respublika.lt

Signataras Rolandas Paulauskas: Kodėl žmogus nepajėgus demokratijos naštą nešti

(177)
Publikuota: 2024 gruodžio 02 07:26:09, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Politiko Rolando Paulausko nuomone, daugelis žmonių nepajėgūs suprasti paprasčiausių dalykų. EPA - Eltos nuotr.

Kaip ir po kiekvienų rinkimų mus vėl pasiveja rinkėjo prakeiksmas: vėl į valdžią atėjo NE TIE. Ne saviškiai. Arba dar geriau - TIE PATYS ir TIE PATYS, tarytum balsuojantys piliečiai būtų su jais neperliejami vandeniu. Tarytum jie būtų naivūs it vaikai, tikėdami, kad naujai kadencijai renkant jau ne kartą nuvylusius politikus, įvyks stebuklas. Pasikartojimo jausmas verčia postringauti apie partijoms tarnaujantį rinkimų kodeksą, apie rinkėjų pasyvumą, balsų skaičiavimo skaidrumą ir panašiai, tačiau visuomenės veikėjas, Kovo 11-osios Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS į šį reiškinį siūlo pažvelgti iš esmės. Jo nuomone, problemos ašis yra pats rinkėjas.

 

- Galėtumėt pagrįsti teiginį esą rinkėjai išsirenka tokią valdžią, kurios jie ir yra verti?

- Pirmiausia skaitytojui turėtume pasakyti štai ką: nevardinsime rinkimų bėdų, sakysim, sukčiavimų, kurių visada yra tiek pas mus, tiek kitur pasaulyje.

Antra, kalbėsime ne tik apie Lietuvą, nes valdžios formavimo problemos iš esmės vienodos visoms šalims. Neliesime ir pinigų įtakos rinkimų rezultatams bei reklaminio spaudimo, - apie tai daug prikalbėta. Pažiūrėkim į rinkimų rezultatus tokiu kampu, kuris, nors yra svarbiausias, retai aptarinėjamas - tai yra, atidžiau pažiūrėkim į tuos, kurie renka, ir į tuos, kuriuos renka. Valdžia, jei išvis būna rinkimai, visada ir visur yra šių dviejų pusių veiksmų pasekmė.

Pradėkim nuo tų, kuriuos renkam, o išrinkę sakom JIE- valdžia. Nuo šitų JŲ priklauso mano, jūsų ir mūsų visų gyvenimas. Ir JAIS tampama, nežiūrint visų manipuliacijų, galų gale tik MŪSŲ dėka. Savaime tie JIE, jeigu tai nėra kokie perversmininkai, neatsiranda. Ir tie JIE šiandieniniai visada yra MES vakarykščiai.

Na, ir žiūrim, ką turim. O turim, pavyzdžiui, kokį nors atseit politiką, kuris keliasdešimt metų sėdi Seime ir sprendžia, kaip mums gyventi. Žiūri į tokį ir galvoji - kodėl šitas? Atrodo, ir talentais nepasižymi ir šiaip kažin ar kokią žolę kieme nupjauti jam patikėtum, o sprendžia už mus dešimtmečiais. Arba kitas ar kita, kurie kiekvieną kartą (ir kartų jau buvo ne du) į Seimą papuola vis su kita partija. Ir suprask, žmogau, kokie tie jų principai, bet matosi - veikėjai gudrūs. Tik gudrūs sau, o sprendžia už mus. Dar gudresni už didžiulius pinigus sėdi Briuselyje. Taip pat kelias kadencijas. Pažiūri, kaip jie balsuoja, - daug kam nepatiktų, jei tie „daug kas" bent jau pasidomėtų. Bet jie nesidomi, o tie sau ir bujoja.

- Matyt, partinis palaikymas jiems yra viskas...

- Pats paprasčiausias gudrumas norint tapti JAIS - atsirasti kokios nors partijos rinkiminiam sąraše. Kiek supaprastinant, reikalai daromi taip: eini pro šalį, užsuki pas partijos bosą, susitari dėl geros vietos sąraše (o susitarti būdų yra įvairių) ir jei viskas pagal planą, tu - jau ten, kur ir norėjai. O klausimas, ar tu ten tikrai turi būti, ar kuo nors būsi naudingesnis žmonėms už kitus, kaip ir nekyla.

Yra dar kitas būdas patekti į valdžią, jį pavadinčiau nišiniu gudrumu. Kiekvienoje visuomenėje yra įvairiausių svajoklių, puoselėjančių keistus ar nerealius planus. Jei tokių atsiranda bent penkių procentų bangelė, ji taip pat gali atplukdyti į valdžią vieną kitą keistuolį. Kai taip atsitinka, tie keli, gana atsitiktinai į politiką patekę, atsiprašant, politikai dažnai tampa aktoriais tragikomedijos, kuri vadinasi koalicijos formavimu.

Retai kada viena partija turi daugumą ir gali pati viena formuoti vyriausybę. Štai tada ir ateina kokio nors vos penkių procentų barjerą įveikusio sąrašo žvaigždžių valanda, jei koalicinei daugumai atsirasti kaip tik trūksta tų kelių balsų. Ir visada - prašom, bet už tai keli labai abejotinos kompetencijos veikėjai taps ministrais. Kai žiūri į tokius ministrus, klausimas tik vienas, iš kur mergaitei tiek drąsos? Nors atsakymas kaip ir aiškus - jei nepasakius „iš kvailumo", tai iš nepakankamos smegenų keliamosios galios tai jau tikrai. Šiaip jau daug kur koalicijos kuriasi sunkiai ir ministrais tampa atsitiktiniai žmonės, o už partijas, kurios turi savo ministrus, dažnai būna balsavusi mažuma sąrašinių rinkėjų.

Taigi, turim situaciją, kai mažuma vadovauja daugumai, bet tai jau demokratijos prigimtinės ydos. Demokratiniai rinkimai į valdžią atveda, deja, ne geriausius, kaip norėtųsi, o daug (pabrėžiu, ne visus, o daug) atsitiktinių, keistų, suktų ir gudrių. Ir tokie tampa ne tik seimų nariais, ministrais, bet ir prezidentais. Pasižvalgę po pasaulį kokių tik valstybių vadovų nerasime! Štai galingiausiai valstybei vadovauja žmogus, kuris, akivaizdu, pats nevadovauja. O tai kas vadovauja? Beje, ką tik Valstijose vos prezidente netapo moteriškė, kuri, panašu, geriausia, ką moka, tai smagiai juoktis. Gal tai ir neblogai, bet prezidentui visgi, sakykite, ką norite, to mažoka.

Taigi, su liūdesiu darau išvadą, kad tiek Lietuvoje, tiek visam pasaulyje, seimo nariais, ministrais, prezidentais gali tapti praktiškai beveik BET KAS.

- Tai ką daryti, kad mergaitė, anot jūsų, su nepakankama smegenų galia neimtų mums vadovauti?

- Ką daryti, klausimas - keblus, nes žmonija iš esmės visą savo egzistenciją ieško atsakymo, kaip suformuoti gerą valdžią ir kol kas nerado atsakymo. Yra toks žinomas posakis, kad demokratija - blogas būdas rinkti valdžią, bet kiti - dar blogesni. Mes nepretenduokime pasirodyti gudresni už istorinę patirtį. Bet galime pabandyti įvardinti problemas, apie kurias retai kalbama, ir atsakyti, kas kaltas, bet tuo pačiu ir nekaltas. O kas kaltas, bet ir nekaltas, tai kaip ir aišku - tai rinkėjai, tie MES, kurie iškelia tuos JUOS, kurie ir lemia atskiro žmogaus, tautų ir valstybių gyvenimus. Taigi dabar atidžiau pažiūrėkim į antrą valdžios formavimo dėmenį - į tuos, kurie renka.

- Bet, žiūrėkite, juk dažniausiai rinkėjas renkasi iš to, kas jam siūloma...

- Na, rinktis beveik visada yra iš ko, bent jau mažesnę blogybę, ir dėl to rinkėjas yra visada kaltas, nes padaro JAIS kartais visai netinkamus, kurie kenkia ne tik rinkėjui, bet net ir pačiam JAM. Bet dabar paadvokatausiu rinkėjui ir bandysiu įrodyti, kad rinkėjas, tas vidutinis rinkėjas, visgi nekaltas. Ar imtumėt ginčytis, jei pasakysiu, kad diduma vidutinių rinkėjų yra nepajėgūs susigaudyti, už ką ir kodėl balsuoti? Jums ta mintis atrodo neteisinga ir eretiška?

- Diduma rinkėjų nesureikšmina rinkimų, - tai tiesa.

- Daug kas net nesupranta, koks yra ryšys tarp jo atiduoto balso už kažkokį seimūną ir jo paties gyvenimo. Aš pažįstu nemažai žmonių, kurie šio ryšio nesupranta. Jie nueina balsuot, pasižiūri į plakatus, pasirenka veidus, kurie jiems gražesni ir balsuoja tardami: „Tegu dabar šitie pabūna valdžioje". Atiduodami už vieną ar kitą veikėją balsą, jie įsivaizduoja ne samdantys sau gyvenimo vedlį, o darantys jam paslaugą. Kartą mačiau rinkiminį plakatą „Palangiški - rinkis saviškį‘‘. Tobulas pavyzdys nesupratimo, kaip reikia rinktis, ką siųsti į valdžią, nes „saviškis‘‘ dar nereiškia, kad balsuos kaip naudinga kitam „saviškiui‘‘. Geras pavyzdys yra ‘‘saviškiai‘‘ Europarlamente, kurie kartais balsuoja kaip Lietuvos priešai.

Dažnai dar sakoma: „politika nesidomiu". Atsakymas čia toks: politika domisi visais ir viskuo, o jei kas ja nesidomi, tai tik jam blogiau. Tai tas pat, kaip einant greitkeliu sakyti, kad nesidomi savo saugumu, - taip toli nenueisi.

Bet iškelkime kitą klausimą, patį fundamentaliausią: o ar tas vidutinis rinkėjas iš viso turi galimybių išsiaiškinti, kuris iš tų kandidatų, kurie nori tapti tais JAIS, bus jam naudingas. Atsakymas akivaizdus: daug žmonių nepajėgūs to padaryti, net jeigu ir norėtų. O ir to noro nėra per daug, o ir laiko trūksta, na, ir svarbiausia - tų galimybių galvoje galėtų būti daugiau.

Čia yra pati liūdniausia mano gyvenimo patirtis - ėjau dešimtmečiais šitos išvados link: daug žmonių, ir ne tik Lietuvoje, bet, apskritai, iš principo kartais nepajėgūs suprasti pačių paprasčiausių dalykų. Ir kas dar liūdniau - jie dėl to nekalti, nes gimdami gavo tokią ir ne kitokią smegenų struktūrą, kurios pakeisti neįmanoma.

Mus trikdo tai, kad žmogus gali būti labai geras matematikas, filosofas, chemikas, fizikas, dailininkas ir t.t., bet kitose gyvenimo srityse ir politikoje jis gali nesuvokti paprasčiausių dalykų.

Kita vertus, žiūrėkite, jeigu mums lieptų rinkti atominės fizikos instituto direktorių, tai nei jūs, nei aš, nei dauguma pasaulio žmonių nežinotume, kokiais kriterijais vadovautis. O kokiais kriterijais vadovaujamės, rinkdami sau valdžią? Tai mažiau sudėtingas klausimas? Jis gal net sudėtingesnis, nes apima visas gyvenimo sritis, tarp jų ir atominės fizikos problematiką. Vidutinis rinkėjas neturi jokių galimybių atpažinti, kuris iš kandidatų bus jam ir tuo labiau valstybei naudingas.

Pirma, pats rinkėjas dažnai gana miglotai suvokia savo ir valstybės interesus, o antra - kaip atsilaikyti prieš kandidatą, kuris moka gražiai ir, atrodo, teisingai kalbėti, kuris moka ir, svarbiausia, drįsta daug žadėti. Rinkimai - ne proto, o jausmų varžybos. Tai ir balsuojama už tuos, kurie labiau užkabina jausmus. Sakyčiau, bet kurios šalies dalies žmonių protui rinkimai yra nepakeliama našta. Jie jos negali pakelti ir dėl to visame pasaulyje tie MES išrenka tuos JUOS ir tuoj pat ima piktintis tų JŲ sprendimais.

- Ką, jūsų nuomone, turėtų žinoti idealus rinkėjas?

- Norint pasirinkti, kuris iš tų pretenduojančių į valdžią bus jam naudingas, rinkėjas pirmiausia turi suprasti pats, kas vyksta pasaulyje, turi bent šiek tiek gaudytis, kaip surėdyta pasaulio finansinė sistema, kaip funkcionuoja ekonomika, ką reiškia, sakykim, konfliktas tarp JAV ir Europos Sąjungos, kodėl Europos fabrikai keliasi į Ameriką ir pan. Jis turi suprasti, kodėl taip vyksta. Ar jūs daug tokių žmonių pažįstat?

- Profesoriški jūsų reikalavimai...

- O kaip kitaip? Jeigu pats rinkėjas to nesupranta, kaip jis gali išrinkti adekvačią valdžią. Jau praėjusio amžiaus pirmoje pusėje politinės filosofijos knygose buvo labai aiškiai suformuluota, kad žmogus nepajėgus demokratijos naštą nešti, nes demokratiniai rinkimai turi prasmę tada, kai rinkėjas supranta, kodėl jis balsuoja už vieną ar kitą, - ne todėl, kad jie gražesni ar moka aštriai kalbėti. Jis turi suprasti, kas slepiasi už tų kalbų.

- Kyla klausimas, o kodėl Nepriklausomybės pradžioje politikai buvo išmintingesni, nei dabartiniai?Juk jie irgi buvo išrinkti netobulų ir silpnų demokratijos naštai rinkėjų?

- Pirma - istorinis faktas, kad 1990 m. rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą (AT) apie pusę balsų gavo komunistai. Taip, kad .... Antra - tai dabar jums atrodo, kad AT buvo visa galva aukštesnė už dabartinį Seimą, o iš tikrųjų tuo metu ji netviskėjo populiarumu, - po pirmų mėnesių darbo, atrodė, viskas pradėjo griūti. Ir kai per interviu ‘‘Literatūrai ir menui‘‘ 1991 m. man uždavė klausimą, kodėl viskas taip krypsta, pasakiau: jūs teisūs, tokia ir yra ta AT, bet, žinokite, tai yra geriausia, ką Lietuva galėjo gauti, ir kiti Seimai nebus geresni... Kaip mane tuomet užpuolė....

Bet yra ir trečia - AT žmonės nebuvo protingesni už dabartinius, - jau aš tai saviškius žinau gerai. Ir dar ketvirta - AT buvo daugiau ryškių asmenybių, o jos sukelia daugiau emocijų ir todėl ilgiau ir ryškiau atsimenamos. Bet, bet...ryški asmenybė, tai dar nereiškia, kad protinga ar tuo labiau išmintinga.

- Tai kurgi pasidėjo tos ryškios asmenybės?

- Tiesiog po tarybinių laikų stagnacijos, kaip ir po bet kurios kitos ir bet kur nors kitur, į politiką ateina patys energingiausi, drąsiausi, iš dalies netgi sąžiningesni, - vadinamieji pasionarijai. Taip būna visur ir visada. Tai yra vienas iš sociume veikiančių dėsnių. Pasionarijaus sąvoką įvedė rusų istorikas, etnoso tyrinėtojas Levas Gumiliovas veikale „Etnogenezė". Jis teigė, kad kiekviena tauta gyva tol, kol turi pasionarijus, tuos, kurie aukoja savo gerovę ir saugumą dėl tautos, visuomenės. Jeigu visuomenėje nėra kritinės masės pasionarijų, ta visuomenė miršta. Čia verta priminti posakį, kad revoliucijas daro romantikai, o naudojasi jos vaisiais gudrūs cinikai.

Bet pakartosiu - drąsus ir sąžiningas romantikas nebūtinai - protingas.

- Vadinasi, diktatūros sąlygomis vadinamųjų pasionarijų būta kur kas daugiau, negu demokratinėje Lietuvoje? O gal tiesiog nėra šansų prasibrauti į valdžią tam doram ir dar protingam?

- Ką turi daryti pilietis, sumanęs tapti seimūnu ar prezidentu? Jis turi lakstyti po Lietuvą, norėdamas patikti rinkėjui, kalbėti visokius niekus, meluoti. Čia kas nors pasakys, kad kaip tik reikia rėžti tiesą. Taip, bet žiūrint kokią. Apie korupciją ir panašiai - prašau, kiek tik telpa. O jei kas ne taip akivaizdaus? Kad ir šitas straipsnis. Tokia tiesa jau gali ką nors gąsdinti ar griauti kieno nors iliuzijas. Už tokias tiesas balsą iš reto gausi...

Dar kandidatas turi nukabinėti sienas savo plakatais, landžioti visur, kur tik įmanoma, siūlydamas save, - ne kiekvienas doras romantikas ryžtasi tokiam pažeminimui dėl valdžios. O kaip vyksta kandidatų debatai, kur pirmu smuiku groja žurnalistai? Užklaus, pavyzdžiui, „kaip išgelbėti pasaulį" ir duos minutę laiko atsakymui. Žurnalistai užduoda daug klausimų, į kuriuos iš principo neįmanoma atsakyti per vieną minutę. Bet žmogui bus pasakyta, viskas, minutė baigėsi, jūs taip nieko ir nepasakėte, kaip „išgelbėti pasaulį". Tai yra komedija.

2016 metais, kai paskutinįkart dalyvavau rinkimuose, neidavau į tokias laidas, man buvo nejauku. Tarp kitko, jei prisiminsime pradžią, vykstant 1992-1996 metų Seimo rinkimų kampanijai, televizija dirbo kitaip: mums leisdavo užduoti vienas kitam klausimus, mums duodavo laiko į juos atsakyti. Dabar rinkimai pavirto į šou dar ir todėl, kad abi pusės, tiek ta, kuri renka, tiek ta, kurią renka, nesusigaudo kas vyksta, - dalyvauja spektaklyje ir viskas. Dėl to normalūs žmonės su solidesne saviverte paprasčiausiai nenori dalyvauti visame šitame vaidinime.

- Matote kokią nors galimybę valdžią rinkti atsakingai?

- Padaryt čia nieko nepadarysi, bet keletą pasiūlymų, nors ir suprasdamas, kad jie utopiniai, vis dėlto ryžčiausi išdėstyti. Kai formuojama valdžia, ko mes norime iš kandidatuojančio į prezidentus arba Seimo narius? Kad jis būtų padorus, pageidautina, neturėtų teistumo, sąžiningas, atsakingas, teisingas... O girdėjote kur nors, kad būtų ieškoma protingo ir išmintingo?

- Juokaujate. Juk mūsų dienomis tai skamba nepolitkorektiškai.

- O juk seimūnui, o juo labiau prezidentui maža būti protingam, - jis turi būti ir išmintingas. Pagal proto sugebėjimus, mano manymu, žmonės esti keturių kategorijų: naivūs (tokių dauguma), gudrūs (jų gerokai mažiau). Gudrūs gyvena naiviųjų sąskaita, įsitaisę prastais kunigais, ekstrasensais, koučeriais, psichologais, politologais, plačiąja prasme menininkais, seimūnais ir t.t., ir jų sąskaita stengiasi pagerinti sau gyvenimą. Protingieji (jų dar mažiau) mato, kaip gudrūs „joja" ant naiviųjų pečių ir bando padėti tiems naivuoliams.

Ketvirta kategorija - išmintingi žmonės. Kuo jie skiriasi? Naivūs nesupranta, kas vyksta šiame pasaulyje, jie besąlygiškai tiki žaliuoju kursu, maisto papildais, daugybinėmis lytimis, įtraukiuoju mokymu, skiepais nuo kovido ir kitais panašiais dalykais.

Protingi mato visuomenės bėdas, bando su jomis kovoti, bet neskiria, ką galima pakeisti ir ko negalima pakeisti šiame pasaulyje. O išmintingi sugeba atskirt, kurią iš pasaulio bėdų galima iš principo ištaisyt, o kurios duotos, kaip dėsnis šito gyvenimo. Jeigu tu bandysi taisyti tai, kas nepataisoma, rezultatas bus dar blogesnis. Pasakysiu pavyzdį. Protingi žmonės, matydami neįgaliųjų asmenų problemą, sugalvojo įtraukųjį ugdymą, kaip jų gelbėjimo būdą, bet iš tikrųjų tai greičiausiai išvirs į katastrofą švietimo sistemoje.

Išmintingas žmogus turi numatyti keletą žingsnių į priekį ir suprast, ką galima šitam gyvenime pataisyti ir ko negalima. Bėda ta, kad nemaža dalis rinkėjų yra naivūs ir neieško protingo kandidato, jie ieško, kad būtų jiems suprantamas ir balsuoja už tokį pat, kaip jis. Uždaras ratas: vidutinis rinkėjas išsirenka vidutinę valdžią ir ta vidutinė valdžia duoda tą patį vidutinį rezultatą, todėl niekas nesikeičia.

- Matau, netikite, kad gali pavykti išrinkti ne vidutinę valdžią?

- Žiūrėkite, vienas rinkėjas neturi nei šeimos, nei turto, dirba atsitiktinį darbą, kitas turi šeimą, vaikų, kažkokį verslą, atsako už jam dirbančius žmones, o jų balsas yra lygus, vienodo svorio. Ir tas, kuris už nieką neatsako, eina balsuoti ir sprendžia likimą to, kuris atsakingas už būrį žmonių. Beje, ne taip seniai rinkimuose dar buvo turto cenzas. Jeigu pastebėjote, jau norima nuo 16 metų leisti balsuoti ir būti renkamam, neatsižvelgiant į tai, kad jauni, neturėdami patirties ir suvokimo, kad problemos nesisprendžia taip paprastai, privelia daug klaidų.

Puikiai suprantu, kad jaunas gali būti protingesnis už pagyvenusį, kad turtingas gali būti kvailesnis už neturtingą, ir dėl to seniai sakau, kad teisė balsuoti ir rinkti valdžią ne tik sau, bet ir kitiems turi būti ne teisė, kaip dabar, ir ne pareiga, kaip galėtų būti, jei balsavimas taptų privalomas, o siektina privilegija. Ją galima gauti tik išlaikius rinkėjo egzaminą. Tada iš karto rastųsi nemažai tokių, kurie neitų egzaminų laikyt, ir dalis atsitiktinių rinkikų atkristų savaime. Dėl privalomo balsavimo kyla klausimas, kuris rinkėjas sąžiningesnis: tas, kuris sako nesusigaudantis, už ką reikėtų ir todėl balsuoti neina, ar tas, kuris taip pat nesigaudo, bet balsuoja, tai yra, nesuprasdamas ką daro, lemia savo ir kitų likimą?

Apskritai būtų įdomus eksperimentas, jeigu rinkimuose figūruotų ne veidai, bet programos. Programą skaitai ir nežinai, kas už jų stovi, ir tada balsuoji tik už idėjas. Ne už žmogų, kuris gali saldžiai kalbėti, tiesiog emociją sukelti, bet balsuoji už programą, bet, kita vertus, suprantu, kad programas skaitytų tie patys rinkėjai su vidutiniais sugebėjimais. Kartą TV paklaustas, kaip išsirinkti geresnę valdžią, atsakiau, kad reikia rinkti tik tuos, kurie turi kompleksinį mąstymą. Bet ši smegenų savybė - gan retas reiškinys, o rinkėjų su fragmentiniu mąstymu yra dauguma. Jie kompleksinio mąstymo nesupras ir už tokį nebalsuos.

Belieka laukti kol kas nors išras protmatį, kad būtų galima pamatuoti, kas kam tinkamas. Bet tai kol kas - dar fantazijos, o šiandien realaus tobulo sprendimo pasiūlyti negaliu, - niekam to nepavyko per visą žmonijos istoriją. Bet pašnekėti apie tai, kodėl renkam, vis renkam, o niekas nesikeičia, dar prasmę matau. Dėl tų, kurie supras, apie ką čia šnekama. O tokių yra.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
132
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (177)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar reikia bausti Kauno „Žalgirio” fanus dėl skanduotės, skirtos merui V.Matijošaičiui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurioje Baltijos valstybėje gyventi geriausia?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

0 +3 C

-1 +6 C

-1 +3 C

0 +5 C

+2 +7 C

-2 +2 C

0-6 m/s

0-5 m/s

0-7 m/s