R.Tuminas ir jo teatro šviesa

Palengvintum sau užduotį, jei imtum ir išrikiuotum visas premijas, kurias pasaulinio garso režisierius R.Tuminas pelnė tiek Lietuvoje, tiek svetur, tiek Rusijoje, kur jau septyneri metai vadovauja Jevgenijaus Vachtangovo teatrui, bet tebus pagarsintos tiktai kelios jų, juolab kad sąrašas užgultų mažiausiai pusę puslapio ir juolab pats režisierius yra išsiugdęs dievišką imunitetą ordinams, medaliams ir augančiai jo šlovei. R.Tuminas - triskart „Kristoforo“ statulėlės (už B.Brechto „Galilėjų“, A.Čechovo „Vyšnių sodą“, M.Lermontovo „Maskaradą“) savininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiaus, Lenkijos kryžiaus ordino kavalierius; jis ir Rusijos valstybinės premijos, triskart Rusijos nacionalinės teatro premijos „Auksinė kaukė“, dukart Konstantino Stanislavskio, dukart premijos „Sezono vinis“, dukart „Krištolinės Turandot“; premijų „Teatralo žvaigždė“ ir „Baltijos žvaigždė“ laureatas...

Prie to galima pridurti ir pasaulinio pripažinimo šleifą, kuris driekiasi įkandin jo spektaklių, rodytų Paryžiuje, Londone, Bostone, Niujorke, Toronte, Izraelyje; ir šiemet vasarį vykusios gastrolės su „Eugenijumi Oneginu“ Londone sulaukė aukščiausių tenykštės kritikos įvertinimų.

Tolimais 1996 metais, kai R.Tumino sumanytas Vilniaus mažasis teatras jau keleri metai buvo tapęs reikšmingu Lietuvos kultūrinio gyvenimo faktu, „Respublikos“ klausiamas, iš kur jame toks noras kalbėtis su pasauliu teatrine kalba, atsakė: „...Savęs klausiu, iš kur Lietuvoje Darius ir Girėnas? Dabar repetuoju Sauliaus Šaltenio pjesę „Lituanica“, iš kur jų noras skristi? Iš kur Jurgis Kairys ir žuvę lakūnai, Stankevičius? Iš kur aviacija Lietuvoje? Rodos, gyvename prie jūros, bet labiau norime skristi. Jei sugebėsiu atsakyti, iš kur Lietuvoje Darius ir Girėnas, gal atsakysiu, kodėl aš teatre. Ar pavyks, nežinau, bet pakilti su jų dviviečiu lėktuvėliu norėčiau. Kad trečią vietą kas nors man vietoj gazolino bako įtaisytų ir savo krauju varyčiau motorą, jei mano kraujas degtų kaip benzinas...“

Tada jis papasakojo, kaip įsivaizduojąs idealų spektaklį, - tai turinti būti vešli pieva, sakė, su ryto rasa, su pietų vėjo prispausta žole, kurioje norėtųsi voliotis ir paskęsti - „visą gyvenimą kūriau ir dabar kuriu spektaklį lyg pievą, kurioje būtų galima pasislėpti“. 2014 metais Maskvos teatre pastatytas A.Puškino „Eugenijus Oneginas“ - pastarasis ir toli gražu ne vienintelis kandidatas šiai kūrėjo „nominacijai“. Net nebūnant teatro žinovu, krenta į akis režisūrinis lietuvių kūrėjo nuoseklumas, ištikimybė gilioms jo pasirinktos metaforos prasmėms: „Laikui bėgant many tik sustiprėjo grožio jausmas, idealaus grožio siekis, grožio, kuris dramatiškas, tragiškas, kaip liūdesys, didis liūdesys...“

Stebiuosi ne žmogaus galybe, bet žmogaus bėda, kitą kartą sakė R.Tuminas, tuo kryžiumi, kad jis turi gyventi: „Jam duotas gyvenimas ir jis turi gyvent. Priverstas. Jis pakviestas į gyvenimą nelaimei. Būtent dėl to, kad jis pakviestas į nelaimingą pasaulį, jam dera pateisint savo egzistenciją būtent grožiu, nukreipiant savo pastangas į harmonizavimą pasaulio. Ne dėl to, kad jo toks pašaukimas arba toks poetinis nusiteikimas, ne. Jis iš bėdos priverstas kurti, statyti vėl. Kai matau aplink visa griaunančią neigiančią energiją, nemanau, kad ji liejama dėl reklamos ar dėl populiarumo, - negražiai skambės, bet pasakysiu - taip elgiasi netalentingi žmonės, kuriems neduota kurti grožio. Na, o tie, kurie yra Gėtės, Šekspyro pašaukti, turėtume tik harmonizuoti pasaulį.“

Šių metų vasarį režisierius, daugiau laiko praleidžiantis Maskvoje nei Lietuvoje („Mažojo teatro niekad nebuvau apleidęs; gal ir buvau apleidęs, bet jis visad buvo dėmesio centre“), ilgėliau užtrukęs Vilniuje dalijosi liūdnu pastebėjimu, kad nei knyga, nei muzika, nei teatras, deja, negelbsti pasaulio, vėl atsidūrusio ties praraja. Ir vis dėlto, net ir nebetikėdamas meno galia pakeisti pasaulį, sakė viltį tebeturįs. „Dar gali iš paskutiniųjų šaukti apie dramatiškus, tragiškus likimus, analizuodamas jų priežastis, bet nepolitizuodamas“, nes teatro paskirtis, jo nuomone, net ir kritiškomis aplinkybėmis išlieka ta pati - harmonizuoti pasaulį.

Mažojo teatro 25-mečiui repetuojamą Tomo Bernhardo pjesę „Minetis“ pavadino žingsneliu iš Maskvos (ji buvo suvaidinta šventinę Mažojo teatro 25-mečio savaitę, oficiali premjera numatyta kovo 27-28 dienomis). Lig tol regėjęs prasmę Maskvoje podraug su bendraminčiais lietuviais atstovauti Lietuvai, gindami net jos vadovų padarytas klaidas, juos bandydami suprasti ir pateisinti, keisdami požiūrį į Lietuvą, kurdami pagarba grįstus santykius, - kurdami mažą Lietuvą svetur, - pripažino, kad Maskva jam darosi atšiauri ir svetima, kad jaučia, kaip Rusijoje sukyla kiek metų slopintas visuomenės agresyvumas, chamizmas ir primityvūs instinktai. Jeigu politinė situacija aštrės, gal ir kitas žingsnis bus, kalbėjo apie galimą pasitraukimą iš J.Vachtangovo teatro: „Be abejo, galvoju apie tai, nes aš irgi esu pilietis ir, be abejo, palaikau tą nuostatą, kuri šiandien vyrauja Lietuvoje.“

„... Kažkas mane pakirto - ir sveikata, ir ciklo teatre kartojimasis... - apie persilaužimo momentą atviravo R.Tuminas ir Rusijos žiniasklaidai: - septynerius metus aš vadovauju J.Vachtangovo teatrui ir būtent šitie metai leidžia apsvarstyti, kas gi vyksta teatre... Deja, neišvengiamai jis tampa rutina - spektaklis po spektaklio, pjesė po pjesės, - nors ir graži, sėkminga, bet rutina... Tiesiog jaučiu ore tvyrantį kitą egzistencijos būdą, kitokį dialogą, bet kokį, dar nežinau... Visi argumentai likti, kovoti, dirginti jau išsemti...“

R.Tumino nuomone, artėja epocha, kai mirštama arba dėl moters, arba dėl Tėvynės. Kai atvirai, sąžiningai, ryžtingai - šiais šiandien primirštais principais vadovaujantis - einama iki galo. Jo manymu, ateina laikas, kai žmonės privalės į pirmą scenos planą išeiti be melo, poteksčių, gudravimo, sakydami tikrus žodžius ir jais pasitikėdami. „Mes einame į dvikovą - siekiame teisingumo... Kaip Šekspyro tragedijose, kur pradžioje pasaulis esti griūties ir nusikaltimo stadijoje ir reikia jį harmonizuoti. Tiesa, Šekspyras neparašė šešto veiksmo, kaip gyvent harmonizuotame pasaulyje, kai priešai užmušti ir su piktadariais atsiskaityta... Kol kas gyvename trečiame Šekspyro tragedijos akte, dalijamės žemes, paveldą, pinigus, meilę, pasaulį ir, rodos, toms dalyboms galo nėra...“

Lietuvis R.Tuminas vadinamas teatro stebukladariu, magu, unikaliu kūrėju, legendine asmenybe, genijumi, vienu ryškiausių mūsų dienų pasaulio režisierių. Ir jeigu teatro kūrinį įsivaizduotume kaip namą, galėtume sakyti, kad R.Tumino statiniai transliuoja šviesą, šilumą, tikėjimą, - papildinius būties, kurių visais laikais labiausiai trūksta žmogui. Kad, anot R.Tumino, žmogus, patyręs grožio sukrėtimą, pajustų impulsą gyventi ir taptų nugalėtoju.

Gyvenimo datos

Rimas Tuminas gimė 1952 m. sausio 20 d. Kelmėje.

1970-1974 m. studijavo TV režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

1978 m. baigė režisūrą A.Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS, J.Tumanovo kursas).

1979-1990 m. dirbo režisieriumi, nuo 1994 m. vyriausiuoju režisieriumi Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. 1990 m. įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą (nuo 1997 m. ir šiuo metu yra šio teatro meno vadovas). 1995-1998 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vadovas, 1998-1999 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius.

Nuo 2007 m. yra Maskvos J.Vachtangovo teatro meno vadovas.

Režisavo per 50 spektaklių. Jo darbai rodyti JAV, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje, Meksikoje.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“