Unikali galimybė pasitikrinti, ar dar esame Tauta

„Susitikime dainuoti ir šokti mūsų istoriją ir mūsų dabartį, atrasdami reikšmingiausią žodį gyvybė - žmogaus ir kultūros, medžio ir paukščio, būtojo ir esamojo laiko. Šis žodis yra apie mus. Apie mus, kaip bendruomenę, kaip gentį. Apie mus, kurie esame Lietuva", - kviečia jubiliejinės Dainų šventės organizatoriai. Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Dainų šventės direktorius Saulius LIAUSA sako, kad medis yra taip įaugęs į lietuvybę, kad kas trečioje Dainų šventės dainoje dainuojama apie gamtą, medžius, girias.

- Gal kartais pamenat, kaip buvo įamžintas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, Valstybės atkūrimo šimtmetis, Vilniui tekęs ir dosniai finansuotas Europos kultūros sostinės vaidmuo ar pernai minėtas jo 700 metų jubiliejus?

- Matyt, dėl kasdienės nesibaigiančių darbų rutinos jubiliejinėmis progomis kartais primirštame pažvelgti į šiandieną iš distancijos ir pagalvoti, ką galėtume ir turėtume palikti ateičiai vertingo be prisiminimų. Išskirtinės datos, jubiliejai, be abejo, suteikia daug emocijų, jaunajai kartai - suvokimo, kas yra valstybė, kokia jos istorija, tačiau ta proga norisi ir materialiai ką nors palikti prisiminimui.

Pasodinti Dainų šventės girią būtų nenauja ir neoriginali idėja, nes kasmet vyksta nacionalinis miškasodis, kurį organizuoja Valstybinių miškų urėdija, tačiau šį kartą pakvietėm visuomenę į neeilinę talką, nusprendę 100 vietų pasodinti Dainų šventę įamžinančias girias. „Kad giria žaliuotų" pavadinimas irgi atsirado gana natūraliai, nes Dainų šventė yra daugiau negu vien dainos ar šokiai, - tai tautos susibūrimas, mūsų tradicijos, mūsų kultūros, mūsų tapatybės pajautimas.

Švęsdami šimtmetį turim gerą progą pamąstyti, kas yra nematerialus paveldas, nes kol kas sąmoningumo trūksta ne tik visuomenei, bet ir tarp menininkų jo ne per daugiausia: profesionalai priešinami su mėgėjais, modernumas su tradicija, - nors iš esmės mums visiems turėtų rūpėti kultūra ir jos išsaugojimas.

Žinant, kad kasdien pasaulyje miršta kalbos, papročiai, nunyksta užsimiršta dainos, kaip priesakas turėtų būti tėvų palikimo saugojimas ir puoselėjimas.

- Šiandien statyti paminklus nebemadinga. Dėl kiekvienos tokios iniciatyvos kyla aršūs kivirčai „už" ir „prieš"...

- Apskritai mums, visuomenei, sunku susitarti dėl kažko, - visur mes ieškome priešpriešų, bet vienas iš Dainų šventės gyvybingumo garantų yra tai, kad ji mus visus vienija. Dainų šventė yra unikali galimybė ateiti ir pamatyti tautą vienoje vietoje. Išties unikalus dalykas, kai pamatai savo gyvą kultūrą, gyvus papročius, savo dainas, išgirsti visos tautos susijungimą dainoje ar šokyje, ir antraeilis aspektas, ar čia vienas kompozitorius suskambės ar kitas, ar viena labiau patiks daina, ar kita.

Buvimą kartu juntame mes, organizatoriai, jį labai jaučia dalyviai, bent kada nors dainavę, pavyzdžiui, Vingio parke ar šokę stadione. Jiems jau nebereikia kalbėti apie tuos dalykus, kurie mus skiria, jie visada pajaučia, kas mus vienija, juo labiau kad vienijančio prado mumyse yra daugiau.

Galbūt tai ir yra atsakymas į klausimą, dėl ko dainų švenčių tradicija, prasidėjusi Šveicarijoje, Vokietijoje ten nunyko, o išliko mažose Baltijos valstybėse. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ji išliko kaip išskirtiniai tautos atlaidai - kaip unikali galimybė visiems sueiti į vieną vietą ir pasitikrinti, ar gyva mūsų kultūra, ar gyvas mūsų mąstymas, ar gyva bendrystė, ir pagaliau ar gyvi esame mes patys, kaip tauta.

- Pernai ilgai kalbėta apie Latvijos dainų šventę Rygoje, ji lietuviams padarė didžiulį įspūdį. O kaip jus paveikė latvių dainų šventės triumfas? Nebijote, kad neišvengsite palyginimų?

- Be abejo, nebūtų protinga lyginti latvių estradą su mūsiške Vingio parko estrada, arba graudentis, kad iki šiol Vilniuje nėra nacionalinio stadiono, - svarbiausia, kaip mūsų tautos brangina šitą šventę. Jos tradicija Latvijoje tikrai gyvesnė, jie jau atšventė visus 150 jos gyvavimo metų, be to, ir demografinė situacija ten dramatiškesnė nei Lietuvoje. Jie sako, kad mums Dainų šventė taps religija tada, kada kaip ir Estijoje čiabuvių liks apie pusantro milijono.

Juk esam pastebėję, kokia didelė nostalgija atsiranda savo kultūrai, papročiams, savo tėvų namams kiekvieno emigravusio širdyje. Kokios mielos pasidaro liaudies dainos ir kaip jis alksta gimtųjų papročių, švenčių, kaip jam tada parūpsta tautinis kostiumas, nors Lietuvoje jo kratėsi sakydamas, kad yra modernus žmogus... Namie būdami mes dažnai norime būti globalistais, lygiuojamės į Ameriką ar Paryžių, nesusimąstydami, kad didelių valstybių požiūris yra nepriimtinas mažoms tautoms, kurioms dėl tokio neapdairumo gali iškilti egzistencinė grėsmė.

- Jūsų akimis, dar nepriėjome slenksčio, kai reikėtų iš nevilties ar vilties šaukti: „Kad giria žaliuotų!"?

- Aš tiesiog siūlau kiekvienam ateit į Dainų šventę ir rasti savo atsakymą, ar jam tai brangu ir ar jis nori tą jausmą savyje auginti. Čiagi kiekvieno atsakomybės klausimas: ne valdžia turi duoti tautinį kostiumą arba paliepti švęsti kalendorines šventes, gerbti savo tėvų atminimą... savo krašto tradiciją, nekirsti savos girios, nešiukšlinti, galų gale pasodinti medį...

- Tačiau kažkas juk turi tai pasakyti. Kas?

- Iš esmės norėtųsi, kad valstybė su visomis institucijomis darniai veiktų šita linkme, - kalbu apie tautinio identiteto formavimą ir ugdymą. Tik, aišku, norėtųsi, kad pirmiausia šitas dalykas atsispindėtų švietimo programose, kad tautinis auklėjimas nebūtų nustumtas į ugdymo programų pakraščius. Tiesa, negaliu nepasidžiaugti, kad turime daug gražaus jaunimo - pusė Dainų šventės dalyvių yra moksleiviai, be to, jau dabar yra užsiregistravę per tris šimtus savanorių, panorusių talkinti Dainų šventės organizatoriams, ir jų vis dar daugėja. Tai reiškia, kad Tauta yra gerame kelyje.

- Jūs vėl pakartojote žodį „tauta". Pastaraisiais metais aukštose Lietuvos tribūnose šitas žodis nuskambėjo tik kartą ir iš Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio lūpų. „Lietuvos tauta", - kreipėsi jis...

- Bet sau valdžią išsirenka kas? Tauta... Kaip, kada, kodėl nutrūksta abipusiai saitai ir iškyla tylos siena, trukdanti susikalbėjimui? Mums, šventės organizatoriams, lengviau. Mes Dainų šventėje esame išvien, - dirigentas su tauta nepraranda ryšio: jis diriguoja, tauta dainuoja.

- Kas, jūsų manymu, labiau skatina susirūpinti patriotiniu ugdymu: ukrainiečių, didvyriškai ginančių savo žemę, pavyzdys ar tas faktas, kad pagal apklausas palyginti nedidelis procentas lietuvių pasiryžę Tėvynę gint ginklu?

- Manau, kad apklausos neatspindi tikrosios padėties, kita vertus, kol bėda neištinka, nežinai, kaip pasielgs jos užkluptas vienas ar kitas žmogus; iš komforto būsenos nerti į priešingą bet kokiu atveju nėra lengva. Tačiau prisiminkime Dainuojančią revoliuciją - lietuviai moka, reikalui esant, susieiti į vieną kumštį... Mes puikiai suprantame, kad Ukrainoje vyksta civilizacijų karas, vyksta kova dėl kultūros, dėl tapatybės, dėl kalbos, dėl tų dalykų, kurie žmogui turėtų būti svarbiausi. Šis karas mums padeda ir padės susivokti, ką mes norim išsaugoti, ką dėl to turime daryti.

Žinoma V. Čerčilio frazė per Antrąjį pasaulinį karą, kai jis ministrų spaudžiamas aukoti kultūrą karo reikalams, pasakė, tai ką tąsyk jie ginsią, jei ne kultūrą. Kitas pavyzdys iš šiandienos: kai prieš dešimtmetį Latvijoje virė audringos diskusijos dėl brangaus projekto - nacionalinės bibliotekos statybos, skeptikams vienas šviesus žmogus labai gražiai atkirto, taręs, kad biblioteka kainuoja vieną du tankus, bet ar jais pavyktų apsiginti, ar jie suteiktų tos stiprybės, kurią gali užauginti kalba, knyga, biblioteka...

- Nepasigendate valdžios dėmesio organizuojant išskirtinę Dainų šventę?

- Nematoma mėnulio pusė yra ta, kad šventė neįvyksta savaime, prireikia dėti daug pastangų ir valstybės institucijoms, ir savivaldybėms, ir mums, organizatoriams. Reikia ne tik išmokyti dalyvius dainuoti tam tikras dainas ir šokius, bet juos ir atvežti, apnakvindinti ir pamaitinti.

Didelis krūvis ir pačiai Vilniaus savivaldybei priimti apie 38 tūkstančius dalyvių, dar šimtus svečių; miesto policijai, medikams, visoms kitoms tarnyboms iššūkis nemenkas. Mus gelbsti tai, kad jau esame įpratę Vilniuje rengti tokio pobūdžio šventes. Skandinavijos šalyse, kur, atrodo, ir valdžia geresnė, ir visuomenė tobulesnė, organizuojant daug mažesnes Baltijos ir Šiaurės šalių dainų šventes (apie 5000 dalyvių), organizatoriams iškildavo tie patys iššūkiai, tie patys sunkumai, tik dar sunkiau įveikiami, kai ši tradicija jiems nėra sava.

- Per penkis milijonų eurų - pakankama suma jubiliejinei Dainų šventei?

- Visada, kai manęs klausia, kiek kainuoja Dainų šventė, nuoširdžiai atsakau, kad nežinau, nes net neišmanau, kaip suskaičiuoti, nes yra tūkstančiai žmonių, kurie kasdien repetuoja, kuriems reikia ir kostiumų, ir instrumentų, ir vadovų, ir t.t. Kultūrai pinigų niekada nebuvo daug, mes esame įpratinti joje veikti tarsi iš paskutiniųjų, pasispausdami, tarsi iš geros valios atėję jai į talką. Iš esmės tas klausimas gana sudėtingas, nes visos paslaugos kainuoja daug, tačiau bet kuriuo atveju ta suma augo, - praėjusią šventę buvo nepilni trys milijonai, dabar turim penkis su puse milijono eurų.

- Ar turint galvoje pastarųjų metų infliaciją, tai nėra tie patys trys milijonai?

- Na, galbūt panašiai, tačiau tai nėra kritinis klausimas: įvyks šventė ar neįvyks, - šventė įvyks, su visais autoriais ir paslaugų teikėjais bus atsiskaityta, tik, be abejo, mums reikės pasiderėti ir viešuosiuose pirkimuose stipriau pasispausti.

Žinoma, turint daugiau lėšų, galima būtų tą šventę auginti iki puošnumo, bet juk matėte, kiek šimtų tūkstančių skiriama kalėdinėms eglutės, ir vis negana ir negana, - nežinau, ar dėl to laimime ką nors. Mūsų didžiulis noras ir pastangos yra pasiekti balansą tarp centro ir regionų, išvengiant didžiulės disproporcijos, puotos įvaizdžio, po kurio visiems tektų grįžti į pilką kasdienybę. Žinoma, apmaudu, kad kultūra nėra valstybės prioritetinė sritis, bet galime guostis tuo, kad netenka vaikščioti ištiesta ranka.

- Leiskite jus pacituoti: „Tai ne pinigų,- tai požiūrio klausimas".

- Kai palygini, kiek kainuoja kilometras asfalto, supranti, kad kultūra yra labai pigi. Tiesa yra ta, kad vien stiprų balsą turėti maža, - norint, kad daina skambėtų, reikia turėti ir gerą klausą, t. y., girdėti, kaip dainuoja kitas. To vieni kitų klausymo, girdėjimo pas mus labiausiai ir trūksta. Manau, Dainų šventė ir bando tyliai ramiai apjungti tuos dalykus, be pompastikos ir išsišokimų, taip, kaip ji nuosekliai darė šimtą metų. Dainų šventė kaip buvo, taip ir išliko vienijantis veiksnys, viena iš nedaugelio tradicijų, neužgesusių nei okupuotoje Lietuvoje, nei Sibire, nei dipukų stovyklose Vokietijoje, nei išeivių Amerikoje, kaip gyvybę kurianti ir nešanti jėga.

- Dainų šventės preambulėje skaitome: „Mes, dainuojantys ir šokantys žmonės, ir esame ta tradicija, ta gyvybė, išlikusi per amžių. Esame unikali gentis, susitinkanti kas kelerius metus ir prabylanti sava kalba. Šios genties kalba sutampa su žemės kalba. Su paukščio ir upės, su kultūros ir atminties kalba, nes mūsų kalba yra gyvybės kalba, todėl ją suprantame visi, priklausantys ypatingajai Cantor Lituanus - lietuvių dainingųjų - genčiai"... Galbūt įvyks stebuklas, nors ir trumpalaikis, ir lietuviai, priklausantys tai nepaprastajai genčiai, užmirš visus tarpusavio nesutarimus?

- Tikrai taip! Pasikrausime baterijas bent keleriems metams. Tapsime stipresni.