R.Rakauskas: „Esu žmonių fotografas“

„Į gyvenimą buvau paleistas įamžinti šviesias mintis. Iš prigimties esu optimistas ir idealistas, - sako fotomenininkas Romualdas Rakauskas. - Visa, ką man šioje žemėje pavyko pasakyti su fotoaparatu, tai buvo žmonės ir gamta.“ Garsiam fotografui netgi neleido sąžinė įamžinti negyvo sovietmečio laikų gelžbetonio, todėl darant architektūrines nuotraukas, prisipažino jis, neretai prie nykaus pastato primontuodavo kokią gėlėtą pievą ar debesėlį.

- Sostinės galerijoje neseniai duris atvėrė fotografų paroda „Sovietinės architektūros fotografijų albumai“, kurioje eksponuojami ir jūsų darbai. Ar skaičiavote, kelinta tai paroda jūsų gyvenime?

- Geras klausimas. (Juokiasi.) Tačiau negaliu į jį atsakyti. Turbūt žinote tokį fotomenininką Paulių Normantą? Kai jis grįžta iš savo tibetų, man sako, kad padarė 68 tūkst. kadrų. O aš nesu tvarkingas žmogus, nesu suskaičiavęs nei savo archyvų, nei parodų. Kalbant apie šią parodą, jos per daug nesureikšminu. Architektūra nėra mano tema. Rakauskas įamžina vyšnių žydėjimą, pavasario mergaites. Aš esu žmonių fotografas.

- Tuomet kaip jūsų objektyvo taikiklyje atsidūrė sovietinė architektūra?

- Anuomet leidyklai pasiūliau išleisti albumą „Lietuvos miestai“. Aš buvau padaręs „Mūsų Kauną“, su Antanu Sutkum - „Vilniaus šiokiadienius“. Tokiu pačiu principu norėjau įamžinti ir kitus šalies miestus - šiek tiek žmonių gyvenimo, šiek tiek miestų. Leidyklos atstovai pagalvojo, kad miestai ir architektūra - tas pats, todėl buvo nuspręsta, kad Rakauskas įamžins to meto architektūrą. Taip buvau įvarytas į kampą. Bet vėliau pamaniau, gal ir gerai - pervažiuosiu per pusmetį visus objektus. Tačiau vargau su šiuo projektu trejus metus. Tai pastato tinkas nubyrėjęs, tai purvas, nespėta sutvarkyti aplinka, dar kokia velniava.

- Kaip pats sakėte, jūs pratęs fotografuoti tai, kas gyva - medį, pievą, žmogų. O kaip betonui suteikti gyvybės?

- Į gyvenimą buvau paleistas įamžinti šviesias mintis. Iš prigimties esu optimistas ir idealistas. Darant architektūrines nuotraukas man reikėjo erdvės, grožio, todėl daug „chuliganinau“. Būdavo, imi seniau nufotografuotą gėlėtą pievą ir primontuoji. Arba nufotografuoji pastatą, - atrodo nykokai. Tada primontuoji debesis, dar kažkokią gyvesnę detalę. Todėl ir ta sovietmečio laikų architektūra nuotraukose išėjo labai graži. Jaukumo kadrui galima suteikti pasirinkus tinkamą rakursą. Fotografas, jei nori, gali kiekvieną dalyką ir iškelti, ir sumenkinti.

- Turbūt buvo sunku išlikti kūrybiškam tuometinėje sistemoje, kontroliuojamoje totalitarinės ideologijos?

- Sunku ir įsivaizduoti, kokios seniau būdavo nesąmonės. Pamenu, fotografavau Kauno panoramą. Kadre matėsi Prisikėlimo bažnyčia, bene didžiausia Baltijos šalyje, tuometinis miesto simbolis. Tačiau tarybinė valdžia norėjo bažnyčią išbraukti iš miesto konteksto, ir ji buvo paversta radijo gamyklos bokštu. Turiu pasilikęs nuotrauką, kurioje su rašikliu cenzoriaus užbrauktas bažnyčios bokštas, o kitoje pusėje užrašyta: „Leidžiama spausdinti užtušavus bažnyčią.“ Bet dar įdomiau buvo, kai iš Maskvos atvažiavo vietinis korespondentas ir įamžinęs Kauno vaizdus, išleido atvirukus, kuriuose puikiausiai matėsi Prisikėlimo bažnyčia. Tas atvirukas Kaune turėjo didžiulį populiarumą. (Juokiasi.) Mane Sutkus kartais pasiimdavo lėktuvais paskraidyti vaizdų fotografuoti. Po to tempdavo mus į Rygą, karinę cenzūrą, su kuria reikėdavo derinti visas nuotraukas. Kad tik nenufotografuotume kažkokio nereikalingo objekto ir neišduotume karinės paslapties. Nors turiu labai gražų Kauno hidroelektrinės kadrą, kuris sunkiai, bet per cenzorius kažkaip perėjo.

- Fotografuodavote ne tik gamtą ar architektūrą, bet ir, kaip pats sakote, gėlių mergaites. Bet juk anais laikais atviros fotosesijos nebūdavo populiarios. Kaip jums pasisekdavo įkalbėti merginas nusimesti drabužius?

- Tai didžiulė strategija. Esu baigęs žurnalistiką. Todėl dažnai visko prisikalbu. Jaunystėje esu sakęs, kad akto niekada nefotografuosiu, nes nemaniau, jog to man prireiks. Tačiau kai dariau „Žydėjimą“, rengiau medžiagą apie vaikystę, jaunystę ir senatvę. Senukus ir vaikus nufotografavau labai lengvai, o jaunystei perteikti, supratau, be akto neišsiversiu. Kokią turėjau problemą dėl tų merginų! Prašiau Dicho (taip fotomenininkas vadina savo kolegą, bičiulį Rimantą Dichavičių, išgarsėjusį išleidus aktų albumą „Žiedai tarp žiedų“, - aut. past.) pasidalyti pozuotojomis, kurių jis turėjo apsčiai. Tačiau jis man nepadėjo. (Juokiasi.) Bet žinote, kas man pagelbėjo? Žmona. Ji protinga moteris, supranta, kad darbas yra darbas. Žmona pirmiems kadrams įkalbėjo fotografuotis kaimynę. Merginos įsiamžinti apsinuoginusios bijodavo dėl to, ką pasakys aplinkiniai. Seniau juk žmonės manydavo, kad jei mergina išsirengia, tai yra pasileidusi. Panašios reakcijos sulaukėme ir žurnale „Nemunas“, kuriame dirbu iki šiol. Kai pradėjome spausdinti aktus, sulaukėme didžiulio laiškų srauto. Dažniausiai piktindavosi mokytojai: „Kaip jūs drįstate griauti mūsų statomą dorovės namą?“ Valdžia laikėsi panašaus požiūrio. Centro komitetas kas kartą skirdavo „Nemuno“ redaktoriui papeikimą. Tačiau jis buvo šaunuolis. Praėjus trims mėnesiams pats prašydavo: „Romai, aš jau kelis mėnesius negavau papeikimo, duok aktų - spausdinam.“ Taip mes žaidėme apie penkerius metus. (Šypsosi.) Bet dar sudėtingiau buvo R.Dichavičiui, kai jis sovietiniais laikais surengė aktų albumo „Žiedai tarp žiedų“ parodą. Kilo didžiulis skandalas. Valdžia nutarė, kad reikia ją uždaryti. O Dichas, nežinau, rimtai ar ne, paskelbė, kad jei parodą uždarys - jis nusižudys. Pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus apsilankė parodoje ir leido eksponuoti aktų nuotraukas. Įsivaizduojate, iki kokių idiotizmų prieidavome?

- Ar galėtumėte išduoti, į ką dabar nusitaikė jūsų objektyvas?

- Kadangi esu labai netvarkingas ir dar neperžiūrėjęs visų savo archyvų, labai noriu parengti triptikų albumą arba triveidę knygą - užfiksuoti mūsų menininkus, kurių daugumos jau nebėra tarp gyvųjų. Pirmiausia užsikabinau už šviesaus atminimo aktorės Rūtos Staliliūnaitės kadrų, kuriuose ji dengiasi rankomis veidą. Taip pat turiu labai išraiškingų Juozo Miltinio, Sigito Gedos kadrų. Taigi mano taikiklyje dabar šita mintis, kurią reikia sumedžioti. (Šypsosi.) Gal negalima taip sakyti, bet savo paskutinę knygą norėčiau matyti būtent tokią. Tiesa, šiais metais bus išleistas albumas „Variaus apžavai“. Anykščiuose jau 30 metų turiu sodybą, pro kurią teka upelis Varius. Jo vanduo - variaspalvis. Ten aš fotografavau labai daug neapsirengusių pavasario mergaičių. (Šypsosi.) Variaus upelis buvo kaip mano antroji studija. Jo ilgis apie 17 kilometrų, tad aš būsiu įamžinęs bene kiekvieną jo metrą. Visa, ką man šioje žemėje pavyko pasakyti su fotoaparatu, tai buvo žmonės ir gamta.

DOSJĖ

GIMĖ 1941 m. rugpjūčio 19 d. Akmenėje.

IŠSILAVINIMAS 1959-1962 studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką.

DARBAI

„Švelnumas“ (1967-1973); „Švėkšnos vyrai“ (1973); „Žydėjimas“ (1974-1984); „Šventinė nuotaika“ (1984); „Įkvėpimo žemė“ (1983-1993); „Pavasario mergaitės“ (1989-1994); „Mūsų veidai“ (1999-2001); „Laimingieji“ (1999-2001).

PARODOS

Fotomenininkas yra surengęs kelias dešimtis personalinių ir tiek pat grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje - Rusijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, JAV, Čekijoje, Japonijoje.

APDOVANOJIMAI

1966 m. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija; 1970 m. Komjaunimo premija; 1980 m. nusipelniusio žurnalisto garbės vardas; 1976 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas; 1997 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys; 5 „Grand Prix“, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medaliai ir per 70 kitų apdovanojimų. 2009 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija.