Rimas TUMINAS: Mūsų gyvenimas yra komedija

Vienas žymiausių lietuvių režisierių, kaip žinote, buvo tapęs pirmuoju taikiniu šiandien įsisiautėjusios atmetimo („cancel") kultūros, kurios vėliavnešio regalijas teisėtai reikėtų patikėti kultūros ministrui Simonui Kairiui. Šiam pareikalavus, Mažasis teatras nutraukė darbo sutartį su savo kūrėju.

Prieš išvykdamas į Izraelį R.Tuminas davė išskirtinį interviu „Vakaro žinioms".

- 2021 metų rudenį Maskvoje, per generalinę „Karo ir taikos" repeticiją stovėjote scenoje šalia degalų kanistro su degikliu rankoje. Menininko nuojauta sakė, kad karas bus?

- Visas spektaklio statymas buvo persmelktas šita nuojauta, kurioje mes, lietuviai, gyvenome ne vienerius metus, nesiliaujant apsišaudymams Donbase. Supratome, kas vyksta, žinojome, kas bręsta, todėl jautėme tam tikrą įtampą dėl rytojaus. Rusijoje nei žinojo, nei gyveno tuo pavojumi, ir Rusijai užpuolus Ukrainą, į mano žodžius, kad vyksta karas, buvo atsakyta, kad aš klystu, tai tikrai ne karas, to negali būti, tai tik speciali karinė operacija.

- Vis nebuvo progos jūsų paklausti, kodėl nesigynėte, kai kultūros ministras jums pareiškė ultimatumą? Susirgęs onkologine liga kartojote nekovosiąs, tik nepasiduosiąs. Taip nusprendėte ir politinio puolimo atžvilgiu? Nenorėjot tapti įkaitu?

- Mes visi buvome šokiruoti karo pradžios, bet kai kurių galvose dėl to kilo gaisras, smegenų uždegimas ir jie, pasijutę tikrais kovotojais, ėmė ieškoti priešų, juos staigiai vertinti bei pulti. Ir pirmą, ir antrą dieną sulaukiau daugybės telefono skambučių iš įvairių leidinių, korespondentų, klausiančių, kaip reaguoju į prasidėjusius įvykius ir ką ketinu daryti. Sakiau, teks evakuotis. Kada, klausė, šiandien, rytoj? Skubino kuo greičiau išvykti, nes jeigu tu užsilaikai dar dieną dvi, tu jau esi prisitaikėlis, kolaborantas. O mano situacija ne tokia paprasta - reikėjo nutraukti gydymą, persikelti į Vilnių procedūras, atlikti visus su tuo susijusius formalumus, bet šitai niekam nerūpėjo. Tris dienas truko šita pasiutpolkė, ketvirtą dieną, susitvarkęs reikalus, išvykau.

Žinoma, jau žinojau, kad jeigu Tuminas grįš į Mažajį teatrą, ministras jį sunaikins, o jeigu išeis, teatras bus paliktas ramybėje. Prašau, jeigu tik tiek bėdos, man skrybėlė nenukris, jeigu pasitrauksiu. Ir pasitraukiau.

- Per trumpą laiką netekote net dviejų teatrų...

- Per savaitę: iš pradžių J.Vachtangovo, po kelių dienų grįžęs, - ir Mažojo teatro. Man jie sukūrė įstabią biografijos pabaigą. Trūksta tik „mirė vienišas ir skurde", ir būtų užbaigtas tikro, nesuprasto menininko likimas...

Bet kol kas dar teks palaukti, kol kas dar turiu darbo svetur. Vengrijos, Graikijos, Anglijos ir kitų šalių teatrai, kurių kvietimų statyti spektaklius atsisakydavau, pasakė su viltimi, kad karas jiems mane grąžino. Iš Izraelio vyksiu į Veneciją, kur pernai metų pradžioje pastačiau H.Ibseno „Šmėklas", su dideliu triumfu baigėsi jų gastrolės Milane. Kol aš Izraelyje, Venecijoje prie kito spektaklio ims darbuotis dukra režisierė Gabrielė Tuminaitė, paskui prisijungsiu ir aš; balandžio pabaigoje numatyta premjera.

Po to tikriausiai bus Gruzija, kur mano draugas ir kolega Robertas Sturua, vienas iš ryškiausių mano dievukų kaip ir Efrosas, Streleris, Tovstonogovas, kviečia režisuoti, rudeniop statysiu Sirano de Beržeraką Izraelyje, o kitų metų vasarą dirbsiu Epidaure.

- Pusę J.Vachtangovo teatro repertuaro sudaro meniškai stiprūs jūsų spektakliai. Jeigu ne jie, būtų katastrofa?

- Jie yra teatro nuosavybė, uždrausti rodyti jų negaliu. Pasakysiu atvirai, čia nuomonė ne tik mano, bet ir įvairių žmonių, ir palikusių Rusiją, ir esančių joje, kad juos nuėmus teatrui būtų visiška griūtis. Todėl mano spektaklių nenuima, tik užtepa juoda spalva pavardę afišose, tuo dar didesnę intrigą sukurdami.

Rusijoje liko nemažai draugų, kuriuos tikrai myliu ir gerbiu ir jų niekada neišsižadėsiu. Kalbuosi su jais, palaikau ryšius su šviesiais žmonėmis. Kažkur buvo paleistas rašinėlis, esą Tuminas dar dirba nuotoliniu būdu, repetuoja, bet tai netiesa. Patarti tiems, kurie to verti, žinoma, neatsisakau. Na, o mano draugai ukrainiečiai Sergejus Makoveckis ir Sergejus Garmašas tyli, matyt, jų tyla yra dalis proceso, kuriame kunkuliuoja baisūs proveržiai.

Žinoma, lengva čia būnant apsaugotam burnoti, patarinėti „eikite ir darykite", vis dėlto tikiu, kad apsivalymas turės įvykti.

- Kokie vėjai šiandien Mažajame teatre, kur diduma aktorių - jūsų mokiniai? Jūs vis dar jame nepageidaujamas? Nieko statyti neplanuojate?

- Aktorius labai myliu, jaučiu jų pagarbą, jie rašo, skambina, persekioja; patyriau malonumą vėl juos matydamas. Atnaujinome medžiagą, kalbu apie „Madagaskarą", kad jis suskambėtų vis aktualiau ir įdomiau. Tos dvi puikios repeticijų dienos mus vėl sujungė, mes pajutom žaidimo, buvimo teatre kartu malonumą, ir aš sekundei pasijutau, kad vėl esu namuose, kad aš turiu namus. Ten aš dar esu, ten dar man malonu, bet aš neskubu. Žinodamas, kad man atskaičiuota nedaug laiko, vis vien neskubu, su aktoriais susitikinėjam kiekvieną savaitę, ir aptarinėjam, kas šiandien reikalinga ir įdomu, bet oficialioji pozicija mane ne tiek skaudina , - man gaila ir apmaudu, kad kultūroje tiek kvailystės, tiek nemokšiškumo, neišsilavinimo, kultūros trūkumo...

- Jei kiekvienam laikui - savas herojus, tai koks, jūsų manymu, jis yra šiandien?

- Tas pats chamas, dabar jų laikas. Jie dabar akcijų kūrėjai, jie gelbsti ne tik Ukrainą, Lietuvą, gelbsti visą pasaulį, - ir būtinai iš to darydami šou. Be abejo, remti, kas remtina, reikia, bet aš paklausčiau tų gražuolių šauklių, tų jaunuolių, kurie sugalvoja įvairias gelbėjimo akcijas, pateikdami jas teatralizuota forma, o kur jų dėmesys, kur jų iniciatyva palaikyti prie Seimo protestuojančius žemės ūkio darbuotojus? Jų čia nėra nė padujų, nes jeigu jie sugalvotų kokią akciją jiems padėti, ji nesulauktų tokio televizijos ir informacinių kanalų dėmesio.

Dabar popierinių, tariamų didvyrių laikas....

Užtat dabar reikia kalbėti ne su gyvais, o su mirusiais, nes su gyvais kalbėti nuobodu...

Ponai, labai nuobodu gyventi, vis tas pats, tikrai. Patikėkite, tas pats. Buvo antrasis, buvo pirmasis pasauliniai karai, dabar karas, ir vėliau bus karas ir tarp tų karų bus parlamentai, kurie draskysis, bus nesibaigianti viešųjų ir privačių interesų painiava, korupcija niekad nesibaigs, žodžiu, jokių naujienų...

- Tai daro kokį nors poveikį mūsų teatrui?

- Tendencija scenoje svarstyti aštrias socialines problemas (gydysim žmones nuo negerovių, piktuosius bausim, teisinsim nekaltuosius) sukelia lengvą šypseną, žinant rezultatą, kas bus. Teatrai tuo kone didžiuojasi, konkuruodami vieni su kitais, kuris geriau tas problemas vartys, spręs, tačiau tai tebus dokumentiniai, meniniai- publicistiniai spektakliai su gausia video medžiaga ir instaliacijomis, - teatrui nebereikia nei žmogaus, nei režisūros, nei meno.

- Jūs kartodavot, kad reikia vaidinti Dangui. Kam vaidina šitoks teatras?

- Dabar vaidinama draugužiui, saviems, - liekantiems tame pačiame uždarame rate. Žinot, kada elitas, ne kritikai, o elitas - rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, režisieriai, - dalydavosi mintimis apie gyvenimą ir teatrą, jie nori nenori darydavo poveikį visuomenės mentalitetui. Jie buvo tikrieji teatro vertintojai, žinantys, kaip jungti Dangų su Žeme, jie atskleisdavo problematiką, kelius, kurie veda į žmogų, o iš žmogaus į Dievą... Tokia būdavo elito kultūros sąveika.

- Kur jie pasidėję šiandien?

- Išėjo, dingo, mirė, nebereikalingi. Dabar triumfuoja pinigų karta, šaukliai, tie akcijų kūrėjai, o teatruose vyrauja nebe spektakliai, o projektai, projektai...

Man labai gaila, kad karas nutraukė mano pagrindinę kryptį teatre, kai jau pavyko apčiuopti žmogaus paieškos metodą, kai jau supratau, kokiomis priemonėmis galima atverti žmogų, kokiomis priemonėmis spręsti jų santykius ir jų giluminius išgyvenimus, likimus, istoriją. Ir kaip žiūrovą bent sekundę priversti patikėti, kad egzistuoja amžinybė, kad gal nėra mirties.

Toji sekundės dalis ir yra žmogaus buvimo teatre prasmė.

Tai būtų tas pats, kas grožį įžiūrėti suluošintam, suniekintame ar morališkai sutryptame žmoguje. Kelias į žmogų ilgas, bet jis toks taurus ir įdomus. Begaliniai įdomus, atveriantis tikrojo teatro, išgyvenančio žmonių problemas, o ne pamokančio, ne nurodančio, net ne keliančio klausimus ir net nebandančio atsakyti į klausimus, - būnančio tame gyvenime, kuris ir vadinasi komedija. Mes gyvename komedijoje, pats mūsų gyvenimas yra komedija.

Aš tik vieno laukiu - ateivių. Jiems atėjus mes užsimerksime ir pajusime didžiulę didžiulę gėdą dėl savo gyvenimo: ką mes pridarėme, ir ką darome. Aš laukiu jų, o belaukdamas visada ieškau to, kuris, kaip sako Evangelijoje, ten kur du, esti ir Trečias. Tai tam Trečiam aš ir noriu vaidinti, tam Trečiam reikia pašvęsti save, tam reikia tikrai atsidavimo, intelekto, tam reikia mokytis, būti įdomiam.

Išeina aktorius į sceną, ir aš matau, koks jis žmogus, įdomus ar ne. Neįdomus. Kai aplink tiek melo ir apgaulės, tik atsiribojus galima išlikti sveikam, o teatras, toji mįslinga juoda dėžutė ir yra ta vieta, kur mes visi galėtume tapti ateiviais, nejaukiai pasijutę dėl vienokio ar kitokio savo gyvenimo...

- Sunkus uždavinys, turint galvoje, kad kultūra kapituliuoja prieš agresiją, chamizmą, tuštybę...

- Taip taip, ji atsitraukia, ji nekovoja, ji nemoka kovoti, - už ją reikia kovoti, o ne ji kovos. Ji atsitraukia ir palieka, kad tu iki galo iškvaištum, arba jau tikrai taptum juokdariu politikoje ir gyvenime. Kultūra nekovos, į ją reikia eiti, ją prisivilioti, ja būti, ja keliauti. Ilgas kelias iki žmogaus, labai ilgas, ir nieko nėra įdomesnio, kaip tirti žmogaus gyvenimą, jo istoriją, gyvenimo reiškinius, priežastis ir be galo užjausti žmogų, kuris gimė nežinia kam, tikriausiai kančiai, tačiau visi kaip susitarę vieni kitiems nuolatos linkim laimės, žinodami, kad jos tikrai nėra ir kad mes žaidžiame gyvenimo žaidimus.

- Priminėt situaciją, kurią pasakojot prieš daugelį metų: kaip būdamas odontologo kėdėje išvydot gatvėje senyvą moterį su nelengvu krepšiu...

- Prieš tai galvojau, kaip man dabar skaudės, o ją pamatęs pagalvojau, kam labiau: man, jaunam, ar jai; jai gi skauda dėl viso gyvenimo... Ir nepajutau skausmo, kai man gręžė dantį, o tada dar gręždavo kaip reikiant...

- O jeigu šiandien pamatytumėt tokį vaizdą būdamas išduotas, parduotas, be kaltės nuteistas? Manytumėt tą patį: kad jai sunkiau?

- Sunkiau. Vis dėlto sunkiau, nes tu dar supranti laimės ir džiaugsmo šviesą. Nesvarbu, kad ji tavęs nepalietė, neaplankė, bet tu supranti, kad ji yra kažkur. Todėl užjaučiantis žvilgsnis ir lieka vargstančiam žmogui,kurio ir vardo galbūt niekas nepaminės ir galbūt visi užmirš. Pagaliau Trečias pamatys ir tavo skausmą. Pamatys, kas tau skauda.

- Jūs vis kalbate apie kelionę į žmogų: ar kelionė į žmogų ir kelionė į Trečią, t.y., Dievą yra tas pat?

- Jeigu į žmogų, tai pakeliui į Dievą. Atspindys, laidininkas yra žmogus, tik per žmogų eina kelionė į tą Visatą. Neprieisim, nesvarbu, svarbu eiti...

- Kaip jūs sakote, į šventę?

- Gal ji jau baigėsi, o gal išvažiavo į kitą miestą, gal išvis jos nėra... Žmogus turi kapstytis, turi sugalvoti sau gyvenimą, o tie, kurie stokoja elementarios kūrybinės vaizduotės ar jiems jos neduota, tie ir yra mūsų gyvenimo griovėjai, tikri išdavikai, jie neina į žmogų, o kaip tik suka nuo žmogaus. Eina nuo žmogaus, tikisi tapti vedliais, bet kas paskui tokius eis? Tiki, kad eis, bet atsigręš gyvenimo pabaigoje ir pamatys, kad kelias tuščias, niekas neina įkandin. Tada toje dykumoje ir pasimirs.