1 nuotr.Režisieriui Rimui Tuminui praėjusią savaitę buvo įteiktas prestižinis Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. O ar daugiau šviesos Lietuvoje randasi? „Respublika“ kalbasi su jau ketverius metus Maskvos J.Vachtangovo teatrui vadovaujančiu lietuviu. Juk mūsų šviesa ir tamsa iš šono geriau matosi.
- Nepasijuntate Lietuvoje kaip svečias, tegu ir laukiamas, ir mylimas, bet mažumą jau tolstantis nuo jos?
- Ne. Maskvoje Lietuvos pulsą juntu stipriau negu čia būdamas, matyt, tokia jau mūsų, emigrantų, dalia...
- Na, ar jaučiate pulsą Lietuvos, nesunku patikrinti...
- Gal melo detektoriumi?
- Tai irgi aktualu, bet daug paprasčiau tai daryti Garliavos testu. Gal galėtumėte prisipažinti, kurią pusę palaikote dramatiškoje Kedžių istorijoje?
- O Dieve, šito nežinau. Esu sutrikęs, kaip karų Kroatijoje, Serbijoje ar arabų pavasario metu. Bet net ten buvo lengviau suprasti, kas ir su kuo, kokios gentys ir kokios mažumos, didumos kariauja. Dabar esu nustebęs: šitiek atgarsių internete, per televiziją, žmonėse. Kas čia? Žaidimas? Serialas, šou? Kieno užsakymu tai vyksta? Šitokia beprotybė man atgrasi ir manęs visiškai nedomina.
- O apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ jaudina? Juk turite jų visą kupetą, - visam šlovės muziejui pakaktų: nuo vardinio Garbės krėslo Sankt Peterburgo teatre iki garbingų Lietuvos bei Rusijos valstybių ordinų...
- Bent pasilaidot būtų gerai tokiam kambaryje... Urną pakasei po krėslu - štai tau ir paminklas... Viskas priklauso nuo tavo išsilavinimo, kultūros suvokimo, gyvenimo prasmės ir humoro jausmo. Negaliu sakyti, kad nejaudina, negaliu sakyti, kad labai džiaugiuosi. Silpnas žmogus, be abejo, ir užsimiršta, ir į puikybę kyla, - tai nuodėmė. Reikia žinoti, kuo tai gresia. Baisiausia, ko aš nekenčiu, tai nemokšiškumo. Jeigu nežinai, tai ir elgiesi kaip nemokša, o jeigu žinai, tai kodėl elgiesi? Apdovanojimai man yra žmones siejantys ženklai, jie turi būti. Tai mano ryšio su žmonėmis žymė.
- ... kurią nuolat reikėtų patvirtinti dovanomis?
- Be abejo, tik darbais, kurie dabar Lietuvoje yra prigesę. Tiesioginiai scenos ryšiai yra nutrūkę, bet labai didžiuojuosi, kad Jonas Kazlauskas, kuris treniruoja CSKA, mane kviečia į rungtynes, kad Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis lankosi mano teatre, - mes, lietuviai, Maskvoje juntame save kaip jėgą, kuri atitinkamai mus organizuoja: tu pradedi jaustis savo šalies piliečiu, patriotu, kaip norit, taip vadinkit, kuriam nevalia daryti gėdos savo Lietuvai. Atsakomybė ne tik už save, bet ir už Lietuvą perkainojama, jinai iš naujo įkainojama. Ir didėja kaina manyje. Aš ginu net Lietuvos klaidas, net nesusipratimus, aš noriu juos suprasti, noriu pateisinti, noriu keisti požiūrį į Lietuvą, nes mus kažkas akivaizdžiai nori supriešinti. Pasitikėjimo, pagarbos jausmas, jais grįstų naujų santykių klojimas yra dalis mano gyvenimo Maskvoje. Man tai kažkaip pavyksta, todėl ir atotrūkio nejuntu; kaip tik mažą Lietuvą kuriu ten, kur gyvenu ir dirbu...
- ...tik be minios nelaimingųjų, kaip didžiojoje Lietuvoje...
- Harmonija išėjo iš mūsų gyvenimo, iš mūsų dvasios, kūno, buvo pamesta ar suklaidinta, ir ji nebėra siekis, nėra mūsų svajonė. Mes suprantame, kad ji kažkur egzistuoja, bet kažkodėl galvojame, kad ją kažkas padovanos, sukurs, atneš, gal ta pati Europos Sąjunga, kai ji taps harmoninga. Tokiame laukime įžvelgiu nusivylimą, apatiją, burnojimą. Ir šypsena tau atvažiavus trečią dieną nusitrina nuo veido, nes tu tampi tokiu pat choro dalyviu: blogai blogai, pas mus viskas blogai.
- O kas galėtų grąžinti mums harmoniją - karai, marai, kitokios katastrofos, kurios perverčia viską žmoguje ir sustato vertybes į vietas?
- Kaip būtų gražu, jei visuomenė, užuot skaičiavusi kitų suklydimus, imtų ir pripažintų savo nuodėmes, atskiras klaidas priimdama kaip savo tautos klaidą: ne jis užmušė ar sudegino vaiką, tai mes visi padarėme. Tai mūsų nuopuolis, mūsų visų tragedija. Galbūt reikėtų istorijoj ieškoti ne vien tiktai didvyrių, bet ir paieškoti savo nuodėmių šaknų, savo kalčių ir pripažinti jas, reikėtų iki dugno išgramdyti save, tada galbūt tame dugne ir atsiras svajonė. Tautą apsprendžia ne kalba, - svajonė. Tiktai ji augina žmogų, ji gražina, tobulina, daro jį orų.
- O kas daugiau, jeigu ne menas, tą svajonę gali užaugint?
- Pradėčiau nuo mokslo, čia pradžių pradžia, toliau galbūt kultūra. Tiktai daugiau koncertų, daugiau festivalių mūsų neišgelbės, nors ir kasdien vežiotume čia pasaulinio garso žvaigždes, - pametę harmoniją mes nebežinome, ką, kokias vertybes vežiojame, ar patys esame vertybė pagaliau. Ne veltui visos Šekspyro tragedijos prasideda tada, kai gyvenimo darna būna sužeista: kažkas kosmose, kažkas mūsų gyvenime, kažkas mūsų erdvėj sužalota, kai - disbalansas, netvarka. Bet visada jo pjesės veda harmonijos link, sustyguoti pasaulį taip, kad jis skambėtų, kad būtų pilnas pažįstamų garsų, kvapų, veidų, vaizdų, kad rastųsi pilnatvė. Tiktai svajonė tam gali mus suvienyti, o ne partijos.
- Ar teatras būtinai turi būti šviesa?
- Būtinai.
- Kodėl jis negalėtų būti it didelis sukrėtimas, šiurpas, keiksmas?
- Tai laikraščiai šiurpina savo penktame puslapyje žmogžudystėmis, vagystėmis, prievartavimais; televizija šiurpina ir šiurpina, baugina ir baugina. Teatras daug ką išgyveno: buvo metas, kai jis ėjo į gatves, metas, kai tuštėjo salės, kai į jas vėl grįžo žiūrovas, kai mes ėmėme jį linksminti, nes, sakėm, gyvenimas ir taip sunkus, taip radosi komedijų, komercinių spektaklių ir t.t., paskui pradėjome drąsiai šiurpinti ir gąsdinti, herojų scenoje pilti šaltu vandeniu, nurenginėti, tarsi ieškodami tame drąsos, o gal tiesos, kankinti... Sovietiniais laikais žmogui įkaltą baimę perėmė teatras. Baimė transformuojasi kaip liga, kuri moka prisitaikyti, kuri mutuoja ir tampa kitokia, bet tai baimė ir mes pasinaudojame ja. Mes mušame, gąsdiname, mes kaltiname, o ką kaltinti teatre? Be kaltės kaltuosius? Kokį mokytoją atėjusį? Tie, kuriuos kaltint reikėtų, paprastai neina į teatrus, - mes patys save kaltiname. O teatre reikėtų žmogų atjausti ir padėti jam gyventi. Pasakysiu jums paradoksą: spektaklio metu išpliektas, iškoneveiktas žiūrovas, jam pasibaigus tars, kad jam, ko gero, net patiko: tai buvę taip drąsu, taip netikėta, ten buvę prikaišiota tokių tiesų... Jam patinka būti mušamam, jis jau įprato. O jus paklauskite žmogaus, žiūrėjusio spektaklį, kur jam lyg ir buvo dovanota, kur jam buvo leista bent akimirkai pasijusti vos ne šventuoju. Na, nelabai, sakys, bet po kiek laiko jis ieškos tos vietos, kur jam buvo gera, kur jį kažkas mylėjo, atjautė, kur jis pats pajutęs norą kažko gailėtis, pagelbėti kažkam, padaryti gera. Jis nebeis ten, kur jį mušė, keikė, - ten jau pasakyta viskas.
- Ne kvailai skamba, kad menininkai mano tokiu būdu geriausiai išreiškiantys save?
- Nežinau kvailesnės frazės kaip „menininkas, išreiškiantis save“. Savo kompleksus, savo sapnus, savo baimes išreikšk kur nori, tai tavo asmeninis dalykas. Rašyk dienoraštį, gal kada nors gyvenime išleis. Baisiai man įdomu, kaip tu save išreiški, man neįdomu. Man įdomu, kaip tu išreiški žmogaus viltį, kaip tu transliuosi jo gyvenimą jo mirties akivaizdoje, kaip tu suprasi jo džiaugsmus, kaip jam suteiksi amžiniškumą, kaip tu jį paskatinsi gyventi. Gali būti tragiškas spektaklis, dramatiškas, su liūdna pabaiga, bet bent ruoželis šviesos jame visada turėtų būti. Mes visi turime grįžti prie šviesos, bet, po velnių, pradedame nuo suirutės, mokome mušti, griauti, pyktis.
Gailestingumui reikia patirties
Režisierius Rimas Tuminas Maskvos J.Vachtangovo teatrui vadovauja nuo 2007 metų. Bet nereikėjo šitiek laiko, kad jis spėtų patirti Rusijos vadovų dėmesį bei teatralų ir žiūrovų pripažinimą. Šiemet charizmatiškasis lietuvis vėl buvo atsidūręs teatro gyvenimo centre, kai „Tagankos“ įkūrėjas, bene garsiausias rusų režisierius Jurijus Liubinovas išeidamas iš savo teatro garsiai trenkė durimis...
- Atsitiktinumas, kad J.Vachtangovo teatre J.Liubimovas pastatė F.Dostojevskio „Demonus“?
- Aš ištiesiau jam ranką, kai jis išsiskyrė su savo „Tagankos“ teatru. Žinojau, kad jam rugsėjo mėnesį bus 95 metai, kad jis itin sudėtinga asmenybė, bet norėjau, kad jis grįžtų į namus, kur dirbo apie 20 metų, buvo aktorius, trupės vedėjas, pedagogas, kur gimė ir „Tagankos“ branduolys. Be abejo, pasiūliau grįžti į namus žinodamas, kokia tai neįkainojama mokykla mūsų teatro aktoriams.
- „Demonus“ pasiūlėte taikydami prie maištingos režisieriaus dvasios?
- O, jis mėgsta išeidamas sukelti triukšmą, padaryti įvykį, jam net patinka būti genamam. Jis visą gyvenimą apsuptas demonų, dabar gal tik pasikeitė jų spalva, apranga, gal kitas kvapas. Kad ir kur gyventų, Italijoje ar Izraelyje, visur jis jų suras, nes jie jam yra reikalingi. Mes ranka rankon dirbom ir ne tik iškentėme, bet šio to drauge išmokome ir tapome išdidūs, kad sugebėjome jį priimti. Dabar apie save girdžiu: na, ir gudrus gi tas lietuvis, pasiėmė Liubimovą: koks taurus gestas, koks žmogiškas, koks didis (juokiasi.) Aš jums pasakysiu, iš paskutiniųjų dešimties metų tai vienas gražiausių ir šviesiausių jo darbų.
- Skaičiau, jūs ėmėtės spektaklio pagal N.Puškino „Eugenijų Oneginą“. Kodėl sumanėte gerokai pasendinti Oneginą?
- Nors turiu daug gražaus jaunimo teatre, nemanau, kad reikėtų atkartoti romano istoriją. Manau, žmonės, jaunesni nei aš, gali suvokti poeziją, ilgėtis jos, branginti, ieškoti tos šviesos, tačiau jiems nepakanka praktikos, kad imtų ne tik savęs gailėtis, bet ir kitų. Išmokti gailėti kito, manau, reikalinga patirtis, užtat čia bus daug žaismo, ne suvaidinant personažą, bet teatralizuojant jį.
- Gal žinote, kodėl labiau „kabina“ būtent tie spektakliai, kurių veiksmas į šiandieną perkeltas iš praeities?
- Todėl, kad mes šiandienos nežinome ir neprivalome žinoti. Mums neduota pažinti šią dieną, mums tik atrodo, kad mes gyvename šita diena. Kaip spektaklyje „Trys seserys“ kalbama: o gal mes išvis negyvename, gal mums tik atrodo, kad mes gyvename. O gal mes tik mirę galėsime gyventi, o gal gyvenome dar negimę? Mūsų atmintis nutrūksta ir mes gyvename nežinodami šios dienos. Aš bandžiau ją užčiuopt, aš ją bandžiau suvokti, aš ją bandžiau naktimis apibendrinti, - nieko nieko neišeina, nieko, išskyrus dirgliavą. Todėl ir nėra šiuolaikinės dramaturgijos, todėl remiuosi klasika, remiuosi savo protėviais, tėvais. Viskas dingsta, išblanksta veidai, prisiminimai, bet garsas išlieka amžinai, bet ten, Aukštumoje, susirinkę mūsų visų mirusiųjų garsai sudaro tokį gražų didingą chorą, aš juo ir remiuosi. Man atrodo, kad mes harmoniją prarandame dar ir dėl to, kad atmesdami praeitį pažeidėme amžiais egzistuojančius laiko ryšius. Tai esminė klaida: per ilgai užsibūdami kritinėje pozicijoje vienas prieš kitą, mes neišvengiamai tampame opozicija kultūrai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
