Režisierius Saulius VARNAS: Materialinis klestėjimas migdo žmogaus dvasią

Tai yra didžioji mūsų paslaptis, skatinanti filosofus, menininkus ir šiaip dvasingus žmones ieškoti buvimo žemėje prasmės. Režisierius Saulius VARNAS, kurio spektakliai pažymėti būties klausimais, po kurių žiūrovą palydi paslapties tyla, ir pats skendi dvasinių ieškojimų tėkmėje; jos kartais būna užmestas ir ant mistinės lyties.

- Esate iš tų režisierių, kurie atsakymo į egzistencinius klausimus siūlo ieškoti teatre?

- Kelionė į spektaklį prasideda nuo pjesės pasirinkimo. Jeigu joje įžvelgi temą, kuri tave skaudina ir jeigu esi tikras, kad ji sulauks aido ir kitų širdyse, susikuri savąją problemos viziją, kurios žiūrovas, skaitydamas pjesę ar romaną, gali net neįžvelgti. Tai esti tik vienas lygmuo - siužetinis, paviršutinis, bet visada stengiesi jį pranokti išvesdamas žiūrovą į metafizinį mūsų būties suvokimą, nes, tiesą sakant, tik dėl jo ir leidiesi į tą kelionę...

- Kurią, anot poetų, galbūt sapnuoja laikas?

- Galima pritarti poetams, kad mūsų gyvenimas yra sapnas ir prigimtis to sapno kaskart tampa vis akivaizdesnė: sapnuojantis tuoj tuoj nubus ir supras, kad tai buvo tik sapnas... Paslapties pojūtis ir yra tas pagrindinis mūsų variklis, kuris nuo pirmųjų gyvenimo dienų lydi mus šioje mūsų žemiškoje kelionėje, leisdamas šiek tiek priartėti prie to, kas yra už mūsų regos lauko.

Paslaptis juk ir yra ta kalba, kuria Dievas kalbasi su mumis... Visuose tekstuose nuo Upanišadų iki Sokrato, nuo Budos iki švento Bernaro - visur kalbama apie tai, kad nepažinus savęs, negalima pažinti ir Dievo. Tik tada, kai pradedame įžvelgti simboliką mus supančioje aplinkoje - daiktuose, reiškiniuose, imame žmonėse matyti dieviškos dvasios šventyklą.

- Jums yra pavykę prisiliesti prie to, kas yra už materialaus lauko ribų?

- Mes turime galimybę gyventi daugelyje pasaulių: vidinio sapno pasaulyje, atsibudę pereiti į išorinį sapną, kurį vadiname gyvenimu, teatre, žiūrint spektaklius, pasinerti į beribę vaizduotės visatą...

Sunkiai paaiškinamų dalykų pasitaiko net fiziniame pasaulyje. Papasakosiu vieną istoriją, kuri nutiko prieš keletą metų lankantis draugų sodyboje. Jos teritorijoje telkšo kone ežero didumo tvenkinys, kur saulėtu oru galėjai matyti plaukiojant gausybę žuvų.

Kai su draugu pabandėme prasimanyti pusryčiams žuvies, ir, pasiėmę tinklą, nuėjome prie tvenkinio, po kelių metimų nieko neliko kaip tik grįžti tuščiomis kaltę suvertus ne tai dienai ir ne tam vėjui. Bet kai popiet pakrantėje užmetęs meškerę, įnikau skaityti knygą, nė nepamačiau, kaip meškerė atsidūrė tvenkinio viduryje. Nusiyręs iki jos ištraukiau kelių kilogramų žuvį, paskui tokiu pat būdu sužvejojau dar vieną, nors buvo ne tas vėjas ir ne ta diena...

Kitą kartą žiemos metu per plauką išvengiau mirties, kai mano automobilis tapo nevaldomas ir ėmė suktis kelio viduryje, užimdamas visą važiuojamąją dalį, kol minkštai nuslydo į griovį. Po kelių sekundžių pamačiau, kaip iš priekio vienas po kito išnėrė didžiuliai krovininiai sunkvežimiai ir, jeigu jie būtų pasirodę bent minutę anksčiau, aš, be jokios abejonės, būčiau iškeliavęs iš šio pasaulio, nespėjęs net susivokti kas su manimi nutiko...

- Čia įžvelgiate nežemiškos jėgos veikimą?

-Teko ir šį kartą padėkoti likimui, Angelui sargui, kad likau gyvas ir vėl grįžau prie klausimo: ką gi darau ne taip ar darau nepakankamai, ko aš neįsileidžiu į savo gyvenimą? Rudolfas Šteineris rašė, kad net ir ligos, kuriomis susergame, ateina mums į pagalbą, kad galėtume eiti toliau pažinimo keliu, nes persirgus-įveikus vieną ar kitą ligą, mes įgyjame reikalingas savybes kitam etapui.

Todėl, manau, verta įdėmiai stebėti įvykius, kurie išpuola mūsų kasdienybėje, nes visi jie neatsitiktiniai; norime to ar nenorime, bet visi esame kelyje, kur nutinka daug keistų įvykių - ženklų, tarsi kažkieno specialiai pasiųstų iš anapus ir bandančių tave prašnekinti, kad pradėtum dialogą su kita - paraleline realybe...

- Gal galėtumėt papasakoti kokį nors epizodą iš tokios patirties?

- Vaizduotėje iškyla tolimų vaikystės laikų prisiminimas, kai aš gal kokių trijų-ketverių metukų po močiutės pasakos grįžęs į savo kambarėlį, pajutau ant peties kažkieno atsargų prisilietimą, o pasisukęs atgal, išvydau aukštą pusiau permatomą būtybę, primenančią žmogaus siluetą. Pamenu, kad labai išsigandau, bet vos tik mane apėmė išgąstis, nepažįstama būtybė tą pačią akimirką išnyko... ir daugiau niekados nebepasirodė.

Prisiminęs vis svarsčiau, gal tai buvo tik mano vaizduotės vaisius, kol galiausiai nusprendžiau, kad to negalėjo būti - kad visa tai tik mano fantazijos - girdėtų pasakų, pasakojimų vaizdiniai... Tokiomis ir panašiomis mintimis išstūmiau iš atminties naktinio svečio apsilankymą, o laikui bėgant ir pamiršau.

Niekam nepasakojau apie jį, net seneliams, kuriuos mylėjau ir pasitikėjau jais - gyvenau pas juos, nes tėtis tuo metu jau buvo ištremtas toli už Uralo... Pirmaisiais gyvenimo metais besimezgantis tylus dialogas su tomis žmogaus akiai nematomomis energijomis, laikui bėgant slopo ir visiškai nuslopo man pasinėrus į materialųjį pasaulį.

- Kodėl tam nepakanka vien tikėjimo?

- Pamokanti istorija: kartą, kai Jėzus ėjo gatve, vienoje miesto dalyje, žydai jį apšaukė piktais žodžiais, tačiau jis tik meldėsi už juos. Kažkas paklausė: „Tu meldiesi už juos, nejaugi nejauti jiems neapykantos?" Jis atsakė: „Galiu leisti tik tai, ką turiu savojoje piniginėje." Kiekvienas gali duoti tik tai, ką turi. Gamtos dėsniai galioja visoje visatoje - lengva perduoti žinias tam, kas pasiruošęs jas priimti ir negalima perduoti jų tam, kas yra užsidaręs.

Ne taip seniai, man regis, būsiu praleidęs dar vieną galimybę patirti tai, kas slypi už regimybės sienos. Turėjau skristi į konferenciją Kinijoje, Guangdžou mieste. Prieš tai turėjau nuvykti į Minske esančią Kinijos ambasadą gauti vizą. Išvažiuoti į Minską iš Mogiliovo nutariau labai anksti, todėl kai išėjau iš namų, miestas dar ilsėjosi - tvyrojo tyla ir ramybė, aplinkui nesimatė nei žmogaus, nei švieselės lange - buvo ankstyvas žvarbus žiemos rytas.

Iki stotelės nutariau eiti per kiemus, nes taip arčiau, be to, šilčiau. Staiga viename iš kiemų, kuriame prieš akimirką nebuvo nė gyvos dvasios, nežinia iš kur prieš mane išdygo vyras. Į benamį ar valkataujantį jis nebuvo panašus. Mums prasilenkus, išgirdau jį sakant: „Argi tu nepažinai manęs?" Aš pasisukau į jį - buvo šiek tiek aukštesnis nei vidutinio ūgio, su paltinės medžiagos striuke.

Ne, nepažinau, tariau, ir kadangi jis žengė link manęs, bandžiau pažvelgti jam į veidą po kepure, bet veido neįžiūrėjau: žibinto šviesa krito jam į nugarą, man plieskė į akis. Po akimirkos jis vėl paklausė „Argi ir dabar nepažinai manęs?" Skubomis atsakiau, kad ne, ir suskatau eiti. Po kiek laiko suskambo telefonas. Sūnus pasakė, kad mirė mano kolega, drįsčiau sakyti, draugas ir pirma mintis, tuo metu atėjusi į galvą - tai su juo šį rytą matėmės ir kalbėjomės...

Dabar ta mano mintis atrodo keistokai, tačiau grįžęs į Mogiliovą daug kartų praėjau tais pačiais kiemais, tikėdamas pamatyti ankstyvą rytmetį sutiktą asmenį ir tuo paneigti savo keistas spėliones, bet, deja, man taip ir nepavyko jo sutikti ar bent ką nors apie jį sužinoti, - niekas tokio nepažinojo ir nematė.

- Kažkas pasakytų, kad tai turtingos kūrėjo vaizduotės, suteikiančios prasmę smulkmenoms, padarinys...

- Kažkas yra pasakęs - svarbiausia turbūt yra mokėti žiūrėti, mokėti žiūrėti negalvojant, mokėti žiūrėti žiūrint, negalvoti žiūrint, nežiūrėti mąstant... ir kaskart matyti pasaulį naujoje šviesoje... Todėl labai svarbu klausytis savęs, nes turbūt ne veltui sakoma, jog žemėje mes nesame palikti vieni - visada ta mūsų dvasios dalis, kuri likusi dvasių pasaulyje, yra šalia mūsų ir visada pasiruošusi padėti mums - patarti priimti teisingą sprendimą per patenkančias į mūsų akiratį knygas, žmones, atskiras išgirstas frazes.

Deja, dažniausiai mes klausomės proto balso, o ne širdies, todėl ir darome tiek daug klaidų. Mums neretai atrodo, kad esame atėję didiems žygdarbiams, bet taip nėra. Persakysiu nugirstą išmintį. „Išėjusi iš žemiškojo pasaulio dvasia paklausė savąjį Angelą-vedlį: „Kodėl taip greitai mane atšaukė iš žemiškojo gyvenimo?

Angelas jam atsakė: „Jau įvykdei savo žemiškąją misiją". Dvasia teiravosi toliau: „Tai kokia gi tada buvo ta manoji misija?" Angelas jam paaiškino: "Prisimeni, kai praeitą mėnesį tu važiavai traukiniu iš Lvovo į Vilnių ir užėjai į traukinio restoraną išgerti alaus, o nuo gretimo stalelio vyriškis paprašė tavęs druskos ir tu perdavei jam druskinę? Tokia tad ir buvo tavoji misija žemėje", - atsakė Angelas.

- Tarybmečiu „ieškojome" Atlantidos, tikėjome tobulos brolijos - Šambalos egzistavimu, skaitėme ezoterines knygas. Vartotojiškoje visuomenėje panašių polinkių žmonės laikomi naivuoliais, tikinčiais tuo, ko nėra ir negali būti. Tenka susidurti su tokiu požiūriu ir jums?

- Prisimenu tėčio pasakojimą apie tai, kaip juos, kalinius, žiemos metu išvesdavo darbams į beribes Kazachstano stepes. Dirbti stepėje palikdavo vienus be apsaugos, nes žinojo, kad pabėgti vis vien niekur nepabėgs, - stepė juk į visas puses driekiasi šimtus kilometrų, kur nesutiksi nieko gyvo, be išbadėjusios gaujos tykančių vilkų...

Kalinius prižiūrintys apsaugininkai pirmieji pasitikdavo tuos aštriadančius stepių valdovus. Vos tik gavę ženklą iš kitų apsauginių, tuojau pat griebdavosi už lazdų. Jiems reikėjo tiksliai atlikti lemtingą smūgį - kai vilkas jau būdavo ore nusitaikęs perkasti jiems gerklę, - vienu lazdos smūgiu sulaužyti žvėries užpakalines galūnes; tam reikėjo didelio šaltakraujiškumo bei tikslumo. Klaidos čia būti negalėjo. Mažiausia klaida toje situacijoje būdavo paskutinė jo gyvenime ir baigdavosi mirtimi.

Kartą, kai tėvas, gebantis ne tik sukurti baldų eskizus, bet ir savo rankomis juos pagaminti, buvo paskirtas vadovauti tokių pat, kaip ir jis pats, kalinių baldų cechui, vieną vakarą, grįždamas į baraką, už nugaros išgirdo garsą, primenantį tą, kurį skleisdavo puolantis vilkas.

Jis net nepajuto, kaip griebė šalia augantį riešo storio medelį ir akimoju išrovė jį su visomis šaknimis. Laimei tai buvo ne žvėris, o vėjo gūsis, atkartojęs puolančio žvėries garsus. Kitą dieną jis tyčia pabandė išrauti tokį pat medelį, tačiau nepavyko jo net išjudinti... Taigi lemtingą akimirką jam pavyko tai, kam kitomis aplinkybėmis pasirodė esantis bejėgis. Kitaip tariant, įvyko tai, ko negali būti.

Seniai žinoma, kad materialinis klestėjimas migdo žmogaus dvasią - jam pradeda atrodyti, kad gerovė ir yra tas tikslas, dėl kurio jis ir atėjo į žemę. Būtent tada ir prasideda žmonijos degradacijos procesas, gimdantis susvetimėjimą, abejingumą, pavydą, agresiją, kas stumia susipriešinimo ir karų link.

Pažiūrėkite į besileidžiančias snaiges iš dangaus: jos, tolygiai kloja žemę puriu apklotu nesigrumdamos, nekovodamos dėl „geresnės" vietos ir jus apims ramybės pojūtis... O žmonės, genami aistrų, ambicijų grumiasi tarp savęs visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis, nors vietos po saule turėtų pakakti visiems, - reikia tik susivokti, kur gi yra ta tavoji vieta...

Daugelis nežino, o gal nenori žinoti, jog šiame pasaulyje esame tam, kad išmoktume gyventi harmonijoje su savimi ir su kitais. Tie, kurie tai žino, nekovoja vieni su kitais. Šiandienos įvykiai pasaulyje rodo, kad daugiau tokių, kurie šitos tiesos nežino.

- Jums neatrodo paradoksalu, kad juo didesnis informacijos srautas, juo mažiau žmogus žino, juo mažiau jis išsilavinęs?

- Mes dažnai painiojame pažinimą su informacija - žmonės ieško faktų, o ne tikrojo pažinimo, todėl dažniausiai jo ir neranda. Pradžių pradžioje mes buvome panirę į inertinį pasaulį. Iš mineralų pasaulio evoliucija mus atvedė į augmenijos pasaulį ir daugelį metų praleidome jame. Po to perėjom į gyvūnų pasaulį, visiškai praradę atmintį, kad kažkada priklausėme augmenijos pasauliui, gal tik su ta išimtimi, kad išlaikėme prieraišumą pavasariui ir gėlėms.

Nuo vieno pasaulio žmogus ėjo link kito, kol priėjo dabartinį racionalaus mąstymo pasaulį, pripildytą įvairiausios informacijos, bet užmiršusio visas ankstesnes pažinimo formas. Matyt, lygiai taip pamiršime ir savo dabartinę patirtį - juk Didysis Protas turi tūkstančius kitų formų... Žmogus vėl pasiners į sapną. Jis ištars: „Aš pamiršau savo paskirtį", net nesuvokdamas, kad jo fantazijos tapo skausmo priežastimi ir kad sapno būsenoje tai neturi jokios prasmės.