Ironiška, kad pavasarį atidavęs balsą už Lietuvos prezidentą, rudenį verslininkas Arūnas Povilas PALIULIS rinko JAV valstybės vadovą, šiuo viražu tarsi patvirtindamas egzistuojant didžiosios galios ir mažos valstybės įtakos saitus, tiksliau tariant, pasaitėlius. Dar labiau ironiška, kad laisvoje šalyje užaugęs ir tik prieš tris dešimtmečius išimties tvarka Lietuvos pilietybę už antitarybinę agitaciją įgijęs Amerikos lietuvis, laisvas galvoti ir pasisakyti, dėl savo pažiūrų kartais pašventinamas nūn plačiai paplitusiu vatniko keiksmažodžiu.
Neseniai atlikęs JAV piliečio pareigą, sugrįžęs iš Čikagos į Vilnių, verslininkas atvirauja kelionėje naudojęsis ne galingos valstybės, o Lietuvos pasu.
- Išduosite, kodėl kartais jums mieliau pasirodyti esant Lietuvos piliečiu?
- Aš nelabai noriu parodyti amerikonišką pasą, kai keliauju. Man liūdna ir dar labiau gėda dėl prezidento Džo Baideno. Į ką panašu, kad jis suteikė malonę, nors dievagojosi niekada to nepadarysiąs, savam sūnui Hanteriui, nuteistam už mokesčių nemokėjimą ir už ginklo laikymą. Jo poelgis sukėlė dar vieną sąmyšį demokratų partijoje, nors tai gana smulkūs nusikaltimai, palyginus su vienuolikos milijonų kyšiu, gautu iš Kinijos ir Ukrainos lobistiniais tikslais, veikiant tėvo užnugaryje. Kai 2020 metais Hanterio remontuojamame kompiuteryje buvo aptikta jį kompromituojančių faktų, net 50 FTB pareigūnų bandė juos užglaistyti, versdami bėdą visagalei Rusijos rankai ir spaudė socialinius tinklus užkasti šią temą.
Kita vertus, išrinktasis prezidentas Donaldas Trampas man irgi daro sarmatą, kaip Amerikos piliečiui, - negaliu pakęsti, koks jis arogantiškas, koks vulgarus, - tiesiog neįtikėtina, kad prezidentas gali būti be jokios diplomatijos gyslelės. Jam viskas yra jėga ir kapitalas, jo diplomatija yra bombonešių „diplomatija", kartu su importo mokesčiais nepaklusniesiems bei parama klapčiukams.
Atrodo, nuo tų dienų, kai tėvas, neapsikentęs Donaldo chuliganizmo, išsiuntė jį į karo mokyklą, niekas nepasikeitė - koks buvo gatvės chuliganas, toks ir liko. Bet negali nepastebėti, kad jis - laisvas žmogus ir dėl to jokios struktūros, jokie biurokratai ir įtakingos medijos negali jo nei įtakoti, nei kontroliuoti, todėl ir toliau jis yra šmeižiamas, kad drįsta pasakyti teisybę. Teisybę sakyti pavojinga visur, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje...
- Bet Lietuvoje turbūt nėra jokio pavojaus prisipažinti, kad balsavote, tarkim, už Trampą?
- Na, Čikagoje, ir ne tik Čikagoje, kur balsavau, tiek metro, tiek kitose viešose vietose tuo garsintis nepatartina... (Juokiasi.) Ne aš pirmas pastebėjau, kad tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje daugelis rinkėjų balsavo ne „už", o „prieš", - tad, galima sakyti, aš likau tarp tų, kurie balsavo prieš Kamalą Haris. Ir lietuviai, ir amerikonai sakė, kad nėra iš ko rinktis, tad tenka rinktis mažesnę blogybę.
Na, Lietuvoje nėra net trijų milijonų gyventojų, tačiau Jungtinėse Amerikos valstijose su visais 330 milijonų, atrodo, būtų galima surasti porą normalesnių, - išmintingų, diplomatiškų, profesionalių pretendentų į prezidento postą. Deja, mažai kas abiejose Atlanto pusėse drįsta šokti į politikos dilgėles, kur jiems gresia sutiktuvės purvo salvėmis. Matėte, kiek D.Trampui buvo iškelta politinių bylų...
- Matėme, kiek daug rinkėjų vis dėlto balsavo už K.Haris, - už ją Lietuvoje gulė kryžiumi „progresyvioji" visuomenės dalis, sunkiai susitaikanti su menkstančiu populiarumu...
- Praėjo jau visas mėnuo, o demokratai vis dar aiškinasi triuškinančių rinkimų rezultatų priežastis. Pirmiausia aiškina, kad pralaimėta dėl amerikonų rasizmo ir seksizmo, kad 100 parų buvo per maža, norint paskleisti savo politinę programą, nors spauda ir televizija (ypač „The New York Times" ir CNN), nors Holivudas, universitetai ir socialiniai tinklai, visos apklausos apgaudinėjo piliečius, šaukte šaukdami, kad būtent K.Haris laimi šituos rinkimus arba bus lygiosios. Už ją balsavo 70 milijonų amerikiečių - tai rodo, kokią galią turi politikams pajungtos medijos ir socialiniai tinklai. Melavo visi: ir valdžia, ir spauda, ir Holivudas, ir mokslo progresyvistai...
- Kaip danguje, taip ir žemėje?
- Be abejo, ir Lietuvoje tas pat. Valdančiosios partijos pirmininkė irgi sumelavo apie dalyvavimą vyriausybėje, meluojama dėl pulkininko Pociūno, meluojama dėl CŽV kankinimo lagerio Antaviliuose, dėl Kedžio, bylos, dėl „Foxplay", dėl Stepukonio milijonų... Taip JAV ir Lietuvos politikai praranda piliečių pasitikėjimą ir dėl to vos pusė jų dalyvauja rinkimuose. Be to, pridursiu, kad, nepaisant aplinkybių, 45 proc. amerikonų visuomet balsuos už demokratus, ir 45 proc. balsuos už respublikonus, nesvarbu kokie jie būtų. 10 proc. rinkėjų paprastai linksta į vieną ar kitą pusę dėl vienos ar keleto išskirtinių problemų: ekonomikos, valstybės saugumo ir gynybos, abortų, migracijos ir pan.
- Kiek eiliniam amerikiečiui rūpi imigracijos reikalai?
- Pagrindinė tema šiemet buvo ekonomika ir imigracija. Nelegalūs migrantai ima erzinti ir eilinius amerikiečius, priverstus susitaikyti su policininkų atleidinėjimu, švietimo biudžetų karpymu ir pan. Pastaraisiais metais apie 150 mlrd. dolerių išleidžiama nelegalių migrantų, tarp jų ir nusikaltėlių, išlaikymui. Amerikoje yra šimtas atvirų miestų, kurie suteikia prieglobstį nelegaliems migrantams: neskaitant dienpinigių, skiria nemokamą pastogę, maitinimą, gydymą, mokslą ir transportą. Pasienyje pasiprašę politinio prieglobsčio, pirmo pokalbio su migracijos tarnyba jie sulaukia tiktai po pusmečio arba po metų, dar pora metų praeina, kol jie išgirsta vienokį ar kitokį sprendimą, kurį, beje, jie gali ir užginčyti. Ir visą tą laiką jie yra išlaikomi.
Įsivaizduokite, ši politika įgyvendinama tuo metu, kai JAV valstybės įsiskolinimai siekia 36 trilijonus dolerių. Bet nemanau, kad bent vienas iš šimto amerikiečių gali pasakyti, kiek valdžia įsiskolinusi, jiems labiau rūpi, kiek kainuoja bokalas alaus, mėsainis ir litras benzino...
Turbūt girdėjote, kad D. Trampas planuoja per keletą metų sumažinti federalinį biudžetą 2 trilijonais (iki 5 trilijonų), iki 20 proc. kirpdamas federalinių darbuotojų skaičių; jų šiandien yra 3 milijonai. O valstijų ir savivaldybių darbuotojų - 20 milijonų. Biurokratijos valymas numatytas visais lygiais, neišskiriant valstybės departamento ir teisingumo ministerijos.
- Kitas dalykas, bendras rinkėjams šiapus ir anapus Atlanto - piliečių nereiklumas politikų dorybei. Štai Lietuvoje už korupciją nuteistos partijos pirmininkė pirmu bandymu pakliuvo į Seimą, štai Amerikos prezidento rinkimus laimėjo žmogus, patekęs į teismų akiratį ir dėl sekso skandalų, ir dėl politikos...
- O K. Haris? Kalbama, kad didžiulį šuolį karjeroje jai pavyko padaryti per lovą, kai ji, jauna 29 metų prokurorė San Franciske, suartėjo su 62 metų Kalifornijos parlamento pirmininku. Matote, kokia lyčių „lygybė": Trampą kritikuoja dėl jo visų mergelių, prostitučių, bet jis joms visoms išmoka, ir net milijonus, ir su šypsena, o Kamala gauna aukštesnes pareigas per lovytę ir lieka „nekalta"... (Juokiasi.)
- Vis dėlto, kas nepriimtina, jūsų manymu, eiliniams amerikiečiams?
- Amerikonams nepatinka suvaržymai: vis daugiau nepasitenkinimo kyla dėl ribojimų atsiskaityti grynaisiais (Švedijoje, girdėjau, jau 99 proc. atsiskaitymų vyksta virtualiu būdu). Daug ką piktina socialinių tinklų „progresyvi" politika. Net 11 kartų 2023 metais buvo nutrauktas manasis „Hotmail" ryšys. Ačiū Elonui Maskui, perėmusiam „Twitter", - jis žada grąžinti piliečių teisę laisvai kalbėti.
Lietuvoje laisvė kalbėti taip pat cenzūruojama: nieko kritiškesnio negalima pasakyti apie socialines ir tautines mažumas, nors kiek tik nori gali pilti purvo ant katalikų, ant lietuvių, kaip kad Amerikoje - ant baltaodžių, arabų ir musulmonų. Politikas Remigijus Žemaitaitis šiek tiek nusikalbėjo, bet ir šiek tiek teisybės pasakė (įdomu, kodėl jo aršūs kritikai patys nieko negali ar nenori pasakyti apie skerdynes Palestinoje?). Koks jo likimas, sunku pasakyti, bet nesiliaujantys saviškių skundai dėl jo tariamo antisemitizmo, skraidinami į Europą ir Ameriką, neleidžia tikėtis geros baigties...
- Amerikoje kol kas aukų dėl valdžios perėmimo nematyti. Susidaro įspūdis, kad procesas vyksta gana ramiai, bent jau ramiau, kaip pas mus...
- Apgaulingas įspūdis. Kai D. Trampas pradės įgyvendinti savo programą, pradedant valstybės departamentu, kils didelis pasipiktinimas. Bus daug protestų, bus daug mitingų, gali kilti net riaušių, gali prasilieti ir kraujo... Per D. Trampo inauguraciją 2017 metais 300 tūkst. piliečių dalyvavo moterų marše Vašingtone, nemanau, kad šįkart nepatenkintųjų maršo pavyks išvengti, nes jų gretos, ko gero, net padidėjo.
Didžiausias pasipiktinimas bus dėl nelegalių migrantų, tarp jų ir kalinčių, ir net atlikusių bausmę nusikaltėlių, kuriuos D.Trampas žada deportuoti iš šalies. Kalifornijos, Masačusetso ir Ilinojaus gubernatoriai, Čikagos burmistras paskelbė, kad nevykdys prezidento nurodymų dėl nelegalių migrantų, bet, galvoju, nutrauktos federalinės dotacijos privers juos atsikvošėti. Ar Kalifornijos gubernatorius ryšis atsisakyti 200 milijardų valstybės dotacijos, kai valstijos skola siekia pusantro trilijono dolerių? Turbūt ne.
- Kas dar nepatinka amerikiečiams?
- Amerikonai nuo kitų valstybių gyventojų, manau, skiriasi laisvės pojūčiu. Jiems svarbiausia - laisvė dirbti, laisvė pramogauti, laisvė keliauti, laisvė kalbėti, o dabar visos šitos laisvės ribojamos, ypač tiems, kurie pasisako prieš skiepus ir prieš kovido programą, o tiems, kurie drįsta užsistoti palestiniečius, būna, net banko sąskaitas uždarinėjamos. Šiomis dienomis paaiškėjo, kad nacionalinė saugumo agentūra yra užfiksavusi net 1,9 trilijono asmeninių pokalbių, - įsivaizduokite kiekvieno JAV piliečio buvo pasiklausoma net po šešis kartus. Amerikoje daugybė įmonių ir net valstijų atsisako tvarumo direktyvos, kuri Lietuvoje šiuo metu išgyvena pakylėjimą. Mūsų europarlamentarai saldžiai, gražiai gyvena ir, matyt, gero kąsnio papirkti vieningai kelia rankas už visus protokolus ir direktyvas, ypač susijusias su tvarumo programa.
Amerikonams dar nepatinka politkorektiškumai, kvotos, rekomendacijos, kiek tautinių, kiek socialinių mažumų atstovų priimti į darbą, kiek karo veteranų, juodukų, - jau visiems pakyrėjo šitas „blūdas". Vidutinis 10 proc. rinkėjų sluoksnis sako, kad jau gana tos progresyvios politikos, kuri veda mus į bankrotą. Ypač juos papiktino K. Haris pareiškimas, esą federalinė valdžia turėtų kompensuoti lyties keitimo išlaidas visiems piliečiams: ir nepilnamečiams, ir nusikaltėliams kalėjimuose, ir net nelegaliems migrantams. Šito buvo jau per daug.
Atsimenu, mano pirmoj jaunystėj visų akys buvo nukreiptos į Kaliforniją, sakydavo, kad taip, kaip Kalifornija elgiasi, visa Amerika greitai elgsis, paskui taip elgsis ir visas pasaulis, keisdamas socialines, kultūrines bei ekonomines tradicijas. Dabar niekas taip nebekalba. Dabar ši valstija yra pavyzdys, kaip nereikia elgtis. Tobuliausia, šviesiausia, geriausia, pažangiausia valstija, buvusi kaip Amerikos ateities žibintas, dabar yra bedugnės pavyzdys. Piliečiai masiškai išsikelia iš Kalifornijos, Čikagos, Niujorko ir vyksta gyventi į Teksasą, Floridą, kur šiek tiek daugiau laisvės ir laisvo žodžio.
- Ar vidurinysis rinkėjų sluoksnis linkęs pritarti prezidento Džo Baideno politikai Ukrainos atžvilgiu?
- Daugeliui amerikonų nerūpi Ukraina - visų pirma, ji per toli, antra vertus, jie už tai, kad būtų rūpinamasi savaisiais reikalais - infliacija, bedarbyste, pensijomis, gydymu, švietimu, kultūra. Jie yra už tai, kad Amerika apskritai patrauktų savo karius iš 150 užsienio valstybių: vien kiek karinių bazių (750) yra išmėtyta 80 pasaulio šalių.
Lietuvoje kalbama apie Ukrainos karą iki pergalės, o Amerikoje kalbama, kad jau prieš metus Trampas slapta susitaręs su Putinu užleisti jam Donbasą ir Krymą... Jo sentimentus Rusijai galima paaiškinti tuo, kad prieš 30 metų, kai net šešios Trampo dukterinės įmonės (plius Trumpo universitetas) bankrutavo, ir joks JAV bankas jam nedavė kredito, jį gelbėjo „draugai" iš Rusijos: investavo, skolino, pirko už 3 mlrd. jo turto per tarpininkus. Yra gandų, kad „DEUTSCH" bankas jam paskolino 2 milijardus dolerių, kurie buvo garantuojami ar perperkami „Vnešekonombanko" ir „Gazpromo". Jeigu tai tiesa, D. Trampas turi už ką būti dėkingas „draugams iš didžiosios tėvynės". Dabar derybų objektas bus ne tik Chersonas, Nikolajevas, bet ir Charkovas, Zaporožė, kurių gviešiasi Putinas.
Bet kyla klausimas, kaip Ukraina apsigins savo likusią teritoriją? Dėl to V. Zelenskis dabar daro spaudimą, kad Ukraina būtų pakviesta į NATO. Tai mažai tikėtina. Gali būti, kad geriausiu atveju jam bus pažadėta apginkluoti Ukrainą. Karo gaisras Ukrainoje laikinai gali būti užgesintas, bet ar ilgam?