Režisierius, aktorius Kęstutis Jakštas: Esame praradę turėtą valstybės paslaptį

Vis dėlto talentingą aktorių pasauliniame reitinge per šimtus tūkstančių švystelėjo aukštyn būtent genseko Brežnevo personažas, suvaidintas švedų televizijos mini seriale „Viskis su ledu". Aktorius, Kauno muzikinio teatro vyr. režisierius Kęstutis Jakštas sako: juo daugiau žmonių suvoktų to meto masių psichologiją, juo greičiau atrastų priešnuodžius slenkančiam marui iš Rytų.

- Nors Nepriklausomybė sutapo su gražiais jūsų jaunystės metais, tačiau tikriausiai sąskaitų sovietmečiui šiokių tokių turėjote. Prisimenu, kadaise pasakojot apie kryžių, jūsų iniciatyva pastatytą vienose kapinėse...

- Du kryžius esu pastatęs. Vieną Siesikuose, Ukmergės rajone, kitą Daugailiuose, Utenos rajone. Siesikuose palaidotas mano tėtis, bet kryžius pastatytas ne ant jo kapo: būdamas gyvas jis paprašė, kad jeigu kada nors aš uždirbsiu pinigų, gausiu honorarą, pastatyčiau kryžių visiems žuvusiems (kalėjime, Sibire, miške) tų apylinkių žmonėms atminti. O Daugailiuose, atgautoje mano jaunystės draugės sodyboje, atstatėme sovietų nupjautą kryžių...

- Turbūt Leonidas Iljičius nebuvo tas herojus, kurį svajojote suvaidinti?

- (Juokiasi.) Tikrai ne.

- Kokiomis aplinkybėmis nutiko šita likimo išdaiga?

- Aplinkybės labai paprastos: paskambino iš aktorių agentūros Donatas Šimukauskas, pakvietė į kastingą (atranką - D. Š.), bet aš tuo metu buvau labai užsikrovęs darbais (statėm muzikinę dramą „Emilija"), sakiau, tikriausiai fiziškai nespėsiu. Jis mane primygtinai prašė pabandyti Brežnevą ir aš surizikavau. Prisiminęs, kaip jis atrodė, kelias dienas skaičiau jo kalbas, žiūrėjau prieinamą dokumentinę medžiagą. Kai mane patvirtino, iš Norvegijos atskrido labai žymi graikų kilmės grimo meistrė Dimitra Drakopoulou, kuri nuėmė gipsinę kaukę ir gamino Norvegijoje plonus silikoninius veido fragmentus, kurių klijavimas atimdavo gana daug laiko. Prieš filmavimą buvo grimo bandymas, paskui dar vienas bandymas su pataisymais, tas užtrukdavo beveik visą dieną.

Besikalbant su grimere, paaiškėjo įdomus faktas: ji, buvusi aktorė, kadaise Atėnų amfiteatre žiūrėjo Eimunto Nekrošiaus „Makbetą", kuriame ir man teko vaidinti.

- Pataisykite, jeigu klystu, bet aktorius, kurdamas net atgrasų personažą stengiasi jame atrasti šviesių detalių. Ieškojote jų ruošdamasis Brežnevo vaidmeniui?

- Prisimenu, Tamulevičiūtė sakydavo: net paskutinis, pats baisiausias žmogus turi gerų savybių, arba, atvirkščiai, visapusiškai teigiamo herojaus charakteryje gali rasti kai ką atstumiančio. Na, reikia pripažinti, aš ilgokai pasėdėjau prie Brežnevo tipažo. Jis man sukėlė tam tikrą gailestį. Pagal siužetą - neadekvatus žmogus, kuris ne itin save kontroliavo. Aplinka jį daugiau valdė ir darydavo už jį sprendimus.

Pagal biografinę medžiagą, kiek radau, nebuvo labai blogas žmogus, labai mėgo kompanijas, draugystes, medžiokles, automobilių greitį, bet buvo pastatytas į tam tikrą poziciją, kurią galėjo įtakoti kiti, - tiesiog jis buvo marionetė. Paskutiniais valdymo metais panėšėjo į iškamšą, pamėklę. Susidėliojau jo portretą kaip mozaiką, o kas iš to išėjo, sunku pasakyti. Kiek mačiau, atrodo, pavyko neblogai...

- Atkreipėt dėmesį? Sovietmečiu lietuvių aktoriai vaidindavo vakariečius, laisvymečiu, tai yra, mūsų dienomis - rusus...

- (Juokiasi.) O kas geriau už mus, būnant Europos dalimi, gali taip padaryti? Turime sunkų tos epochos palikimą, pažįstame sovietinį mentalitetą. Manoji karta, ko gero, viena paskutiniųjų, kuri prisimena skleistų direktyvų, planų ir situacijų bukumą. Šiandieninis Rusijos visuomenės pasyvumas daugeliui europiečių kelia nuostabą, tačiau bent kiek pažįstantiems sovietmetį ne iš knygų suprantama jos psichologija. Ir juo daugiau žmonių tą psichologiją suvoktų, juo greičiau būtų surasti priešnuodžiai tam slenkančiam marui iš Rytų.

Deja, žmonės labai greit pamiršta praeitį, jie linkę tikėti gražiais žodžiais, melu, o melas labai saldus ir mielas ausiai, - taip ir nutinka tokie negeri dalykai, švelniai tariant. Iš tikrųjų, baisūs dalykai, - turiu galvoje karą Ukrainoje, - ir baisiausia, kad mes priprantam pamažu prie tų baisių dalykų, tarytum jie vyksta ne su mumis. Tampame nejautrūs tiems, kurie skriaudžiami, ir galbūt dėl to, kad šiek tiek geriau patys gyvent pradėjom. Turbūt reikėtų susirūpinti, kad tas jautrumas, kad tas nervas liktų, nes ateitis gali būti labai vingiuota.

- Galėčiau paminėti ne vieną scenos veikalą, kuriais jūs nusitaikote į patį jautriausią lietuvio nervą: pastatėte roko operą „1972", operą „Radvila Perkūnas", koliažinę operą „Mažvydas" , muzikinę dramą „Emilija"...

- Gal pirmiausia tai tėvų nuopelnas, nes jie matė labai sunkaus gyvenimo. Tėvas, dar būdamas paauglys, nuklydo į mišką, bet iš ten buvo išprašytas, nes per jaunas, nes jam gyvenimas - prieš akis. Mūsų šeimoje visą laiką buvo juntama riba tarp dviejų pasaulių: vienas jų buvo tas, kuris mums buvo primestas gyventi, ir kitas, realusis, kurį simbolizavo Kūčių vakaras, kada visi žinojom, kaip iš tikrųjų yra. Gal šitas jausmas užsiliko manyje, nes ilgainiui, gyvenimui gerėjant, visuomet buvo skaudu matyti, kaip mes imamės žavėtis viskuo, kas ne visai mūsų. Kad garbinant didvyrius, kurie yra mums tolimi, pamirštame, kad šalia mūsų kapuose (ar net nežinom, kur) ilsisi pasaulinio masto Lietuvos didvyriai.

Man pasisekė sutikti nepaprastai gerą istorijos mokytoją Lukšienę, kuri mane įkvėpė mokytis istorijos (buvau kiauras penketukininkas tuometėje penkiabalėje sistemoje), paskui, įstojus į Muzikos ir teatro akademiją, likimas suvedė su istoriku Alfredu Bumblausku. Jis tuomet pirmakursiams dėstė Lietuvos istoriją, skatino eit į istorijos gelmes, pažinti. Pradėjęs gilintis kartais savo versijas pasakodavau A.Bumblauskui, ir jis, būdavo, neprieštaraudavo, sakydamas, kad gali būti ir tokia įvykių traktuotė...

- Gal pasakytumėt kokį pavyzdį?

- Štai XVII amžiuje artilerijos karininkas Kazimieras Semenavičius sukūrė daugiapakopės raketos brėžinius. Jie, kaip ir daugelis istorinių mūsų valstybės muziejinių vertybių, per okupaciją buvo išgabenti į Maskvą. Man kyla klausimas, ar jie negalėjo patekti į kosmoso pradininkų Konstantino Ciolkovskio ir Sergejaus Koroliovo rankas ir pasitarnauti jiems kuriant kosminę techniką? Tokių įdomių klausimų yra labai daug.

Mes turime ir lietuvišką Žaną D'Ark, ir lietuvišką Frankenšteiną, kilmingų bajorų, kurie, atrodo, buvo paniekinti tuometinės Lietuvos politikos veikėjų, bet darė tai, kas buvo geriausia, norint išsaugoti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Amerikiečiai iš paprasto kareivio eilinio Rajano sukūrė didvyrį, kuriuo didžiuojasi visa šalis, o mes net turėdami didžiavyrių į valias, nesugebame įteigti jaunimui, kad pasaulyje tuo atžvilgiu esame ne prastesni. Kaip tokiu atveju atsiras pilietinė savigarba, orumas dėl to, kad gimiau valstybėje, kuri turi gilias šaknis, turtingą istoriją, turi savo didvyrius, padariusius didelę įtaką pasauliui.

Kažko po truputį mes netenkame. Gal buvom išmokyti menkinti save, būti maži, būti didžiojo Brolio pusbroliais ar velniaižin kuo, o atsitiest labai sunku. Jauni žmonės net nebežino, kas buvo prieš tai, nes žmogaus atmintis gana trumpa. Jiems įdomiau, kas vyksta čia ir dabar, jų kelias žinomumo link pasidarė visiškai kitoks - ne talentas, ne darbas, ne profesiniai pasiekimai, o tiesiog mokėjimas būti laiku ir vietoje ten, kur reikia būti, plepėjimas be atsakomybės, be pasekmių neretai tampa tramplinu į menamą šlovę. Ir žinot, kartais išgirdus kalbant užsidegusį kaimo pedagogą, kuris didžiuojasi savo mokykla, kuris daro neįmanomus dalykus, Dieve, galvoji, iš tos mokyklos bent penki mokiniai ateis su savo gyvenimiškais tikslais ir nenuskęs tam malonumų dumble...

- Nemanot, kad šitos mintys disonuoja su bendra tendencija?

- Man sunku spręsti... Kaip ten sakoma „Grafe Montekriste": viskas atiduota Dievui spręsti...Jeigu, sakykim, prieš kokį dešimtmetį manydavau, kad pasaulis taip išskydęs, ir net menininkui sunku apsispręsti, prieš ką jis ir už ką jis, tai šiandien vėl atgavau jėgas ir labai tvirtai galiu pasakyti, už ką aš, nes pasaulyje ima dominuoti šėtoniškas pradas. Ir gėrio pradas aiškiai pralaimi. Žinot, likimas taip pasisuko, kad ant savo stalo turiu Oskaro Milašiaus „Migelį Manjarą". Ten yra fantastiški žodžiai: „Prarasti Dievą nebaisu, bet prarast šėtoną man skaudu ir baisiai nejauku"... Įsivaizduojat?

- Taip, girdėjau, amerikiečių režisierius Robertas Vilsonas (Robert Wilson) patvirtino jus vaidmeniui „Septynios vienatvės" pagal O.Milašiaus kūrinius Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Sunku būtų paneigti, jog šie pranašiški žodžiai atspindi šių laikų tendenciją išsiginti Dievo ir paklusti šėtonui?

- Šėtonas - simpatiškesnis, linksmesnis, saugo nuo sąžinės prikaišiojimų ir žada daugiau malonumų, nei kančios. Tik aš manau, kad moralizuodami mes nepakeisime žmonių mąstymo, juk žinot, puolamas visuomet priešiniesi. Leidžiu sau spėti, kad poetai, rašytojai, mokslininkai, kurie tyliai, ramiai ilgus metus sėdi kūrybinėje laboratorijoje ir atranda kažkokį krislelį, lašą, kuris galbūt padės išgydyti pasaulio blogį, yra ne šėtoniškoje, o dieviškoje pusėje.

- Kažkada sakėte, kad aktorystė yra jūsų kelias. Kaip pavyksta rasti režisūros ir aktorystės pusiausvyrą?

- Kai esi režisierius, atsakai už visus sprendimus nuo kostiumų, scenografijos, vaidmenų paruošimo ir jų išpildymo, ir tai atima labai didelę dalį tavo kūrybinės energijos, o kai esi aktorius, atsakai tik už save, ir čia jau sužaidžia tavo asmeniniai pajėgumai, mokykla, profesiniai įgūdžiai. Mano supratimu, aktoriai kartais pamiršta, kad privalo visą gyvenimą būti geros formos ir tobulintis. Jeigu, sakysim, instrumentalistai, muzikantai groja, mokosi su kiekviena nauja partitūra, taip ir aktoriai, net neturėdami vaidmenų, turėtų neapleisti artikuliacinių pratimų, trumpai tariant, turėtų lavinti kūną ir dvasią - kad visuomet būtų pasiruošę išbandymams.

- Aktorių atranka ir meistrui esti vienas tokių išbandymų ?

- Atranka yra sudėtingas dalykas: didelio autoriteto akivaizdoje tu tampi vaiku, studentu, tampi priklausomas nuo jo valios ir sprendimo. Režisierių R.Vilsoną žinau daug metų, dar su E. Nekrošiaus spektakliais dalyvaujant tarptautiniuose festivaliuose, buvau matęs jo spektaklių; jie buvo naujas žodis, nauja kryptis teatro istorijoje, tad nenuostabu, jog atranka jo būsimam spektakliui pagal O.Milašių man nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Niekad negalvojau, kad apšviestam prožektorių stovėti scenoje dešimt minučių, gali būti toks fizinis išbandymas, tokia didelė įtampa žiūrėt į vieną tašką ir būti skaidriam savo mintimis, arba per penkias minutes nepastebimai nueiti vieną metrą. Kaip tai padaryti?

- Tikiuosi, jūs tai žinote.

- (Juokiasi.) Kažką panašaus esu išgyvenęs stodamas į aktorinį paskutiniame ture, kai padariau kažkokį etiudą, kurio nei pradžios nei pabaigos neprisimenu. Panašus atvejis nutiko ir antrame kurse, kai susigalvojus, kad aktorystė ne man, a. a. rašytojas Romualdas Granauskas (su juo tada buvom neblogi pažįstami) pasakė: „Žinai vaike, grįžk mokytis". Kai po ilgų nelankymo mėnesių grįžau, ir Tamulevičiūtė paprašė suvaidinti kokį nors etiudą, neprisimenu, ką dariau, tik užbaigęs išgirdau garsų bendrakursių juoką. Jie juokdavosi ir tada, kai susimaudavai, ir tada, kai tau pavykdavo puikiai atlikti užduotį. Skirdavosi tik juoko intonacijos; tąkart supratau - pavyko.

- Galėtume baigti, kuo pradėjome? Pastatęs „Mažvydą" kalbėjote, kad ir šiandien turime sujungti skiemenis „Lie - tu - va" į vieną žodį. Kodėl niūrioje sovietmečio gadynėje, kai mums kelią rodė tokie veikėjai, kaip Brežnevas, buvome vieningi, o šiandien esam išsibarstę po partijas, grupes, kiemus ir vadinamuosius burbulus?

- Tais laikais mes turėjome didžiulę „paslaptį". Gyvenom gyvenimą, bet saugojom tikėjimą, tėvų įdiegtą, kad kada nors Lietuva vėl bus laisva; teatre apie ją bylojome Ezopo kalba. Tai buvo didžioji „paslaptis", kuri mus vienijo. Šiandien mes išsiblaškę ir išsidraskę po partijas, puses, apkasus, kryptis, ir nežinome, koks mūsų valstybės tikslas. Pasakykit, kas suformulavo mūsų valstybės ateitį, kas sumąstė, kaip ji gali išlikti geopolitinių skersvėjų traukiama. Vasario 16 -osios Lietuva tokius tikslus buvo apsibrėžusi. Tad pirmiausia, ką turime padaryti - išsigryninti valstybės tikslą. Tada ir įgysime didžią „paslaptį", dėl kurios bus verta vienytis ir eiti tenlink.