Verslininkė Rūta Rutkelytė: Su siaubu stebiu, kiek melo pilama mums ant galvos

Noriu jus pacituoti: „1992-1994 metais mane buvo užpuolusi mafija, reikalavo duoklės. Tada buvau jauna, užsispyrusi, ir neabejotinai žinojau, kas yra tikrosios vertybės. Aš bijojau, labai bijojau, net susirgau, bet pasakiau: iš manęs duoklę bus galima paimti tik iš numirusios. Ir atsilaikiau." Po vyro netekties pasijutote nebe tokia stipri?

- Taip, iš tiesų buvau stipri, sakydavau, noriu, galiu ir padarysiu. Prisimindavau istoriją apie Bethoveno vargonininką, kuris trenkė kumščiu į stalą ir jam pasakė: užmiršk žodį „negaliu". Ir kai būdavo sunku, primindavau sau tą priesaką „užmiršk žodį negaliu". Bet šiandien, gal dėl to, kad nebesu jauna, gal dėl to, kad vis dar neatsigaunu po Kęstučio netekties, o gal dėl to, kad sveikatos apsaugos sistema tiesiog kelia neviltį, kartais galvoju, kad yra dalykų, kurių pramušti tiesiog neįmanoma. Pvz., mano tėtis - jau garbingo amžiaus, jis nebevaikšto, jam reikia daug dėmesio, kantrybės, nemigo naktų, o mūsų slaugos sistema tam nepritaikyta. Ir ne tik slaugos,- mūsų sveikatos apsauga žmogui nepritaikyta. Tai sakau iš karčios patirties, ir Kęstučiui atsidūrus ligoninėje.

- Jis buvo signataras, Seimo narys, profesorius!

- Buvo pandemija, kai tiek valdininkai, tiek daktarai nematė nei žmogaus, nei signataro, - jie matė tik algoritmus. Nuo kovido Kęstutis buvo paskiepytas ligoninėje, nors jo su pažeista širdimi skiepyti nebuvo galima (paaiškėjo, kad ir jauniems vyrams nuo tų skiepų išsivystydavo miokarditas), ir matyt, dėl to skiepo jo kovido testas buvo teigiamas. Tuomet iš paprastos reanimacijos jis buvo perkeltas į kovidinę reanimaciją. Nežinau, kiek norit išgirsti, bet tai, ką aš ten mačiau, buvo tragedija, buvo tiesiog gyvulių ūkis... Ir dėl to, ką aš ten mačiau, bijau senatvės ar rimtos ligos labiau negu kas kitas, - aš tiesiog paniškai to bijau. Ypač dabar, šituo laikotarpiu, kai labai nesaugu pasaulyje ir, žinoma, Lietuvoje, kai žmonės supriešinti, kai nebėra Kęstučio, kai esu viena ir, anot jūsų, išgyvenu tą amžėjimą...

- Kodėl? Juk jūs - turtinga moteris.

- Jūs žiūrite į mane su įtarimu, esą ji turi pinigų, jie - viską gali, bet aš susiduriu su tomis pačiomis problemomis. Gal pinigų turi būti laaabaaai daug ir jūs perdedate mano atžvilgiu? O dėl tų problemų - kartais kenčiu sukandusi dantis, kartais imu reikalauti savo teisių. Tūkstančius kainuoja tėvelio slauga, ir vis tiek negali gauti šimtaprocentinės pagalbos.

Slaugos namus valdo fondas, kuris skaičiuoja pelną akcininkams. Dabar ne tik elektros, ne tik gyvenamųjų namų, bet ir ligoninių bei slaugos namų administravimas dažnai sukrenta į fondų administratorių rankas. O investiciniai fondai „daro biznį", - ne jų rūpestis žmonių problemos. Regis, turime daug medicinos įstaigų, bet jūs pabandykite prisiskambinti kad ir į privačią kliniką. Neįmanoma. Apskritai, nesuprantu, kaip žmonės gydosi, jei norint patekti pas gydytoją valstybinėje poliklinikoje reikia laukti pusę metų, o privačiai - du mėnesius.

Kaip sakoma, kapuose visi lygūs... Žinokit, tame paskutiniame etape irgi beveik lygūs. Apie tuos, kurie staiga numiršta, sakoma: juos aplankė karališka mirtis. Na, o tiems, kuriems savomis kojomis net nueiti į tualetą yra svajonė, kiekvieni metai yra didelė kančia. Kančia dar ir dėl to, kad niekas jų nesupranta ir kad jų nekenčia vien dėl to, kad jie vis dar gyvi, vis dar turi šiokius tokius poreikius ir trukdo.

Oi, žinokit, ką patyrėm su tėčiu: kai jis per tris mėnesius liovėsi vaikščioti, per kitus kelis mėnesius aplankėm vos ne visas ligonines, nes jį mėtė iš visur. Nespėdavom net nuvažiuoti iki vienos ligoninės, kai reikėdavo apsisukus važiuoti į kitą, nes niekas nenori atsakomybės... Mačiau jį visokį: ir mėlynais šonais, ir verkiantį, ir nuo psichotropinių vaistų negalintį atmerkti akių...

Ne dėl smagumo visas slaugos įstaigas pavadinau mirusiųjų namais. Personalas labai stipriai susierzina, kai mes, artimieji, tiek daug kišamės, kai senoliui skauda, kai jis nenori būti šlapias, žodžiu, kai prašo pagalbos, bet mes išmokom slaugyti, išmokom išsireikalauti. Jau daug tėvelio ligų apgydėm. Dabar jis jaučiasi geriau, su juo galima pasikalbėti.

- Neturit gero draugo, kuris galėtų jums suteikti šiokį tokį saugumo jausmą?

- Žirgas... (Juokiasi.) Ir šiaip nebuvau adekvati stresui, bet po Kęstučio mirties, kai daktarai pasakė, kad man depresija, išties ėmiau galvoti, kaip sau padėti. Man paliepė gerti antidepresantus, bet po dviejų savaičių juos išmečiau. Per pastaruosius 8 metus baigiau kelias profesionalias kūno psichoterapijos studijas: ir Didžiojoje Britanijoje, ir Vokietijoje, ir Danijos specialistų studijas lankiau Kijeve dar prieš karą. Žodžiu, nuo filosofinių universalių klausimų persimečiau į žmogaus formavimosi ir funkcionavimo tyrinėjimą.

- Galbūt jūsų nesaugumo priežastis ta, kad per daug dėmesio skiriate sau?

- Nemanau. Teoriškai bei praktiškai gilinausi į būsenas ir jutimus, norėdama išsiaiškinti, kas vyksta manyje, kas padėtų rasti išeitį iš mane apsėmusio juodo debesies. Specialistai sako, kad kūnas nemeluoja - jeigu sugebi nueiti į gelmę, gauni tikrus atsakymus. Nes protas labai išradingas, jis turi savo išlikimo strategijas, todėl gali tau pripasakot visai ne to, ko tuo metu labiausiai reikia.

Laikausi disciplinos: šiandien, tarkim, plaukiu, rytoj joju, poryt vėl plaukiu, kiekvieną dieną darau tokius ir tokius pratimus. Būdavo, taip liūdna, taip negera, kad atsirėmusi į žirgą (tai vėl psichoterapija) ne tik verkdavau, bet ir pajusdavau iš jo sklindančią, tartum, Kęstučio jėgą. Dvylika metų nejodinėjusi, šiemet sausį nuėjau kartą, paskui pradėjau eiti kartą per mėnesį, kartą per savaitę, dabar jodinėju kasdien, nes kitaip neužmigčiau, bet čia ne depresija, - tiesiog reikia turėt ryšį su viskuo, o tarp visko - ir su savimi...

- Nemanot, kad jūsiškis ryšys su praeitimi yra per stiprus?

- Esu senamadiška. Praėjo treji su puse metų, kai palaidojau vyrą. Ilgus metus rinkau viską, kas būdavo apie Kęstutį ar apie mudu parašyta laikraščiuose ar žurnaluose. Daug prikaupta, bet išmesti ranka nekyla. Ir visas mūsų nuotraukas iš fotojuostų darydavausi ateljė - gyva nuotrauka yra kaip gyvas straipsnis, gyva knyga. Kai kurias nuotraukas pasididinusi iškabinau ant sienos - išėjo visa galerija... Mūsų romanas buvo toks stiprus, kad atrodė, išlipsim iš spaudos puslapių dėl to džiaugsmo...

- Bet turbūt būta ne vien tik džiaugsmo? Kažkam juk buvo ir kentėjimo, - turiu galvoje jo pirmąją žmoną...

- Pasitikėjau Kęstučiu. Atsitiko taip, kad kartą antrą valandą nakties jis atvažiavęs manęs paklausė: „Ar tu manęs nepaliksi?" Sakė vis tiek paliekąs buvusius santykius, tačiau norįs žinoti, ar aš būsiu su juo. Gal ir egzaltuotai dabar skamba jo žodžiai, bet aš tai priėmiau kaip pažadą, kaip abipusį įsipareigojimą. O dėl jo buvusios šeimos buvau nusprendusi laikytis atokiai: ten jo pareigos, jo reikalai, jų santykiai ir jų valia spręsti; aš negaliu kištis, tai ne mano teritorija...

- Likot nepažįstamos su buvusia vyro sutuoktine, netrukus ištekėjusia už turtingo Amerikos lietuvio?

- Buvom susitikusios per anūkų krikštynas, bet nebendraujame. Kiek žinau, ji ištekėjo net greičiau, nei mes susituokėme. Nauja jos santuoka atrodė labai graži ir sėkminga. Ir Kęstutis tuo džiaugėsi. Kita vertus, tuo metu mes galbūt neturėjome pasirinkimo dėl mus užplūdusių jausmų. Ne visiems nutinka taip, kaip nutiko mums,- tai buvo kaip cunamis, kuris nešė ir nunešė. O kai sėdi ant cunamio keteros, nėra kada žvalgytis, galvoji, kaip išsilaikyti, kad nepaskęstum. Šiandien, kai atsisėdu ant žirgo, pasijuntu beveik taip pat, kaip ant cunamio keteros ir viską, visas problemas bei rūpesčius užmirštu trumpam. Net tėčio sunkūs klausimai valandėlei atšlyja nuo manęs...

- Grįžtame prie prozos: kaip manote, kodėl liaudis tokia atsaini senukų atžvilgiu?

- Kur tas žmogiškumas dingo, aš nežinau. Mūsų Vakarų kultūra išsigimsta. Prieš šimtą metų filosofo Osvaldo Špenglerio diagnozuotas Vakarų Europos saulėlydis skleidžiasi mūsų akyse. Mūsų visuomenė taip sudaiktėjusi, kad žmogų mato tik kaip statistinį vienetą. Žmonės susirūpinę tik savimi, jie skuba leisti savo pinigus, savo laiką, savo jėgas dėl asmeninės gerovės, jiems reikia vis naujų ir vis brangesnių automobilių, vis naujų daiktų, jiems reikia būti gražiems, būti matomiems, idealiems, o ką senoliai? Jie - praeitis, jie, dovanokit, gadina orą, jie - blogiau nei karvės, kurios bent pieno duoda, o jie neduoda nieko. Labai aiškiai matyti, kad nebelikę nieko šventa.

Senais laikais ir dar šiandien kai kuriose Rytų šalyse senolis vertinamas kaip išminties šaltinis, jis gali patarti, daug ko pamokyti iš savo patirties, o mūsuose jis yra tarsi nurašytas, nustumtas į paraštes. Nors vienareikšmiškai turėtume jį gerbti, pabandyti suprasti, naudotis jų gyvenimo patirtimi, o ne paneigti ir atstumti.

- Manote, kad naudos principas čia svarbiausias?

- Be abejo. Senoliai tiktai trukdo, jie yra tik išlaidos, - ir psichinės, ir fizinės energijos išlaidos. Visur daromas biznis, - ar slaugos namai, ar ligoninė, ar mūsų elektros tiekėjai - visi valdomi fondų. Ten žmogaus ryšio su žmogumi nėra jokio. Valstybė turėtų būti ir dėl žmogaus, ne vien tik dėl „biznio", tiesa? Mano ryšys su žirgu yra dieviškas ryšys, palyginus su tuo, kaip slaugės bendrauja su senoliais. Kadangi šiandien nemandagu sakyti, kad žmogus neįgalus, sako „nedalyvus", bet seną neįgalų žmogų jos tujina, stumdo, šaižiu balsu sako „pasitrauk", jų veiksmai grubūs, o tas žmogus gi jaučia viską, jis tik yra visiškai bejėgis ir nesaugus. Kai klausiu tėčio, kodėl jis verkia, išgirstu: „Mane visi kolioja, visi skriaudžia, ką aš jiems bloga padariau?"

- Galbūt santykis su senimu nebėra kultūros indikatorius, jei žmonės kartais gražiau elgiasi su gyvūnais? Galbūt tai kažkas kita? Tarkim, santykis su 107-ąja lytimi?

- Žinot, senoliai ne tik neįdomūs jiems, bet netgi pavojingi, ir aš jums pasakysiu, kodėl. Jie perėjo daugybę socialinių sistemų, jie matė įvairias valdžias, jie žino, kas yra propaganda, jie žino, kas yra karas, - jų neapgausi, jiems nieko neįrodysi, jie žino, matė. Kai man buvo trisdešimt, o mano tėčiui šešiasdešimt, dažnai ginčijausi su juo, būdama ne jo pusėje, ir, įdomiausia, kad laikui bėgant, viskas, ką kalbėjo mano tėtis, pasirodė tiesa.

Net ir mano kartą jau sunku apgauti, nes ji yra gyvenusi ne vienoje politinėje sistemoje, patyrusi įvairias visuomeninio gyvenimo formas. Aš daug ką esu mačiusi: gimimą, augimą, mirtį, šalia einančius, nueinančius, išeinančius, pareinančius ir mane apgauti su ta propaganda ar kokią nors modernią nesąmonę įkalti į galvą nepavyks, - man tik raudonos lemputės užsidega akyse ir aš pradedu abejoti. Paskui imu tikrinti.

- Mokate daug kalbų?

- Esu imlus žmogus, daug kuo domiuosi, daug mokiausi visą gyvenimą ir dabar dar mokausi, moku anglų, rusų, vokiečių, italų kalbas, turiu bazines prancūzų ir ispanų kalbų žinias. Kadangi moku tų kalbų ir klausau ne vien tik LRT, ir skaitau ne vien tik oficiozines interneto svetaines, - skaitau įvairiomis kalbomis, svarstau įvairių ekspertų nuomones, - galiu pasakyti, kad mano smegenys su gyvenimu - koja kojon.

Viena vertus, gal ir lengviau, kai daugiau žinai ir greičiau orientuojiesi, bet, kita vertus, su siaubu matai, kiek melo pilama tau ir tavo tėvynainiams ant galvos. Kaip manipuliuojama mūsų žmonėmis. Supranti gyvenanti dviguboje realybėje: tikrovėje viskas kitaip, nei skelbia propagandos ruporai.

Kartais pati savęs klausiu, kodėl mūsų žmonės tokie patiklūs, kodėl neieško tiesos, kodėl leidžiasi taip mulkinami. DI (dirbtinis intelektas) man atsako, kad 80 proc. žmonių lengvai pasiduoda propagandai ir tik 10-20 proc. yra kritiški jos atžvilgiu. Konformizmo pagrindas - per tūkstantmečius susiformavęs išgyvenimo instinktas. Ypač jis suaktyvėja nesaugumo ir baimės atmosferoje. Juk ne veltui mūsų valdžia nuolat gąsdina karu, radikalų keliamais pavojais ir pan., provokuodama baimės ir pykčio emocijas. Jos užgožia sveiką protą. Taip sukuriama avių banda, kurią lengva valdyti...