Režisierius Saulius VARNAS: Baisu patirti, kas yra tikrajame valstybės plane

- Kadaise viename interviu citavote austrų rašytoją Robertą Musilį, garsaus romano „Žmogus be savybių" autorių: kas išreiškiama kalbomis, yra niekis, palyginti su tuo, kas bręsta tyloje...

- Rašytojo giminaitis profesorius - šviesuolis Aleksandras Muzilis man dėstė dramos režisūrą Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute, jis vienu metu buvo Aleksandrinskio teatro meno vadovas, dirbęs su režisieriumi Vsevolodu Mejerholdu. Institute skaitė paskaitas visa puokštė didelių asmenybių, kurios paskui profesoriavo pasaulio universitetuose, - net nesitiki, kad kadaise tai buvo realybė. Buvau gavęs teisę nelankyti paskaitų (gaudavau padidintą stipendiją), bet jų nepraleidinėjau, nes tai buvo reta likimo dovana.

- Kodėl gi jūs, baigęs Juozo Miltinio studiją, turintis puikų režisūrinį išsilavinimą ir dar du aukštųjų diplomus (inžinieriaus ir vertėjo), sukūręs kone šimtą spektaklių, pelnęs profesinių apdovanojimų, surengęs Europoje meistriškumo pamokų ir t.t., šią vasarą nedalyvavote sostinės Senojo teatro vadovo konkurse?

- Dalyvavau, tiksliau, bandžiau dalyvauti. Buvau nusiuntęs paraišką į Kultūros ministeriją, bet gavau atsakymą, abejojantį mano išsilavinimu. Trys aukštieji, baigti su pagyrimu (vadinamuoju raudonu diplomu) jiems nepadarė jokio įspūdžio. Man patarė kreiptis į Vilniaus universitetą dėl diplomo pripažinimo.Supratau, nenorima, kad aš dalyvaučiau, bet tyčia padaviau prašymą universitetui. Iš ministerijos gavau atsakymą, kad universiteto patvirtinimas nebegalioja, nes jis atsiųstas pavėluotai...

- Daug metų kūręs spektaklius užsienyje turbūt nežinojote, kad „demokratinėje" Lietuvoje labai dažnai konkursai organizuojami tik dėl akių, jo nugalėtojas, paprastai „savas", būna parenkamas iš anksto. Labai nusivylėte?

- Tai man nuskambėjo kaip anekdotas, kaip ir Kultūros ministerijos teiginys esą viskas teisėta... Sustiprėjo įsitikinimas, kad ministerijos vadovai, deja, yra mažai raštingi, o juk jos vadovai turėtų būti tikrieji valstybės dvasios - jos ateities formuotojai. Nors neretai didžiuojamasi, kad Lietuvoje išsilavinusi visuomenė, bet man atrodo, joje trūksta apsišvietusių, esmę įžvelgiančių žmonių. Arba jų yra, bet jie, sąmoningai pasitraukę į šešėlį, laukia, kuo baigsis tas krykštavimas dėl visuotinės laisvės be ribų.

- Na, vienas jūsų aukštasis, turiu galvoje statybos inžinieriaus studijas, iš pirmo žvilgsnio atrodytų vien sugaišto laiko pakasynos. Pravertė kada nors per tuos penkerius metus įgytos žinios?

- Pravertė, ir ne tik armijoje. Tiesą sakant, mokykloje su klasiokais svajojome tapti tolimojo plaukiojimo laivų kapitonais ir paskui susitikti kur nors Tokijuje ar Niujorke, ir būtinai netyčia, bet kadangi tais metais nebuvo renkamas toks kursas, visi draugiškai pasukome į politechniką ir visi įstojom.

Su armija susidūriau Leningrade, įstojęs į Teatro, muzikos ir kinematografijos institutą; kaip baigęs vieną aukštąjį, buvau paieškomas ir po pirmo kurso. Kai po grasinimų prokuratūra pasirodžiau kariniam komisariate, išsyk buvau nusiųstas į statybos batalioną Sibire prie Novosibirsko. Kelias savaites pamojavus kastuvu (kasėm skaldą naktimis), būrio vadui pasisakiau turįs inžinieriaus diplomą ir jis leido paieškoti darbo Mokslininkų miestelyje: jei kam reikės mano paslaugų, jis leis man dirbti pagal specialybę.

Viename institute man pasiūlė inžinieriaus racionaliems pasiūlymams pareigas. Mano darbas buvo suprasti siūlomas idėjas, jas apiforminti ir padėti autoriui apsiginti, jei reikės, komisijos akivaizdoje. Kiek įdomių žmonių ten sutikau!.. Mano atlyginimą, žinoma, pervesdavo daliniui, na, šiek tiek likdavo ir man, - pirkdavau knygas ir siųsdavau į Lietuvą. Inžinerijoje man labai patiko braižomoji geometrija, tai yra, erdvinis mąstymas ir architektūra - visa tai labai pravertė ir praverčia ne tik apgalvojant mizanscenas, bet ir kartu su scenografu aptariant ir scenografiją.

Tikslieji mokslai, ir ypač matematika, man yra kaip muzika. Mano giminaitis mokslininkas sako pagal formulių harmoniją galintis pasakyti, teisingai išspręstas uždavinys ar ne.

- Norėčiau paklausti, kas nulemia žmogaus brandą? Metai? Diplomai? Ir kada jūs pats pasijutote subrendusiu žmogumi?

- Jaučiuosi toks pat mokinukas ir šiandien, kaip prieš 10 ar 20 metų, vis dar skaitau, nors ir mažiau. Be abejo, nunyksta jaunatviškas kategoriškumas, galbūt dingsta ambicijos būtinai būti pirmam, būti pastebėtam ir panašiai. Daugiau galvoji apie visuomeninius dalykus, labiau norisi, kad visuomenė keistųsi, bet, deja, tendencijos nieko gero nežada - mūsų dvasia pasiklydusi materijos vyliuose... Vilties, kad įvyks tautos atgimimo stebuklas, kasmet lieka vis mažiau.

Atrodo, kad valstybės, ir ypač tautos, likimas paliktas savieigai. Einama kitų pramintais keliais, negalvojant apie mūsų tautos misiją. Bent pasigėrėkim, kokie žmonės dirbo tarpukario vyriausybėje ir kam jie buvo pasiryžę! Jie galėjo dirbti valstybei net be atlyginimo, galėjo aukoti dėl jos net asmeninį turtą, - jiems buvo brangi valstybė, kurią jie kūrė. Šiandien vyraujantis požiūris į valstybingumą, manau, yra komercinis - paviršutiniškas, pramoginis, kičinis. Lietuva - tokia nedidelė šalis, ją galima būtų paversti kone rojumi šioje žemėje, bet trūksta idėjų, trūksta drąsos, trūksta polėkio, o trumpiau sakant - išminties.

Ir mes patys šiandien, atrodo, esame ne tik užsirišę akis, bet ir užsikimšę ausis. Apsimetame nematantys aukščiausių visuomenės sluoksnių paauglystės, jai būdingo kategoriškumo, agresijos, kitų nuomonės neigimo ir nepaisymo, vaikiško noro išsiveržti į priekį, bet kokia kaina būti pastebėtam. Apsimetame negirdintys, kad mums tylint garsiai kviečiama ne būti, bet turėti, ne mąstyti, bet snūduriuoti, nes tokią visuomenę lengviau valdyti.

- Daug metų statydamas spektaklius Europoje ir dirbdamas Mogiliovo teatro vyr. režisieriumi, jautėtės kaip tremtinys? O gal savo visatos kūrėjas?

- Kaip visatos dalis. Aš niekur nevažiuoju kaip turistas, visur važiuoju tik kviečiamas dirbti. Gal ir keistai nuskambės, bet pasakysiu, kad būdamas Tėvynėje nelabai jauti, kad esi namie, kad tau čia reikia būti. Kartais pagalvoji, gal lietuviai čia visiškai nebereikalingi, gal Lietuva reikalinga tik kaip tinkama gyventi teritorija, juk čia nėra nei žemės drebėjimų, nei taifūnų... Jau matome, kokia ji patraukli imigrantams, ir juo toliau, tuo jų vis daugėja.

Tačiau, prisileisdami aibę svetimtaučių, mes labai greitai pajusim, ką skandinavai pajuto, ką prancūzai jaučia dėl imigrantų invazijos į jų kultūrą. Tik mes esam tokie maži, tad tas pojūtis bus keliskart skaudesnis. Mes labai greitai ištirpsime tame „internacionale".

Tiesą sakant, svetur aš geriau jaučiuosi, negu Lietuvoje, - atsiprašau, kad taip sakau. Kažkas atkirs, tai ir važiuok ten, kur geriau, bet juk neatsitiktinai žmogus gimei šiame krašte, šioje žemėje, šioje kultūroje, - vadinasi, būtent čia ir privalai kažką išmokti, įminti, kažką perduoti. Keista, ar ne: gyvenimas nuolat meta tave į tam tikras situacijas, būna, net į tarpdurį tarp gyvenimo ir mirties, sufleruoja tam tikrą informaciją, visą laiką stumia į kažką, kad imtum mokytis skaityti siunčiamus ženklus. Bet kartais žmogus jiems lieka aklas ir kurčias.

Prisimenu, kadaise iš aukštai kritęs aukštielninkas ant akmenų, galvojau stuburas bus lūžęs, tačiau kiek paskaudėjo ir praėjo, kadaise paauglystėje tol šokinėjau su slidėmis nuo tramplino, kol pavyko išsilaikyti ant kojų, - ir nieko, kaulai liko sveiki, bet štai neseniai eidamas ir angliškai balsu skaitydamas eiles, užkliuvau už medžio šaknies, griuvau ir netikėtai susilaužiau pirštą; ligoninėje paaiškėjo, kad kraujuje yra užkratas...Tokių keisčiausių situacijų mano gyvenime buvo ne viena. Jų pamokančius ženklus išsiaiškini po kiek laiko arba neišsiaiškini, nors ir supranti, kad esi didžiojo pasaulio, vienaip ar kitaip kontaktuojančio su tavimi, dalis.

- Įdomu, ką jums sufleravo pastarasis ženklas?

- Būdamas ligoninėje, pasijutau tartum pragare, - kaip armijoje pirmosiomis tarnystės dienomis. Ten sutikau tartum iš Boscho paveikslų nužengusių žmonių, ten pamačiau pasaulį, kurio rytoj gali nebebūti. Patyriau, kad palatą galima nevalyti dvi paras, nes nėra žmogaus, kuris tą darbą dirbtų, kad patalynė gali būti sudilusi ir su skylėmis... Nežinau, kodėl: ar trūksta finansavimo, ar pandemija bus viską sujaukusi, ar nepriteklių reikėtų sieti su Ukrainoje vykstančiu karu, ar pagaliau su kitų prioritetų dominavimu.

Vis dėlto nemanau, kad kryptis, kuria einama, yra gera. Tik nežinau, ar galima išmokyti klausyti, kas valstybei sufleruojama, ar galima išmokyti išgirsti pavojaus signalus.

- Jūs girdite tylą, kurioje grėsmingai augtų kažkas?

- Girdžiu, bet ji, deja, byloja snaudžiančią tautą... ir tai labai nekas, tai netgi pavojinga. Manau, Lietuvoje vis dar nėra kritinės masės, kuriai itin rūpėtų valstybės ir tautos perspektyva, o skelbiantys dėl to pavojų pavieniai veikėjai bematant bus nukenksminti arba kaip Rusijoje, arba kaip Lietuvoje - marginalizuoti ir apskelbti valstybės priešais.

Kita vertus, šiandienei Lietuvai būdinga dykinėjimo energija. Pramogavimo, malonumų kultūra propaguojama visais TV kanalais, užverčiant žiūrovus pigiais vaizdo ir pasiplepėjimų šou. Toks laiko leidimas yra nusikalstamas ir tokio gyvenimo skatinimas yra nusikalstamas, nes jis destruktyvus.

Apskritai, vienu metu man net buvo kilusi mintis, ar nevertėtų eiti į politiką ir bent jau pabandyti kažką gero nuveikti, bet aš niekad nebuvau partinis ir nebūsiu. Mano partija yra kultūra, - tai principinis mano požiūris. Manau, tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva svarbiausius pareigūnus reikėtų rinkti ne pagal partiškumą, o pagal kompetencijas.

- Buvote juk Panevėžio vicemeras...

- Taip, ir mums pavyko nemažai nuveikti. Daug gražių žodžių ir dabar tebegirdžiu ten būdamas.

O grįžtant prie tylos, galima sakyti, mes jos nemėgstame, - mes bijomės tylos. Prisimenu savo senelius, kurių namuose, kaip pas daugelį kaimo žmonių, viešpataudavo tyla, bet toji tyla būdavo tokia iškalbinga, kad išeidamas jausdavaisi išties pasikalbėjęs, pabendravęs, pasitikrinęs bičiulystę. Ir su kai kuriais kolegomis būdavo įdomu ir patylėti... Vienas iš jų buvo Eimis (šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius - D. Š.). Atsisveikindami juokaudavome gerai pasikalbėję, klausdavome, kada važiuosim vėl. Žinoma, kalbėdavom, bet jis man netrukdydavo tylėti, ir aš jam netrukdydavau. Būdavo labai šaunu Šiluvoje pas jo mamą: jis galvoja kažką savo gulėdamas, aš savo mintimis užsiėmęs po kiemo obelimi sėdžiu...

Dabar žmonės žūt būt stengiasi tylos išvengti, dusindami ją niektauzyste ir menkaverte informacija. Tik ar įmanoma susigrąžinti tylą, ją prisipratinti, ar įmanoma padaryti, kad mums vėl būtų įdomu tyloj. Jeigu tai pavyktų, galbūt imtume daugiau mąstyti, - juk geriausios mintys gimsta tyloje.

- Mūsų jau minėtas rašytojas tikina, esą istorijoje savanoriškai niekada negrįžtama atgal...

- Apskritai, lietuviai yra ne šnekančioji, o meditacinė tauta. Štai Gruzija yra tostų tauta: kai jie kalba prie stalo vienas po kito, nekyla noras su jais pasivaržyti, nes norisi jų klausytis ir klausytis. Mes esam meditacinė, mantrų tauta, bet, pasidavę vartojimo instinktui, šį savo gebėjimą nukišome po žodžių krūsnimis. Nepamenu, gal jau esu kalbėjęs apie Skandinavijoje vykusį tyrimą, trukusį ne vienus metus. Jis atskleidė, kad vienintelis veiksnys, dar galintis paveikti vartotojiškumo vektorių, yra menas, ir, visų pirma, teatro menas. Žinoma, einant ten link, turėtų pasikeisti ir valstybių prioritetai, vadinasi, ir finansavimas, ir politinė valia, todėl, įvertinus aplinkybes ir galimybes, tiktai pasidžiaugta išsprendus uždavinį, radus atsakymą, ir viskas. Vėl stojo tyla. Šiuo atveju, galima sakyti, mirtina tyla.