Visuomenininkas Valdas VIŽINIS: Gavę katę maiše, žiūrėsime, kas bus

- Neretai nugalėtojai esti ne tie, kurie surenka daugiausia balsų ar taškų. Kas, jūsų nuomone, laimėjo šiuose rinkimuose?

- Nuo ko pradėti? Nuo metafizikos? Sociologijos? Ar nuo politikos? Klausimas visaapimantis. Nežinau, kas laimėjo, bet galiu tvirtai pasakyti, kad Lietuva, kaip valstybė, nepralaimėjo šitų rinkimų.

Kodėl aš tai sakau? Todėl, kad konservatoriai visomis išgalėmis, norim to ar nenorim, tempė mus į Vakarus. Nepaisė mūsų lūkesčių, aplinkybių, neklausė, kaip mes gyvenam, ką galvojam, kaip mes jaučiam Lietuvą, - visa tai buvo šitai kompanijai nesvarbu. Jiems buvo svarbus tik vienas veiksmas: su šautuvo buože mums daužyti į nugarą genant į priekį - į Vakarus. Lietuvą jie mato tiktai jų pačių vaizduotės Vakaruose, nes kas tokie tie Vakarai, mūsų politikoje išvis lieka neatsakytas klausimas.

Jeigu atkreipėte dėmesį - visos mūsų politinės partijos kaip susitarusios vengė kalbėti apie Lietuvos vietą globaliame pasaulyje. Jos bėga nuo šito klausimo lyg velniai pamatę švęstą vandenį. Joms tai pavojinga tema, kuri gali sukelti vienokio ar kitokio elito nepasitenkinimą, užtat nė viena partija jos ir netransliavo: nei socialdemokratai, kurie apskritai tyli tarsi vandens prisisėmę, nei demokratai „Vardan Lietuvos", nei „valstiečiai", kuriems prieš kiek laiko būnant valdžioje jau teko stabdyti konservatorių partijos absurdiškus sprendimus, nei pagaliau Remigijus Žemaitaitis, kuris apskritai neaišku dėl ko ėjo į Seimą. Jo siunčiama žinia buvo „kad Lietuvai būtų geriau", bet ką tas užrašas reiškė bendrine prasme, taip ir nepaaiškino. Bet Lietuva nepralaimėjo, nes socialdemokratai bijos šitos temos ir bus atsargūs.

- Tyli kiaulė gilią šaknį knisa? Ar tyla - gera byla?

- Būtent todėl ir sakau: Lietuva nepralaimėjo jau vien todėl, kad socialdemokratai gręžiosis atgal priimdami sprendimus, nes supranta, kiek kainuoja nepaisyti lietuvių valios, - aš jau kalbu apie mus kaip tautą, - lietuvių tautos valios; ji vis dėlto egzistuoja net fiziniam lygmenyje.

Žiūrėkite, kas nutiko Gabrieliui Landsbergiui: vienmandatėje apygardoje jį sutriuškino vadinamasis „kultūros nulis" Simonas Kairys. Net neabejoju, kad bet koks atsitiktinis žmogus iš gatvės jo vietoje būtų surinkęs lygiai tiek pat balsų. Tokios tokelės. Bet Lietuva nepralaimėjo, nes socialdemokratai, manau, prievarta, kaip konservatoriai, mūsų į Vakarus nevarys, kita vertus, kaip švieselė M.K.Čiurlionio paveiksle, spingsulė užsidegė Seime - nacionalinės valstybės išlikimo pasaulėžiūros atstovas, ir labai neprastas, radosi Seime.

- Humanitarinių mokslų daktarą Vytautą Sinicą turit galvoje?

- Taip, turiu galvoje Vytautą Sinicą. Kaip Čiurlionio paveiksle du karaliai, suglaudę delnus, žiūri į mistišką šviesą, taip ir mes tikėsimės būtent šito stebuklo iš Vytauto Sinicos. Juk, išskyrus Nacionalinį susivienijimą, nė viena partija nesugebėjo pagrįsti Lietuvos išlikimo idėjos, juo labiau nė viena partija, kuri praktiškai jau yra Seime, nematė reikalo apie tai kalbėti ir tiktai suko rinkėjams galvas, skleisdamos kažkokias nesuprantamas terminologijas, kažkokius programinius fragmentus - esą taisys, esą stengsis, esą darys viską...

- Ar netiktų naujajai valdžiai patarlė „kita suknelė, bet ta pati panelė", - juk panašumų su konservatoriais socialdemokratai turi daugiau, negu, tarkim, su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga?

- Vieni save vadina centro dešine, kiti - centro kaire, jie iš tikrųjų centre ir yra. Kas yra centras, jie sunkiai gali apibrėžti, - galbūt tai ekonominių, socialinių interesų sutapimo laukas, bet nacionalinių interesų atžvilgiu vargu ar jie yra centre. O gal ir centre, tiesiog mažai ką žinome apie socialdemokratus.

Mes gavome katę maiše ir žiūrėsime, kas bus. Šiek tiek užsiimant futurizmu galima pasakyti, kad šita katė, kurią dabar ištrauks, yra taikus, bet baikštus gyvūnas, kuris labai nemėgsta skandalų. Mėgsta pasišildyti saulutėje, pagulėt ant radiatoriaus, bėgti iš ten, kur gresia koks nors pavojus. Aš manau, kad šita alegorija labiausiai tinka socialdemokratams.

Juk, žiūrėkite, spaudos konferencijoje, kuri įvyko po rinkimų, socialdemokratų pagrindinė žinia Lietuvai buvo ta, kad reformų nebus, kad socialdemokratai tik remontuos veikiančias sistemas, kur yra padaryta klaidų. Tai nuskambėjo iš aukščiausio socialdemokratų atstovo - iš Vilijos Blinkevičiūtės lūpų, kuriai vis pritrūkdavo drąsos pasakyti, kad ji nebus ministre pirmininke.

- Ar konservatoriai, kalbėdami apie jų partijos demonizavimą, turėjusį įtakos rinkimų rezultatams, jūsų manymu, nenusišneka, turint galvoje, kad didžioji žiniasklaida buvo ir, matyt, vis dar tebėra pajungta jų interesams?

- Pasižiūrėkite, kaip nušviečiamas „Foxpay" skandalas konservatorius aptarnaujančioje žiniasklaidoje. Pirmiausia, kas krenta į akis, jis pateikiamas fragmentiškai: informuojama apie kokią nors aplinkybę ar faktą, ir viskas. Jokių vertinimų, jokių nuomonių, jokių diskusijų, - reiškinys, kaip konservatorių partija galimai aptarnavo nusikaltėlių įtakojamą grupuotę, galima sakyti, yra išmontuotas iš viešo diskurso.

Mes turėjome „MG Baltic" skandalą: kas „MG Baltic" interesą politikoje aptarnavo, nustatė teismas, rasti kaltieji, jie sėdi, partija nuteista, - o dabar, vykstant ne mažesnio lygio skandalui dėl „Foxpay„ machinacijų, kuriame nuskamba ir buvusios konservatorių ministrės Monikos Navickienės pavardė, matome, kad vyksta bėgimas nuo viso šito skandalo, bet ar pavyks pabėgti, - štai didžiulis klausimas.

Ar socialdemokratai pasielgs lygiai taip pat, kaip buvo pasielgta „MG Baltic" atžvilgiu, ir suburs Seimo komisiją „Foxpay" žmonių ir M.Navickienės ryšiams tirti? Čia yra pagrindinis klausimas, ir aš turiu nerimo, ar šita valdžia, kuri atskrido ant taikos ir ramybės debesies, norės šitą skandalą eskaluoti, tęsti, aiškintis. Bijau, kad ten gali suveikti mechanizmai, kurie pabandys šitą skandalą nustumti tik į teisinio nagrinėjimo paraštes.

- Prieš rinkimus socialiniuose tinkluose buvo kalbama, kad ir „Nemuno Aušra" - konservatorių projektas. Matote bent kiek racijos šioje teorijoje?

- Rinkiminiu laikotarpiu konservatoriai, iki tol laikęsi strategijos „rusai puola", griebėsi ir antisemitizmo kortos, nepagalvoję, kad tai ne tik padidins R.Žemaitaičio populiarumą, bet ir tam tikra prasme pakenks valstybei. Aš manau, kad jie tiesiog įvykdė vadinamųjų Vakarų partnerių pageidavimą, o tas Vakarų partneris greičiausiai buvo ne kas kita, o Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Aš manau, kad tai buvo šios ponios prašymas, jai prieš tai visais jai prieinamais kanalais ištransliavus apie „baisų antisemitą ir antiizraelitą" ir išprovokavus grįžtamąjį ryšį.

Man sunku įsivaizduoti, kad tai buvo konservatorių išprotauta, nes šitas reiškinys iš tikrųjų kenkia Lietuvai, kenkia dabartinės valdžios stabilumui. Na, o rinkėjas įsidėmėjo, kad konservatoriai nuskriaudė žmogų, išmetė iš Seimo už „nieką", (noras užsistoti auką - lietuvio kraujuje) ir jis net nesvarstė, už ką balsuoja ir kas ateina su ta partija, kokie žmonės.

Apskritai Lietuvoje yra nemažai piliečių, kurie tikisi vienu balsavimu pakeisti valdžią, vienu mostu perlaužti sistemą, o paskui gyventi ilgai ir laimingai. Toks yra nekantriųjų, mažai besidominčių politika žmonių lūkestis. Jie pamato naują, gerai atrodantį, aštriai, patraukliai, nedviprasmiškai prieš valdžią kalbantį žmogų ir palaiko jį Lietuvos gelbėtoju. Taip ir įvyko šitas „Nemuno Aušros" šou, kurio liudininkais tapome visi.

- Kokie jo tolimesni šansai jūsų akimis?

- Šou, manau, nebeliks, nes jis buvo įmanomas tiktai prie konservatorių. Porinkiminėje spaudos konferencijoje R.Žemaitaitis savo rinkėjams pasiuntė žinutę, kad jo „geriausias draugas" (suprask, G.Landsbergis) pasitraukė iš politikos, ir aš akimirksniu supratau, kad ponas Remigijus savo rinkimų programą yra baigęs. Jo partija išeina iš aktyviosios politikos, jie nebeturi ką kritikuoti - sėdės kartu su konservatoriais opozicijoje ir irkluos vienoje valtyje. O socdemų kritikuoti nelabai bus už ką. Tai čia pirmas momentas.

Be to, matyt, pačiame Seime prasidės partijos, kuriam vadovauja Konstituciją sulaužęs žmogus, „išmontavimo darbai", pradės tirpti partijos, sutelktos emociniu smūgiu ar pasipiktinimu, publika. Šita partija yra trumpalaikis darinys, kaip ir elektoratas, kuris, atėjus naujiems rinkimams, ieškos naujų gelbėtojų. Pažiūrėkit, kokie gelbėtojai buvo Valinskas, Maldeikienė, ir kas yra atsitikę su tais politikais ir tomis politinėmis jėgomis. Laikyčiau pliusu tik tai, kad šiais metais „Nemuno Aušra" užsuko deguonį kitiems šoumenams.

- Bet užsuko jį ir „valstiečiams"?

- Taip, bet „valstiečiai" išliko; tai rodo tam tikrą jų atsparumą netikėtumams. O juk pagal visą įvykių logiką turėjo ir juos nušluoti, - nenušlavė. „Valstiečiai" išlieka visada, jie išliks ir kai „Nemuno Aušros", manau, jau nebebus.

- Tad kodėl jie patyrė nesėkmę, jei jų partijos siekiai tarp rinkimus laimėjusių partijų bene arčiausiai nacionalinių interesų?

- „Valstiečiai" padarė šiurkščių strateginių klaidų. Lietuvos žmonės balsavo už ramų ir taikų sambūvį, be skandalų, be pjautynių, be daužymo buože į nugarą varant į Vakarus, be vagysčių, be kriminalo, kuris prisišlieja prie valdžios,- jie balsavo už ramybę. Jiems reikėjo taikos, taikaus sugyvenimo su kaimynais, su giminėmis, - su viskuo, ir šiuo atžvilgiu jiems disonavo Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio santykiai. Jei rinkėjas būtų balsavęs už Karbauskį, jis būtų vėl gavęs pjautynes.

Kita klaida, mano manymu, buvo ta, kad „valstiečiai", išlaikydami tam tikrą padorumą, nepakankamai aštriai ir aiškiai pasisakė apie konservatorius. Buvo aibė žmonių, kurie kalbėjo kaip savarankiški asmenys, bet iš pačios partijos neišgirdome aiškių žinių, ką jie darys su visu tuo, kas konservatorių privelta valstybėje, kai bus išrinkti.

Nemačiau nė vienos spaudos konferencijos ta tema, nemačiau pasirašytų tezių, nemačiau tvirtų pareiškimų, - aš tik girdėjau neaiškų triukšmą jų stovyklos pusėje. Jie turėjo labai aiškiai priešpastatyti save konservatoriams, bet jie to nesugebėjo padaryti, nors S.Skvernelio pjovimą girdėjome nuolat. Čia jie stipriai pralošė ir juos išgelbėjo tik tai, kad yra sisteminė partija.

- Apie perlaužtą konservatorių stuburą įžvalgiai prakalbote dar pavasarį. Gal šįkart pavyktų nužvelgti ir jų buvusio lyderio ateitį.

- Manau, kad Gabrieliaus Landsbergio sprendimas trauktis tiek iš partijos vadovybės, tiek iš Seimo, atitiko pačios konservatorių partijos lūkestį. Galima suprasti, kokio masto problema konservatoriams buvo tapęs šis nebrandus, vaikiškai atrodantis vyrukas, maža to, tiek ir tiek prikūręs keblumų Lietuvai, vykdydamas asmeninę užsienio reikalų politiką, matyt, su niekuo neaptartą ir nederintą.

Antra vertus, nereikia būti dideliu futuristu, kad nenumanytum, jog Lietuvos politinė atmosfera ilgainiui keisis, ypač po patriarcho išėjimo, ir net konservatoriams G. Landsbergis liks tiktai žmogus, pridaręs daugybę nemalonumų pačiai partijai...

- Ką jums sakytų Seimo rinkimų rezultatai apie rinkėjo imunitetą manipuliacijoms?

- Kadangi pradėjau šiek tiek domėtis metafizika, pasakysiu, kad ne veltui pokalbio pradžioje užsiminiau apie Čiurlionio paveikslą ir spingsulę, kuri radosi Seime. Ne atsitiktinumas, manau, kad Seime atsirado žmogus, kuris kalbės apie Lietuvos išlikimą, ne atsitiktinumas, kad Pilaitės ir Karoliniškių gyventojai būtent jį pasirinko. Manau, kad jie pasirinko sąmoningai.

Žinoma, dalis jų elgėsi ir antikonservatoriškai, bet kai sužinai, kokio visuomenės palaikymo antrajame rinkimų rate sulaukė V. Sinica (vos jam paprašius paramos, akimoju sunešė reikiamą sumą, vos paprašius pagalbos dalyti lankstinukus, žaibiškai atsirasdavo savanorių būrys, nors tai nėra malonus darbas ir pan.), gali spręsti, kad šita Lietuvos išlikimo idėja pradeda skverbtis ir į žmones.

Juk krikščionybe pagrįsta civilizacija irgi prasidėjo nuo mažos bendruomenės, nuo ankstyvųjų krikščionių neigimo ir persekiojimo. Kiek jų ten buvo krikščionybės aušroje? Todėl aš esu optimistas. (Juokiasi.) Lietuvos išlikimo idėja atėjo į Seimą, ir jos nešėjas yra politikas, kurio taip lengvai nepastumsi, kuris yra nepažeidžiamas, sakysim, dėl savo žmogiškųjų savybių, dėl savo brandos, savo išsilavinimo ir kuris puikiai argumentuoja, vertindamas visa, kas vyksta aplinkui. Pagaliau Lietuva turi savo atstovą Seime. Kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų.