Dailininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, vienas žymiausių dabartinės lietuvių intelektualiosios tapybos meistrų Giedrius Kazimierėnas Trakų piliai įteikė naują savo paveikslą „Vytautas, laukiantis karūnos“. Jame - neviltimi ir išdavyste dvelkianti, LDK didybės pabaigą fiksuojanti scena. Su menininku, jau daugelį metų savo drobėse atkuriančiu didingas Lietuvos istorijos akimirkas, kalbamės apie nūdienos Lietuvą - jos grėsmes ir viltis.
- Šiais laikais, kai globalizacijos skersvėjai iš tautos sąmonės palengva išpučia vertybes, gerbtinų asmenybių vardus, istorines datas, savųjų kūrinių siužetais jūs tarsi stojate į kovą už tautinės savimonės ir autentiškų tautos bruožų išsaugojimą - primindamas bet kokius orientyrus prarandančiai tautai jos šaknis ir šventas pareigas. Tai darote sąmoningai?
- Be abejo, sąmoningai. Visose kultūros srityse šis mūšis vyksta, tik nežinau, ar daug tebėra karių, kurie ne už save, o už Lietuvą kaunasi. Tačiau karys vis tiek turi atlikti savo pareigą nesidairydamas, ar daug turi bendražygių, ar yra vilties laimėti, - jis iki galo privalo ginti savąją šalį ir savus idealus.
Matau, kaip Lietuva tirpsta, suprantu, kad gali ir visiškai ištirpti, todėl savąjį paveikslų ciklą istorine Lietuvos tematika tęsiu jau dešimt metų - kad ir neįstengdamas pristabdyti tirpimo proceso, tai bent jau palikdamas kultūrinius savojo laiko ženklus, bylojančius, kad apskritai buvome. Bent knygose, bent istorijoje, bent kieno nors sąmonės pakraštėlyje. Man baisu, kad galime išnykti taip ir nespėję atsistoti ant kojų po visų šiurpių okupacijų.
Lietuvos likimas visuomet buvo ir tebėra sudėtingas. Baltų kultūra siekia tūkstančius metų, o valstybė, nuo Mindaugo laikų pasiekusi imperijos lygį, po Vytauto mirties pradėjo tirpti ir tas tirpimas tęsiasi iki šių dienų. Po šimtmečius trukusių okupacijų juk ir taip sunku tautai, valstybei atsistoti ant kojų, o dar ta globalizacija, pakertanti šaknis, dar tas neaiškus ir garsiai neišsakytas ES didžiųjų valstybių požiūris į mažų tautų likimą šiame darinyje... Turbūt natūralu, kad visa tai nulėmė mano intuityvų norą ginti gimtąjį lizdą.
- Žinoma, už nacionalinį lietuvių orumą budinančius paveikslus lageryje, ko gero, būtumėte atsidūręs ir sovietiniais laikais, bet ar nestebina, kad per okupacijos laikotarpį vertybių nepraradome, o dabar, būdami laisvi, pametame?
- Kai aš kalbu apie tirpstančią Lietuvą, turiu omeny ne tik emigraciją, kuri manau, jau yra tirpsmo pasekmė, o ne priežastis, - pirmiausia kalbu apie tirpsmą, vykstantį lietuvių tautos sąmonėje ir širdyse. Tas tirpsmas prasidėjo nuo tada, kai Jogaila, paimdamas Jadvygą į žmonas, kaip kraitį jai atidavė visą Lietuvos imperiją. Tai, suprantama, buvo daroma ne iš geros valios - vienoje pusėje kilo Maskva ir reikėjo vienyti jėgas su Lenkija prieš ją atsilaikyti, kitoje taip elgtis spaudė „šaunieji“ Lietuvos bajorai, dėl privilegijų spjovę į savo valstybę ir užsimanę žūtbūt prisijungti prie Lenkijos.
- Dabartinis Seimas, ko gero, tiesioginiai tų „šauniųjų“ bajorų palikuonys?
- Suprantu, patogu taip sakyti. Tiesa yra nepalyginti kartesnė - mes visi esame tų „šauniųjų“ bajorų palikuonys, besikliaujantys jų prioritetais - gebantys vertinti tik materialinį turtą. Kai labai ant mūsų pačių supykstu, rėžiu garsiai: „Baudžiauninkų valstybė“. Išties apmaudu, kad neturime išsiugdę idealistų, kuriems idėja būtų svarbesnė nei pinigai, Lietuva - nei asmeninė gerovė. Dominuojantis dabartinės visuomenės požiūris: „Valstybė yra nepalyginti mažiau svarbus dalykas nei mano piniginė ir mano kėdė“. Štai čia ir yra visų mūsų dramų ištakos. Juk pamatinė valstybės egzistavimo sąlyga - visuomenės suvokimas, kad bendras interesas yra svarbiau už asmeninį. Ir nereikia už kiekvieną judesį laukti honoraro, algos ir medalių. Mūsų pastangoms turėtų pakakti motyvo: „Nes Lietuvai to reikia“. Štai tokiu požiūriu besikliaujančių žmonių šiandien Lietuvoje kaip niekada maža.
O sovietinius laikus labai gerai atsimenu, todėl niekada nesutiksiu, kad anuomet buvo vien raunama ir naikinama. Sovietiniais laikais idealizmo ir idealistų mūsų tautoje buvo nepalyginti daugiau nei šiandien. Menu save anais laikais - su bičiuliais diskutuodavome apie kultūrą, apie menus, filosofines idėjas... Kad būtume kalbėję apie pinigus - nepamenu, nors gyvenome pusbadžiu, vos vos mamų uogienėmis iki mėnesio pabaigos pratraukdami. Tačiau kalbėtis apie pirkimus, pardavimus, uždarbius ir honorarus buvo žemiausias lygis.
O dabar? Dailininkai kalbasi vien apie tai, kaip, kur ir už kiek ką pavyko parduoti... Šiandien visuotinai tvirtinama, kad lietuvybė anuomet buvo nuožmiai puolama. Bet ar tai tiesa turint omeny, kad lietuvių dailininkai sugebėjo suformuoti lietuvišką dailės mokyklą, Justinas Marcinkevičius savąją trilogiją sugebėjo išleisti?..
- Norite pasakyti, kad bėgdami nuo sovietų imperijos į ES pataikėme nuo vilko ant meškos?
- Ne. Noriu pasakyti, kad meška tupi mūsų pačių viduje. Sovietiniais laikais buvo truputis demokratijos ir tvirtas kumštis šalia, užtikrinantis, kad vieni ar kiti dalykai - ne tik ideologiniai, bet ir moraliniai, humaniškieji - būtų privalomi kiekvienam. Tuomet dūsaudami manėme, kad vienintelis dalykas, trukdantis Lietuvai skleisti sparnus ir skristi, - Maskva. Tačiau atėjo metas ir Maskvos režimo nebeliko. Tad kodėl neskrendame? O todėl, kad mūsų siela - jau nebe erelio, o žąsino. Mums tik lesalo bereikia. Nemokamai ir kuo daugiau. Veltui mes apskritai neskraidome - pirmiausia honoraras, o jau tik paskui skrydis.
Argi ES dėl šito kalta? Mes tiesiog neturime tų savybių, kurias apibūdindami save labiausiai ryškiname - neturime nei to lietuviško mentaliteto, nei iš protėvių paveldėtų moralės nuostatų, nei savos ideologijos, nei tautinės savigarbos.
Tokie būdami ir buvome praryti sovietų imperijos, tačiau gavome puikią progą to nepripažinti ir net nepastebėti - okupacija mums buvo palanki terpė manyti apie save tai, ką rašo knygos, o ne tai, kokie esame iš tikrųjų. Tad imperijai žlugus ir Lietuvai atgavus laisvę, ūmai atsiskleidėme „visu grožiu“ - paaiškėjo, kad mumyse niekada ir nebuvo nei to kario, nei to patrioto, nei to idealisto. Reikia pripažinti, kad mums pritrūko tvirtumo saviesiems idealams išsaugoti. Praskydome vos dingus tam minėtam kumščiui, vos patekus į kapitalistinę sistemą, kur perkama viskas, ką tik pats sutinki parduoti. Tad štai - savaisiais veiksmais Lietuva pasakė, kad pinigas jai svarbiau negu bet kokie idealai. Tokia tikroji mūsų moralė. Visai nepanaši į tą, kurią skelbiamės turį. Tokie žmonės, kokie mes esame, nenusipelno teisės turėti savo valstybę. Tokia valstybė nereikalinga nei mums, nei pasauliui. Juk ką pasauliui gali pasakyti, ar parodyti valstybė, kuriai pinigai yra svarbiausia? Nieko, išskyrus savo godulį ir sumas.
- Vadinasi, mūsų žūtis neišvengiama? Nejaugi nėra jokios vilties?
- Yra. Reikia sugrįžti prie dvasinių vertybių ir jų pagrindu imti formuoti savo valstybę. Atsisėskime ir dar kartą perskaitykime Lietuvos himno žodžius - ten yra visos mums reikalingos dominantės: tiesa, šviesa, meilė...
Žinoma, būtina sukurti ir nacionalines vertybes puoselėjančią tautinę mokyklą, tačiau net ne nuo to reikia pradėti - kiekvienam nuo savęs. Kaip mes galime sukurti efektyvią švietimo sistemą, jei neturime jokių siekiamybių. Štai su pompastiškomis gaidelėmis minime Meilės Lukšienės šimtmetį, o tuo pat metu mokymo sistemą kuriame visiškai nuneigdami esminius jos tautinės mokyklos principus.
Dabar sistemos esmė - mokinio krepšeliai. O ką tai reiškia? Vėlgi pinigus. Valstybė kaip pagrindinį švietimo reformos tikslą iškėlė galimybę atsikratyti finansinės atsakomybės dėl švietimo. Tai kilnus, Lietuvos ateitį kuriantis tikslas? Todėl natūralu, kad ši sistema žlunga, o jos aukomis tampa ištisos vaikų kartos. Jei mes norime kurti valstybę, akivaizdu, kad būtina didžiausią svarbą teikti švietimui ir į jį investuoti. Dabar iš švietimo daromas biznis, o jaunosios Lietuvos kartos ciniškai grąžinamos į balanos gadynę.
Dar viena pasaka be galo yra apie tai, kad Lietuva vieniems ar kitiems dalykams neturi pinigų. Tačiau ši pasakaitė ima nebeveikti, nes tai, ką matome tikrovėje, nuolat ją paneigia. Kaip gali vadovybė kartoti, kad kultūrai neturi pinigų, jei matėme, kaip VEKS projektui buvo atsainiai mestelėta 500 mln. litų? Įsivaizduojate - pusė milijardo? Turint tokią sumą, protingai ir sąžiningai su pinigais elgiantis, galima neįtikėtinai daug nuveikti. O ji prapuolė be pėdsakų.
Mūsų problema išties yra ne pinigai, o gobšumas, mentalitetas ir absoliutus šlykštus egoizmas. Šiems dalykams kerojant, į Lietuvą būtų galima įmerkti visas ES lėšas - jos lygiai taip pranyktų be pėdsakų, o vadovybė sakytų tą patį: „Problemų išspręsti nepajėgiame dėl pinigų stygiaus“.
- Jūsų paveikslas „Vytautas, laukiantis karūnos“ kalba apie istorinę akimirką, kai žemės susvyravo po Lietuvos kojomis. Simboliška, kad jį nutapėte ir Trakų piliai padovanojote būtent šiandien - panašiu emociškai metu?
- Karūna būtų užtikrinusi būtinybę Europai skaitytis su Lietuva. Vytautas svajojo Lietuvą matyti kaip galingą nepriklausomą valstybę. Todėl lenkai žūtbūt sumanė karūną pagrobti. Su savo svajone, su savo idealu Vytautas buvo paliktas vienas - išduotas tiek sąjungininkų, kokiais dėjosi lenkai, tiek savų - bajorijos, perbėgusios į dosnesniąją pilvui pusę. Šiandien Lietuva taip pat laukia savosios „karūnos“ - dienos, kai lietuvių tauta atras savąjį stuburą.
Be abejo, tai simboliška. Tačiau simboliška yra ir tai, kad ant neveikiančio sostinės kino teatro nupieštus grafičius įvairios televizijos rodė net po keletą kartų, o štai į Trakų pilį, į trejus metus tapyto „Vytauto, laukiančio karūnos“ pristatymą neatvyko nė viena, nors kviečiau visas. Joms tai pasirodė nesvarbu.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
