Virginija Baltraitienė: Vargu ar rastume politikoje teisingumo

- Vis dėlto sunku patikėti, kad ryšiai su vadinamąja didžiąja politika nutrūkinėję, turint galvoje jūsų giminę - gana paminėti brolį Eugenijų ir sūnėną Simoną Gentvilus...

- Dabar savivaldybės reikalais daugiau bendrauju su aplinkos ministru, kuris yra mano sūnėnas...

- Guodžiate, kad jis ypač daug kritikos sulaukia dėl masiškai kertamų Lietuvos miškų?

- Vieni tvirtina, kad gelbstint mišką nuo žievėgraužio, sergančius jo plotus reikia iškirsti, kiti gi sako, jog galima apsaugoti kitais būdais, nekertant. Iš tikrųjų norisi, kad liktų kuo daugiau nepaliestų miškų, kad Lietuva būtų kuo žalesnė, nes medžiai yra mūsų plaučiai, bet komentuoti šios problemos nesiryžčiau dėl kompetencijos stokos.

- Ir su broliu neliko dėl ko pasiginčyti? Prisimenu, jūsų nuomonės sutapdavo ne visada. Pavyzdžiui, jis tvirtino, kad homoseksualų partnerystė yra tik laiko klausimas, jūs gi šiuo klausimu buvot kur kas santūresnė...

- Žinoma, kai su broliu susitinkame, diskusijų neišvengiame, bet turbūt taip ir turi būti, - nesvarbu, kad vienoje šeimoje augę, bet kiekvienas mąstome skirtingai. Brolio politinė patirtis gal net didesnė už manąją, bet, manau, nėra jis radikalus liberalas, priartėjęs prie Laisvės partijos atstovų nuostatų. Aš irgi manau, kad homoseksualų santykius turėtume reglamentuoti teisės aktais, bet žinoma, neprilygindami jų šeimos institutui ir labai atsargiai žiūrėdami į jų geidžiamą įsivaikinimo teisę.

- Turite sūnų ir dukterį, ar jų veikla susijusi su politika tiesiogiai?

- Matyt, jiems buvo per akis politikos, kai aš darbavausi Vilniuje. Jie palaikė mane visada, nors sakydavo: mama, ne su tais, ne ten, ne tai reikia daryti... Sūnus pasirinko verslo sritį, dukra daug metų dirba biudžetinėje įstaigoje. Jie nėra apolitiški, bet tiesiogiai politikoje nedalyvauja. Yra aktyvūs dalyvaudami rinkimuose. Ir jiems ne tas pats, kas valdys mūsų valstybę ar atstovaus Europos Parlamente. Turi savo nuomonę, dėl to daug diskusijų kyla ir mūsų šeimoje, bet vienareikšmiškai sveikino mano pasirinkimą grįžti į Kėdainius.

- Tai, kad praėjusį pavasarį dalyvavote savivaldybių rinkimuose su liberalais, bus suveikęs giminystės genas?

- Nuo 2017 metų pradžios nepriklausau jokiai partijai, išvis galvojau nebedalyvauti jokiuose rinkimuose, bet mano pažįstami Kėdainių liberalai kalbino dar padirbėti, panaudoti savo patirtį ir prikalbino. Įtraukė į savo sąrašą ir žmonės manimi patikėjo, aukštai reitingavo, nors sąraše nebuvau tarp pirmųjų.

- Likimo ironija, ar ne: tiek Darbo partija, kurios nare buvote bene keturiolika metų, tiek Liberalų sąjūdis, su kuriuo patekote į Kėdainių savivaldybės tarybą, turėjo ir turi reikalų su teisėsauga (Darbo partija buvo nuteista „juodosios buhalterijos" bei korupcijos byloje, Liberalų sąjūdis - politinės korupcijos byloje)... Tokia jūsų karma?

- Nenorėčiau nė vienos partijos išskirt, - visose visko rastume....Visose partijose yra dorų ir protingų žmonių, yra ir tokių, kurie dalyvauja partijos veikloje tik ieškodami naudos sau. Ir kiekvienuose rinkimuose dalyvauja vis su kita partija, kuri tuo metu ,,ant bangos". Apskritai, man visą laiką kliūdavo partijos nurodymas, kaip vienu ar kitu klausimu Seime turėtume balsuoti. Suprantu, yra bendra partijos pozicija kai kuriais strateginiais valstybės klausimais. Kiekviena politinė jėga savo principines nuostatas pristato rinkėjams, tų nuostatų ir privalome laikytis ir priimdami sprendimus.

Bet yra tokių klausimų, už kuriuos turėtume balsuot atsižvelgdami į savo vertybinius principus. O jeigu tai neįmanoma, prapuola perspektyva kažką pakeisti, kažką nuveikti, dar daugiau - įrodinėti tiesas, kurios yra pasmerktos iš anksto. Geriau tame nedalyvauti. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, kodėl aš paskui turiu būti tampoma liudyti po teismus dėl kitų, kurie nežinau ką ir kodėl apie mane prišnekėjo...

- Turite galvoje atvejį, kai buvote pašaukta liudyti „MG Baltic" byloje?

- Taip, net nežinant, kad kažkas kažką pažada,- nemėgstu žmonių, kurie tau už nugaros kažką rezga...

Dabar mažiau politikuoju, daugiau dirbu, visa mero komanda stengiamės į politines lankas nelįsti, darome tai, kas reikalinga Kėdainių žmonėms, kad visiems būtų geriau gyventi. Man visuomet norėjosi, kad politikų retorika remtųsi konkrečiu turiniu. Mano sritis yra labai konkreti: sveikatos apsauga, turizmas, verslas, „Kėdainių butai", autobusų parkas, „Kėdainių vandenys"...

- Ar žemės ūkio ministrės pareigas irgi priskirtumėte šiai kategorijai?

- Šios pareigos buvo labai sunkios, labai politizuotos. Negalėčiau pasakyti, kad man pavyko atskirti politiką nuo žemės ūkio, bet tikrai nemanau, kad buvau blogiausia ministrė: blogų darbų nepadariau, o kad nepadariau visų gerų, turbūt per dvejus metus to ir neįmanoma.

Džiaugiuosi, kad būnant ministre 2014-2015 metais pirmą kartą buvo teikiama parama šiltnamiams įsikurti arba plėstis, kad išdrįsau žengti tą žingsnį, nors ir sulaukusi didelio augalininkų ir net kai kurių gyvulininkų pasipiktinimo. Ačiū vyriausybei, kuri palaikė, nes pasipriešinimas buvo labai didelis. Reikėjo kovoti su tais, kurie norėjo fiktyviai statyti šiltnamius ir gauti paramą, bet mums pavyko išgryninti naudos gavėjus: visi tie, kurie gavo paramą, dirba iki šiol.

- Vienas iš gerųjų darbų, jei neklystu, buvo ir smulkiųjų ūkių palaikymas?

- Tokio smulkių ūkių mažėjimo, kaip dabar, tuo metu nebuvo, - žemės ūkio politikos požiūris į smulkųjį ūkį buvo ne vien ekonominis. Visą laiką sakiau, kad į smulkųjį sektorių reikia žiūrėti ne vien kaip į verslą, produkcijos kūrėją, bet ir kaip į socialinį sektorių.

Turėjome tikslą, kad tie žmonės, kurie turi smulkius ūkius, patys išsilaikytų, užsidirbtų pajamų savo šeimoms, savo vaikams, kad jie neprašytų paramos iš valstybės. Galbūt didelėse valstybėse kitaip, bet smulkiajam ūkiui Lietuvoje skaudžiai kirto stambūs žemių supirkinėtojai, kurių atžvilgiu, kai kuriais atvejais buvo pritaikyti ir teisės aktai, galioję labai trumpą laiką, kad galėtų tie stambieji pasiruošt nusipirkt, be to, ir paramos daugiau buvo taikomos prie stambiųjų, o ne smulkiųjų ūkių.

Aišku, norėjosi perversti smulkaus ūkininko mąstymą kita linkme, norėjosi, kad jis užsidirbtų daugiau pajamų ne tik augindamas ir parduodamas žaliavą, bet pats ją perdirbdamas, pvz., gamindamas sūrius, sviestą ir pan., bet turbūt tas perversmas ateina su laiku. Galbūt naujoji karta sekdama ES valstybių pavyzdžiu, išaugs iš lietuviško mentaliteto ir nebebijos kooperuotis su kitais, gamindama sveiką ir paklausią produkciją iš savo žaliavos.

- Šiandien jūs atsakinga už sritis, dėl kurių Lietuvoje kyla daug painiavos, - turiu galvoje nuo žmogaus tiesiogine ir perkeltine prasme nutolusią ir vis dar tolstančią sveikatos apsaugą. Lietuvoje daugėja vietų, iš kur net ilgai laukęs audiencijos pas daktarą malonės, nei nueisi, nei nuvažiuosi, - nebėra autobusų. Gal Kėdainių rajone kitaip?

- Deja, negaliu pasigirti, kad mūsų rajone kiekvienas gyventojas kada užsinorėjęs gali bet kur nuvažiuoti autobusu, - turime tik vietinį transportą, kurio maršrutai yra pritaikyti prie moksleivių pavėžėjimo. Autobusų parkas dirba nuostolingai, šiais metais daugiau kaip 1,2 mln. eurų dengėm nuostolius iš rajono biudžeto, bet išspausti, kad vietinis autobusų parkas būtų pelningas, nėra įmanoma, ir ne tik pas mus. Savivaldybė turi prisiimti tą naštą ir dengti nuostolius, kad kasdien tam tikru maršrutu bent kartą važiuotų vienas autobusas.

Pagal Vyriausybės nutarimą nuo Naujųjų metų turėsime užtikrinti mokamą pavėžėjimo paslaugą gyventojams, norintiems patekti pas gydytoją, pas teisėją, notarą ir į kitas valstybines institucijas.

Na, sveikatos apsaugos sritis man buvo didelis išbandymas, bet mums pavyko gauti žadėtą ES paramą nejungiant Kėdainių ligoninės su pirminiu sveikatos centru, o pasirašant jų bendradarbiavimo sutartį. Paskirstėm pinigus, kad susitvarkytume ligoninę ir pirminės sveikatos centro patalpas, - paslaugų daugėja ir gydytojų čia dirbti atvyksta daugiau...

- Pinigus paskirstėt, bet ar žmogui nuo to geriau?

- Pinigus pasiskirstyti - viena, bet kai suremontuoji visą odontologijos skyrių, atnaujini aparatūrą, reikalingą ir vaikams, ir suaugusiems, tiesiogiai gerini paslaugos kokybę bei prieinamumą. Ministerijos posėdyje girdėjau sakant, kad niekas negali pasakyti, kaip bus - geriau ar blogiau, - tiesiog reikia pabandyti; aš nenorėčiau taip sakyti. Na, ministerija darė spaudimą dėl sveikatos centro steigimo (antraip žadėjo neskirti pinigų), nemanau, kad tai geras sprendimas, - jis turi būti savanoriškas, o ne priverstinis.

Kaip minėjau, mes nesiėmėme jokios prievartos, niekas nesusijungė, pasirašėm bendradarbiavimo sutartis. Noriu tikėti, kad dėl šio bendradarbiavimo pavyks sumažinti pacientų eiles, nes sveikatos centro koordinatoriai žmogų, kuriam reikalinga gydytojo paslauga, nukreips ten, kur jam reikės mažiausiai laukti.

- Didžiulė mįslė, kodėl sovietmečiu, kai ir gyventojų buvo daugiau, pakliūti pas poliklinikos daktarą nebuvo problemos. Dabar tapome visiški klipatos?

- Lietuvos mastu tiek švietimui, tiek sveikatos apsaugai skiriama gana daug lėšų, tačiau rezultatai sunkiai matomi ir žmonės nepatenkinti. Sisteminis lūžis, manau, prasidėjo tuomet, kai tiek švietimas, tiek sveikatos apsauga buvo prilyginti verslo kategorijos įmonėms. Kai nuo vaikų skaičiaus (vadinamojo krepšelio) priklauso mokyklos finansavimas, kokybė atsiduria antroje vietoje. Žinoma, turime pripažinti, kad kaimo vietovėse mažėja ir gyventojų, ir vaikų, ir tas laikas, kai kiekvienas miestelis turėjo ambulatoriją, priklauso praeičiai, - mokyklos nyksta, kaip ir ambulatorijos.

Kita vertus, mažai dėmesio skiriama profilaktikai, menkai rūpinamasi, kad žmogus nesirgtų, kad jo aplinka būtų saugi, kad jis sveikai maitintųsi ir sveikai gyventų, kad vyresnio amžiaus žmonės nesijaustų vieniši ir apleisti mūsų valstybėje. Deja, ir patys žmonės dėl įvairiausių priežasčių nesirūpina savo sveikata. O kai susirūpina, dažnai jau būna ir per vėlu.

- Eidama į rinkimus akcentavote teisingumą principą... Iš kur jis?

- Aš galvoju, kad mes viską paveldime iš šeimos; mokykla arba padeda tiems bruožams stiprėti arba, atvirkščiai, juos naikina. Esu už tai, kad vertybinį pagrindą tvaikams turėtų įdiegti tėvai. Jų pareiga įskiepyti savo vaikams, kad jie būtų darbštūs ir suvoktų, kad pajamų galima užsidirbti tik nuoširdžiu darbu, nesvarbu, fiziniu ar protiniu. Tėvai mus to mokė ir tikrai daug ko išmokė...

- Jūsų šviesaus atminimo tėtis, Baisogalos garbės pilietis Stasys Gentvilas dirbo kolūkio pirmininku?

- Mano tėtis pirmininku buvo labai trumpai; išmetė jį paaiškėjus, kad jis buvo tremtinys. Jis dirbo zootechniku ir, galima sakyti, kai atėjo laikas, tik dėl jo įstojau į žemės ūkio ekonomiką. Mano brolis ir sesuo jau studijavo Vilniaus universitete ir labai gerai prisimenu tėtį sakius: nors vienas pasirinkite mano specialybę. Man patiko skaičiai, man patiko ekonomika, įstojau į Žemės ūkio akademiją ir tai buvo vienas geriausių mano pasirinkimų.

- Bene sunkiausiu gyvenimo sprendimu esate pavadinusi pasitraukimą iš Darbo partijos. Ir šiandien galvojate taip pat?

- Nemanau, kad jis buvo sunkiausias, bet kad pavėluotas - tikriausiai. Man reikėjo kokiais penkeriais metais anksčiau tai padaryti. Suprantu, kai esi partijos narys pagal demokratijos principą turi paklusti daugumos valiai, bet turbūt su amžiumi vis sunkiau darosi perlipti per savo vertybes. Jokioje partijoje nebenorėčiau būti ir vykdyti vadovybės primestą valią, - visur yra tas pat.

- Sunku būtų rasti politikų, kurie vadovautųsi teisingumo principu. Tad jeigu ne teisingumo, tai koks principas tarpsta tarp politikų?

- Teisingumo principą politikoje iš tiesų vargu ar rastume. Kiekvienas politikas savo teisybę įsivaizduoja skirtingai, siekdamas parodyti, kad jo partija yra geresnė už kitas. Pavyzdžiui, jeigu Seime pasiūlymą pateikia vienos partijos atstovas, tai kitos partijos narys būtinai užginčija tą pasiūlymą ir balsuoja prieš. Kita vertus, dažnam parlamentarui svarbiau, kaip jį vertins rinkėjai, bet ne tai, kaip būtų priimtas tinkamas sprendimas visų Lietuvos žmonių labui. Taip valstybės interesai yra aukojami partijų interesams ar net politikų ambicijoms.

Mano įsitikinimu, visos Seimo partijos turėtų susitarti dėl svarbiausių sričių - švietimo, krašto apsaugos ir socialinės politikos - strategijos, kuri turėtų būti vykdoma nepaisant to, kokia partija atsiranda valdžioje. Reikia išgyvendinti tradiciją, kai pasikeitus valdžiai, viena reforma stabdoma ir pradedama kita, - dėl to ir turim tokią situaciją, kai pinigų skiriama daug, o rezultato beveik jokio.