artimieji" tiktai trukdo), kurioje ir ateina ne tik knygų siužetai, bet ir suvokimai, kas ir kodėl čia vyksta. Ir kokia neįtikėtinai kvaila ir lėkšta yra ta motyvacija ir argumentacija (vadinkime taip, nors jokios loginės argumentacijos čia kaip tik ir nėra), ant kurios renčiamas šitas civilizacinės raidos vyksmas.

Net vienaląsčiai gyvūnai, net amebos, viską, kas būtina išgyvenimui, iš aplinkos gauna veltui - tačiau mes, žmonės, tituluojantys save „kūrinijos vainiku", taip „ištobulinome" gyvenimą, kad turime mokėti praktiškai už viską. Ir „tobuliname" toliau - tai kur dar kvailiau???

Norėtųsi pasakyti ką nors skaidraus atsisveikinimui - tai tebus palinkėjimas padaryti lengvą mankštą, nes ryšys su prigimtimi eina per kūną, o juk... Perkūną mūsų šviesieji protėviai laikė dievu...

Vito Tomkaus trigrašis: Nežinau, kaip ten yra „Eurovizijoje" ar „Olimpiadoje", bet pas mus Lietuvoje stipriausi kiaušiniai yra pas konservatorius (nepriklausomai nuo jų lytiškumo), nes jau n metų nieks nieko jiems negali padaryti, nors jie su mumis daro ką tik nori.