R.Tuminas: mes užmušinėjam vieni kitus

Pirmasis tarptautinis Rimo Tumino vardo teatrų festivalis „Vasara“, kuris iš pradžių net vardo savininkui atrodė avantiūra, regis, tapo Dievo dovana tiek druskininkiečiams, tiek jų svečiams. „Druskininkų vasara su Čiurlioniu“ praturtėjusi „Vasara“ su teatru kurortui suteikė išskirtinio patrauklumo. Šią savaitę baigiasi konkursinė festivalio programa, kurioje keturių lietuvių darbai varžosi su Armėnijos, Baltarusijos, Moldovos ir Rusijos režisierių spektakliais. Apie festivalio eigą kalbėjomės su jo prezidentu Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatro vadovu R.Tuminu.

- Gerbiamas režisieriau, festivalis turbūt įgijo ritmą ir jau nebeatrodo beprotybė, kaip andai teikėtės pajuokauti?

- Taip, pasirodo tai gana rimta vasaros išdaiga... Vasarą viskas atrodo įmanoma, lyg ir pateisinama, lyg ir nebūta. Lyg ir spektakliams leistina būti laisvamaniškiems... Kiekvienas teatras stebėtinai dirba su valia, ryžtu, su noru, su veržlumu, su kantrybe tokia, stengiasi iš paskutiniųjų, tarytumei būtų sprendžiamas jų gyvenimo ar likimo klausimas. Net šypsotis norisi, matant, kaip jie visi atvyksta į Druskininkus kaip į tikrą didįjį festivalį, tik aš pats gal kiek ironiškai į jį žiūriu, bet mane, ciniką, kiekvienas teatras įtikinėja, kad tai yra veiksminga, ir bravo. Visi jie nusipelno pagarbos.

Vis dar iriamės. Kaip festivaliui ir dera, jis gal ne visai lygus, truputį duobėtas, bet kol kas vis dar viltingas. Jis tampa vis tauresnis, tik gal vis dėlto jo užmojai per dideli, - gal reikia galvot apie trumpesnę konkursinę programą su atidesne ir griežtesne įvairių šalių spektaklių atranka. Bet nepaisant duobių, festivalis gyvas, jis pulsuoja; ir lietuvių, ir svečių susidomėjimas juo nelauktai didelis. Stebinantis susidomėjimas: ir čia gyvenantys, ir kitų tautybių žmonės tiesiog dėkoja už galimybę, nors bilietai, sakyčiau, ne tokie jau pigūs (15-150 litų - red. past.). Buvau dėl to nustebęs, gal kiek pasipiktinęs, tikinau, kad čia per daug, bet organizatoriams geriau matyti. Jeigu eina žmonės, vadinasi, gal ir galima.

- Girdėjome, jūs repetuojate spektaklį, kurio premjerą žadate parodyti kitų metų festivalyje Druskininkuose. Gal, sakau, iš nuobodulio jo ėmėtės?

- Ne, visiškai ne. Aš visiškai nenoriu to daryt, - tiesiog mane užspendė į kampą, prašė, reikalavo, šantažavo. Kūrybinėje laboratorijoje, į kurią kitąmet įsijungs kitų šalių režisieriai, mes daugiau teorija užsiimame, bet artėja praktinio įgyvendinimo metas ir jie verčia mane jo imtis, t.y., kalbėjimą išreikšti fiziškai, - kur aš dėsiuosi, jei sykį jau įklimpęs... Aš vis klimpstu į visokias avantiūras ne avantiūras, paskui gailiuosi, išgyvenu... Gal darysim A.Puškino „Grafą Nuliną“, jei pavyks. Daug laiko negaliu skirti, jie patys pasiruoš, juk režisieriai visi, o aš tiktai padėsiu, kuo galėsiu, ir greičiau tai bus ne mano, o jų spektaklis, - laboratorijos darbo rezultatas.

- Po „Eugenijaus Onegino“ pastatymo J.Vachtangovo teatre būsite įklimpęs į Puškiną?

- Na, taip, išniro Puškino tema, herojinės paieškos, romantizmo problematika. Baironas, Puškinas, Adomas Mickevičius, - šiame trikampyje ir vaikštom, ir gyvenam. Norėtųsi, kad būtų pabaiga, klausimas išsemtas, bet užsimiršti man neleis ir jau bijau kitų metų, kitos vasaros.

- Nesirengiat Rusiją sukrėtusio „Eugenijaus Onegino“ atvežt į Vilnių?

- Mane įkalbėjo Vilniaus mažojo teatro direktorė Greta Cholina - atvažiuojam lapkričio mėnesį dviem spektakliams. Gal pats ir nebūčiau ryžęsis...

- Kodėl?

- Bijau, kad būsim pažeisti. Žinot, lietuviai: ak, sakys, čia nieko įdomaus, nieko nauja, mes jau tai matėm, žodžiu, mes didesni, reikšmingesni, pas mus daug geriau, daug įdomiau. Nelemtas skepsis - na, negalim priimti nieko atvira akim, atdarom durim, būtinai ieškom negatyvų. Ne veltui Mindaugas Karbauskis ir nevažiuoja, ir nestato Lietuvoje, sakė, jokiu būdu, nes tai užmušinėja. Šitaip mes galim užmušti bet kokią gerą pradžią, gerą idėją, šitaip mes užmušinėjam ir vieni kitus. Paskui vaikštom ir zirziam, paskui dejuojam nuvargę, tikėjimo netekę. O todėl, kad paprasčiausiai mes nebegalim ieškot ir įžiūrėti pozityvo, grožio kitame, mes paprasčiausiai atbunkam su savo nihilizmu; cinizmas ir ironija veda mus į aklavietę. Mes patys save šitaip žudom, šitaip mes nykstam. Man mokytojai skiepijo sugebėjimą ką nors gero įžvelgti kitame, sakė, pradėk pažinti jį nuo to, kas jame gero. Kaip sunku, žinot, buvo to besimokant, iš pradžių tik plūsta, tik lenda kritika ir jos strėlės: čia ne tas, atrodo, ne tai, ne taip ir kai mokytojai liepdavo pabandyti pasakyti, ką matėm gero ir ar matėme išvis, būdavo, tyli kaip žuvis. Ne todėl, kad apskritai nebūtų gero, bet tu išmokai tik kritikuot, išmokai tik neigt, tik atstumt... Žinot, viena yra groti, kita klausyt ir kaip tame eilėraštyje, gal talentingesnis už muzikantą būtent yra tas, kur klauso, kuris moka klausyt. Taip ir čia. Aišku, nei jaudinuosi, nei bijau, bet žiūrėsim, kas bus.

- Argi tai nebūdinga ir rusams, juk tai bendražmogiški dalykai.

- Visiems užteks tos saulės, tik tu išeik į saulę. Tik nebūk šešėly, nebūk tamsoj, ir pats geriau pasijausi, ir kitiems nuo to bus tik lengviau.

- Konkursinėje programoje matome keturis lietuvių režisierių pastatymus. Ramunė Kudzmanaitė prisistatė su Minsko teatro spektakliu „Vėlinės“, Gabrielė Tuminaitė - su „Emilija Galoti“ garsiajame Maskvos „Sovremennik“ teatre, Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Dostojevskis vaikams“ atstovavo Vilniaus mažajam teatrui, Agniaus Jankevičiaus „Grenholmo metodas“ - Jaunimo teatrui. Kaip vertinate lietuvių darbus festivalio kontekste? Turi šansų pretenduoti į prizus?

- Manau, kad taip. Nors negaliu nieko teigti nei paveikti komisijos, bet, mano nuomone, lietuviai turėtų būti įvertinti.

- Ką tartumėte apie dukros Gabrielės Tuminaitės režisuotą spektaklį?

- Lieku tos pačios nuomonės, kurią išsakiau, pamatęs jos spektaklį: tai labai rimta, tai labai santūru, tai labai teatrališka, labai žaidybiška. Man jis buvo ir tebelieka vienas iš geresnių darbų ir Maskvos, ir festivalio kontekste.

- Su festivalio prezidento vaidmeniu susitaikėte? Atradote, kuo galit būti naudingas?

- Visgi supratau, kad visose šalyse, kurių teatrai dalyvauja festivalyje, gana sudėtinga ir finansinė, ir kūrybinė situacija, todėl jiems festivalis yra dar ir vilties festivalis. Visose šalyse teatro žanras likęs pavainikio situacijoje, kaip koks priedas prie gyvenimo. Kone kiekvienas jaučiasi netekęs dėmesio, netekęs meilės, o aktoriaus profesija tiesiog verčia, kad juos mylėtų, įsimylėtų, jų trokštų, juos matytų, kad jie būtų reikalingi. Nereikalingumo atmosfera yra baisiausia. Čia jie vaidina atkakliai ir nuoširdžiai, jie nori būti pastebėti ir reikalingi ir štai čia aš matau savo misiją - morališkai palaikyti savo cecho brolius. Todėl ir būnu jų spektakliuose, todėl jaučiu pareigą susitikti su jais, jei jie šito nori. Randu daug įdomių žmonių, o jie, tikiuosi, - viltį...

- Kaip kurorte sutinkami įvairių šalių teatralai?

- Man netikėta, kad ir Druskininkai, ir druskininkiečiai, ir pasirodymai, ir visa aplinka jiems didžiulį įspūdį padaro. Buvimas trumpas kaip smūgis: čia gražu, čia švaru, čia įdomu, čia priima, čia patinka... Susižavėjo, nespėjo sureaguot, ir, žiūrėk, jau į oro uostą vežam. Liktų savaitei ar ilgiau, gal būtų kitaip.

- Kada jūs surengsite kūrybinę laboratoriją Lietuvos teatro režisieriams?

- Kol kas niekas nesikreipė, todėl manau, kad nėra būtinybės. Matyt, viskas gerai.