Užkrėstas J.Miltinio dvasia

- Noriu paklausti apie jūsų vaikystę, apie pirmąją teatro stebuklo patirtį, kuri lėmė jūsų gyvenimo kelio pasirinkimą. Kada pirmą kartą pasvajojote, kad norite tapti scenos žmogumi?

- Jeigu būtų galima atsakyti vienu žodžiu, atsakymas būtų: Panevėžys. Ne, ne dabartinis - dabar šis miestas, deja, gerokai pasikeitęs... Kalbu apie tą Panevėžį, kuriame prabėgo visa sąmoninga mano vaikystė, - tai buvo senosios Lietuvos inteligentijos miestas, „smetoniškų“ mokytojų miestas, teatro miestas, Juozo Miltinio, legendinių aktorių, prancūziškos kultūros dvasios miestas... Panevėžio erdvė veikė taip stipriai, kad dėl gyvenimo kelio pasirinkimo nebuvo net svarstymų - nuo vaikystės nenorėjau būti niekuo kitu, kaip tik aktoriumi - artistu.

Verta, tikrai verta mums būtų išsaugoti atmintyje tą laiką, gaila tik, kad dabartinių žmonių kultūrinė atmintis tokia trumpa - juk ji gali, privalo būti panaudota ugdant jaunąją kartą, o ir apskritai tautos sąmonei, susivokimui, kas tokie esame...

Jums sako ką nors Mykolo Karkos pavardė? Tai puikus muzikos mokytojas ir chorvedys, didis Lietuvos dvasios gaivintojas, Panevėžio teatro didžiūnų - aktoriaus Gedimino Karkos tėvas, aktorės Eugenijos Šulgaitės uošvis...

Taigi, M.Karka buvo mano mamos pirmasis muzikos mokytojas, gabius muzikai ir vaidybai žmones subūręs į paties įkurtą Liaudies operetės teatrą, į kurį sulaukęs vos dešimties, vadovaujant jau Valdui Jataučiui, nusprendęs išmokti dainuoti taip, kaip mano mama, o vaidinti - kaip V.Jatautis, atėjau ir aš.

Visos repeticijos vykdavo senajame Panevėžio dramos teatre prie Nevėžio upės - aš vaidinau, spektakliuose užtraukdavau ir atitraukdavau scenos uždangą, atmintinai mokėjau visų spektaklių personažų monologus, namuose išdainuodavau (o muzikine klausa pasigirti negaliu) visas operečių arijas... Buvau laimingas.

- Jūsų tėveliai - taip pat buvo menininkai?

- Ne, tiesiog buvome labai graži šeima, nepaprastai vieni kitus mylėjome... Mama buvo fizikos ir matematikos mokytoja, tačiau turėjo nuostabų balsą, todėl aktyviai dainavo iki pat senatvės. Tėvas - buvęs tremtinys, nepriklausomos Lietuvos karininkų mokyklos absolventas, anglų kalbos dėstytojas Kauno politechnikos instituto Panevėžio filiale, laisvalaikiu į lietuvių kalbą vertęs Dž.Baironą, visą anglų literatūrą perskaitęs angliškai... Menininkai jie nebuvo, tačiau stengėsi gyventi visavertį gyvenimą drauge su kultūra, su menu. Beje, mano tėvelis buvo poeto Vytauto Mačernio bendramokslis, vienas tų, kuriam V.Mačernis rodydavęs savųjų eilėraščių rankraščius ir klausdavęs nuomonės...

Šiandien būtų galima sakyti, kad manasis aktorystės pašaukimas buvo įgimtas, nors iš tiesų galbūt tiesiog itin anksti „užsikrėčiau“ anų dienų Panevėžyje karaliavusia J.Miltinio dvasia.

Vargeli, juk mes, anų dienų jaunimas, net ir vaikščiodavome imituodami J.Miltinio eiseną, tad ką jau kalbėti apie jo autoritetą, jo įtaką mums...

Pirmąjį susitikimą su J.Miltiniu atsimenu taip ryškiai, it tai būtų įvykę vakar... Mokykloje, naujametiniame karnavale turėjau vaidinti mešką. Buvo susitarta, kad teatras paskolins meškos kostiumą, likusį po vaikiško spektaklio, kuriame mešką, beje, vaidino, ko gero, geriausias visų laikų Lietuvos aktorius Bronius Babkauskas... Taigi, įeinu aš į teatrą, ieškodamas kostiumininkės, ir netyčia įsiveržiu į salę, kurioje, it apaštalų, iš visų pusių glaustai apsėstas teatro aktorių, kalba pats Režisierius.

Pamatęs tarpduryje mane, jis gana irzliai paklausė, ko man reikia, bet man atsakius, jog man reikia - meškos, ėmė šypsotis ir kažkuriai iš aktorių liepė palydėti „tą simpatišką berniuką“ pas kostiumininkę.

Tie senieji Panevėžio teatro rūmai turėtų būti gerbiami it kokia triumfo arka, bylojanti apie čia vykusio veiksmo svarbą Panevėžiui, teatrui ir visai Lietuvos kultūrai, apie čia išaugintas aukščiausio kalibro asmenybes, palikusias Lietuvos teatre tokią brydę, kurios įtaka ir šiandien tebėra juntama... Deja, tie rūmai dabar yra išniekinti, atiduoti prekijams, kuriuos it iš bažnyčios derėtų kuo greičiau grūsti lauk. Juk kai šventovėje įsikuria prekijai, žmonių sielose įsikuria tamsa ir baimė. O kaip tik ta tamsa, ta baimė juk ir veda mus visus link nužmogėjimo.

- Smunka pasaulio intelekto koeficientas, o smukdamas tempiasi žemyn ir menus. Gal klystu, bet man atrodo, kad kinas bunka tiesiog ne dienomis, o valandomis, na, o teatras vis mieliau ima pliuškentis vien socialine problematika apsiribojančiose seklumose, kuriose aukštojo aktorystės pilotažo - vaidybos sielos judesiais, deja, net neprireikia.

- Deja, taip ir yra - šiandien tampa įprasta vaidinti „skaitmeniškai“, kur kiekvienas žingsnis, kiekvienas gestas sudėliotas it mozaikoje, tačiau draminės kibirkšties nėra nė padujų. O liūdniausia, kad, kaip pats sakote, jau tarsi ir nebereikia.

Suprantat, nesant asmenybe, suvaidinti demonišką Makbeto aistrą, karaliaus Lyro praregėjimą ar Hamleto apsisprendimą paprasčiausiai yra neįmanoma, todėl šiame laike, kai asmenybių „nėra ir nereikia“, ieškoma „kitokių“ režisūrinių sprendimų, idant viso to aktoriui vaidinti nereikėtų, - aktorius spektaklyje pamažu tampa tiesiog komponentu, tokiu kaip dekoracijos, apšvietimas, muzika...

Tačiau tai laikina. Aukštųjų meninių vertybių neištinka infliacija - nuo jų tiesiog tarpais nutolstama, bet ir vėl prie jų grįžtama. Todėl esu įsitikinęs - ši epocha, kurioje teplioriai tituluojami dailininkais ir atvirkščiai, anksčiau ar vėliau baigsis.

- Galbūt visi šie nerimą ir liūdesį keliantys ženklai kaip tik ir buvo motyvas imtis jums ne tik kūrybinės, bet ir akademinės veiklos - būtinybė savąsias patirtis perduoti ateinančių kartų aktoriams?

- Ne tik. Tos akademinės veiklos ėmiausi jau taip seniai, kad šiandien be jos savęs apskritai negaliu įsivaizduoti. Ko gero, būčiau visiškai kitoks, kitaip ir gyvenimas būtų susiklostęs, nes akademinė veikla - tai galimybė iš kito taško pažvelgti į pačią aktorystės profesiją, į teatrą, į jo raidą... Idealus vaidybos ir teorinio pasikaustymo santykis turėtų būti toks - scenoje aktorius privalo pamiršti viską, ką žino, neatsinešti su savimi jokio teorinio žinių bagažo, mano atveju - jokio profesoriškumo...

Studentams sakau, kad esama trijų vaidybos lygmenų. Tai buitinis-psichologinis tavo kuriamo personažo lygmuo, taip pat, jei kuriamas personažas yra mąstantis ir apmąstantis buvimą šioje žemėje (o dažniausiai jis toks ir yra), - filosofinis lygmuo ir galiausiai - trečiasis - tavo paties, aktoriaus, asmenybės pozicija pirmųjų dviejų lygmenų atžvilgiu. Turi savąjį instrumentą - kūną, kuriuo privalai visus šiuos tris lygmenis tarpusavyje suderinti, sujungti ir išgroti. Tad štai, tik tada, kai tau visa tai scenoje pavyksta atlikti harmoningai, dėl savo patogumo ar darbo palengvinimo nepraleidžiant nė menkiausios kūrybinės grandies, - tik tada scenoje tai suskamba, ir tik kai suskamba - turi teisę vadintis kūrėju.

- Kai menininkas yra įvertinamas Nacionaline premija, suprantama, turimas omenyje visas jo gyvenimo įdirbis, tačiau įdomu būtų žinoti, kuriuos savo vaidmenis pats laikote verčiausiais šio apdovanojimo?

- Na, pirmiausia - karaliaus Lyro vaidmuo J.Vaitkaus spektaklyje „Karalius Lyras“. Taip pat labai svarbus man Nepažįstamojo vaidmuo O.Koršunovo režisuotame spektaklyje „Kelias į Damaską“, dar keletas vaidmenų, tačiau Lyras - žinoma, kas kita - juk tai vienas iš visų pasaulio aktorių išsvajotųjų vaidmenų. Apie šį kūrinį tarp aktorių sakoma: „Karalius Lyras“ - mažiausiai vykusi V.Šekspyro pjesė, bet aktoriui tai - pats didžiausias vaidmuo.“

Beje, neslėpsiu - man labai patinka oficiali formuluotė, skelbianti, už ką man skiriama Nacionalinė premija: „Už klasikinės aktorystės mokyklos šiuolaikiškumą.“ Klasika - šiandien. Už tai iš tikrųjų man nieko nėra svarbiau ir nieko nėra gražiau.

- O jei prieitų prie jūsų studentas ir paklaustų: „Gerbiamas Vytautai, kaip man gyventi ir kaip vaidinti, kokios man vidinės regulos laikytis, idant ir aš kada nors būčiau įvertintas Nacionaline premija?“

- Atsakyčiau, kad jeigu jis savąjį gyvenimą ir meninę saviraišką orientuos į premijas ir įvertinimus, nieko vertingo gyvenime nenuveiks. Juk yra didžiulis skirtumas tarp noro kažką sukurti ir noro kažko pasiekti. Patarčiau jam kuo skubiau ir kuo tvirčiau pažaboti savąsias puikybę bei tuštybę. Būtent šiuo požiūriu ir reikia formuoti vidinę regulą.

Et, kaip būtų lengva, jei tik į tokius studentų klausimus gyvenime reikėtų atsakinėti. Nepalyginti sunkiau, kai studentas prieina, apsikabina ir nieko netaręs pravirksta. Pravirksta, nes yra velniškai sunku. O aš... Suprantu, matau, žinau, kad sunku, bet ką tą akimirką jam ištarti, idant sustiprinčiau, kaip surasti teisingą atsakymą į žodžiais nesuformuluotą klausimą, kaip neišgąsdinant ir neįskaudinant jam pasakyti: „Kentėk, iškentėk - tai tavo darbo dalis. Pasirinkai kryptį - tai ir eik, surask savyje Dievą ir sek paskui Jį“?..

- Sakykit, o kam apskritai dirba aktorius? Dievui? Sau? Publikai? Savosios šalies visuomenei? Pasauliui?

- Jeigu dirbi ne Dievui, vadinasi, Jo neturi, o jo neturėdamas - ne tik dirbti, bet ir visavertiškai gyventi juk negalėsi. Jeigu dirbi ne sau, vadinasi, dirbi be meilės ir aistros, o ko gi vertas nenuoširdus darbas? Jeigu dirbi ne publikai, ne saviesiems žmonėms - vadinasi, misiją prarandi... Ką gi, labai tiksliai išvardinot - būtent visiems šiems adresatams aktorius ir dirba.

- Kai buvome studentai - visi šventai tikėjome, kad menas išgelbės pasaulį. Smalsu būtų išgirsti, ką šiuo klausimu mano solidus profesorius ir daugiau kaip šimtą vaidmenų jau sukūręs aktorius?

- Jeigu dar kas ir išgelbės pasaulį - tai tik menas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"