Visuomenininkas Valdas VIŽINIS: Sveiki atvykę į Šurajevo Lietuvą

- Kai prieš 35 metus tvėrėsi Sąjūdis, jūs buvote tas, apie kurį sakoma: jam dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs. Tas, kuriam labiau rūpėjo merginos, o ne politika?

- Taip, kaip ir visiems jauniems žmonėms, plius - pasipuikuoti scenoje. Aš jau buvau pasirinkęs šou verslą. Mečiau universitetą, nes studijuojant teisę reikėjo daug dirbti, mokytis, o čia staiga - šlovė, staiga tais laikais beprotiški uždarbiai po 100 rublių į dieną kartais...

Dabar galvoju, kad tuomet pasielgiau jaunatviškai netoliaregiškai. O Sąjūdžio vyksmas plaukė šalia mūsų, gerai atsimenu, kad mes tiesiog neturėjome laiko domėtis tuo, kas vyksta, ne tas mums rūpėjo. Žinoma, matėm, skaitėm, kas vyksta, jautėm patriotines nuotaikas, nepriklausomybės alkį, bet nebėgome politinių įvykių priekyje, buvome jų viduje ir augome kartu su visuomene palaipsniui, kartu su ja laužydami įsisenėjusias sovietinės istorijos tiesas.

Atsimenu gerai, kai mes, „dviratininkai"- Gintaras Ruplėnas, Arūnas Valinskas ir aš (vairavau „žigulius"), važiuodami į vieną koncertą, atmintinai mokėmės Lietuvos himną.Taip ir nuvažiavome iki Švenčionių kartodami jo žodžius.

- Jūsų biografijoje yra įvairių lankstų nuo agitbrigados „Dviratis", televizijos humoro laidų, iki darbo Valstybinėje darbo inspekcijoje, profsąjunginės veiklos bei tarnystės Birštono savivaldybės taryboje. Ar tik man, žiūrint į jūsų praeitį, sekasi matyti skirtingus asmenis?

- Be abejo, kai tau sukanka šešios dešimtys, atsigręži į save, sustoji apsidairyt, kas buvo su tavimi, nes tokiame amžiuje jau prasidaro varteliai nebūtin. Taip, aš buvau visiškai kitas žmogus, su nežinia kokiomis vertybėmis, su pabiru pasaulio suvokimu, svaigstantis įsivaizduojamos ir tikros realybės sūpuoklėse.

Daug sumaišties būta mano gyvenime. Dabar suvokiu, kad tie mano bendramoksliai, kurie baigė teisės mokslus, žmogiškąja, tobulėjimo, gyvenimo išminties prasme elgėsi teisingai, o aš elgiausi jaunatviškai ir nerūpestingai, galvodamas, et, kas bus, tebūnie...

- Jūsų dalyvavimas 2008 metų televizijos „Žvaigždžių duetuose" laikytinas desperacija, nerandant tikrosios savo vietos, ar atsisveikinimu su pramogų verslu?

- Nepavadinčiau to atvejo desperacija, nes jau iki tol buvo aiškiai suprasta, kad turiu visam pasitraukti iš ten, visomis prasmėmis iš ten dingti, nes toji vieta negeneruoja išminties. Kad negalima senti televizijoje, kuri sukurta jauniems. Veikėjai, pasirinkę žilti ekranuose, man atrodo graudžiai ir nenatūraliai, - jie verti užuojautos.

Sakiau ir nesiliausiu kartojęs, kad nereikia pramogų versle ieškoti proto, jo ten nėra, - ten vien tik pinigai, nauda, ten sudėtos visos didžiosios tuštybės. Nepelnytas žinomumas, kaip ir nepelnyta šlovė, daranti siaubingus dalykus.

- O aš kaip tik pasigendu televizijose vyresnių žmonių. Gal jiems esant jose rastųsi mažiau tuštybės ir daugiau proto?

- Vizualinio, televizinio verslo fundamentas yra pinigai ir tuščiagarbiškumas, orientuotas į naivių, sakykim tiesiai, žioplų žmonių auditoriją, nesuprantančią ir net nesigilinančią į gelminius visuomenėje vykstančius procesus. Informacija jai pateikiama paviršinė, prieš pateikimą paprastai suvirškinta ir užtat be jokių proto pastangų, lengvai priimama.

Rimtų diskusijų, tokių, kurios vyko Sąjūdžio laikais, pereinant iš nelaisvo individo būsenos į laisvo piliečio statusą, mūsų dienomis nebeišgirsi, nors toji sumaištis žmonių galvose, kuriai pradžią davė Sąjūdis, šiandien tik baiginėjasi.

1990 metais ne tik Nepriklausomybę pavyko paskelbti, - daugeliui teko išgyventi egzistencinius lūžius, keisti savo mintis, sąmonę, o keistis pačiam yra pati sunkiausia užduotis, bet tik ji ir gali išvesti į kai ką tikresnio. Bet, žiūrėdamas į kelių dešimtmečių Nepriklausomybės trajektoriją, matau, kad politikų nueita vienu keliu, žmonių, kurie gyvena realų gyvenimą, kitu keliu.

Atotrūkis tarp šių polių yra didžiulis, nes žmonės, kurie gyvena realų gyvenimą, jau pramoko matyti tikrus dalykus, ėmė kelti klausimus bei ieškoti atsakymų. Jiems nebepameluosi kaip anksčiau, tik mūsų politikai to dar nesupranta.

- Man regis, šiandien kur kas daugiau sumaišties mūsų galvose, nei 1988-1991 metais, kai žinojome, ko norime, žinojome, kad mūsų siekinys yra nacionalinė demokratinė valstybė. O koks dabar valstybės tikslas, žinote?

- Kodėl mes neturime išsikėlę didžiųjų tikslų? Neturime, nes nėra tų, kurie juos suformuluotų. Anuomet tikslus iškėlė mūsų politinis kultūrinis, kitaip tariant, intelektualinis elitas. Kad tie tikslai atsirastų šiandien, juos turi deklaruoti netgi ne viena partija (paprastai jos lenkiasi partiniams interesams), - jie turi akumuliuotis ir subręsti pačioje visuomenėje, išeiti iš jos per grupes žmonių kad ir kur jos veiktų - versle, politikoje, kultūroje ir panašiai. Kur yra šiandien mūsų intelektualinis elitas? Jo vietoje - pinigai, verslo nauda, kuri dabar diktuoja savo taisykles buičiai, kultūrai, politikai..

- Norite pasakyti, kad intelektą bus nugesinusi šita pinigų srovė?

- Tiesiog intelektualai užsikrėtė šita liga ir mes šiandien turime suverslėjusį intelektą. Apskritai, tenka gyventi nužmogėjusiame pasaulyje, turiu omenyje dehumanizuotą visuomenę. Gyvename ne vien tik mes, tokį laikotarpį gyvena Vakarai, ir jeigu ne Ukraina, jeigu ne jos dėl idealų liejamas kraujas, tikriausiai mus būtų ištikusi letargo būsena arba būtume užmigę amžinu miegu.

Nori nenori karas privertė mus atsigosti, kas yra dorybės, kas yra žmoniškumas, kas yra patriotizmas. Manau, kad mes, iki tol skendėję buitinėse smulkmenose, gaišavę socialiniuose tinkluose, trumpai tariant, eikvojęsi visiškai nereikalingose srityse, veikiami įtakų, kurios žmogaus nepadaro geresniu, vėl iš naujo bandome apčiuopti savo vertybinį stuburą, vėl tampame daugiau galvojantys, kas mes tokie esame.

Aš kalbu apie visuomenę, apie viešąjį protą, operuojantį tomis sąvokomis, kurių mums taip reikėjo pasimetimo metais, kai mus buvo užvaldžiusi nauda ir kai minios lietuvių išsivaikščiojo į svečias šalis.

- Galimas daiktas, tai ir būtų išsigimusios demokratijos priežastis?

- Iš tikrųjų, mūsų valstybei būdingi visi demokratijos požymiai, tik jie yra imitaciniai, galbūt išskyrus rinkimus, kur liaudis vis dar gali pareikšti savo valią. Visų kitų demokratijos teikiamų naudų nebejuntame, visuomenės balsas slopinamas, o prasibrovęs pro stiprėjančios cenzūros užkardas, visiškai ignoruojamas, demokratijos grimasos jau badyte bado akis: mokytojos Astros teismas, atleidimas iš darbo, sveiku protu nepaaiškinamas LRT vadovės noras aiškinti, į kokias televizijas kas turi eiti ir į kokias laidas neturi eiti, rodantis bandymą uždėti apynasrį intelektualams...

Konservatoriai turėtų susivokti, kad LRT vadovė dirba ne valstybei, o prieš valstybę (jau net nekalbu apie pagarbą mūsų valstybės Konstitucijai, garantuojančiai žodžio laisvę), tačiau akivaizdu, kad dabartinė mūsų valdžia nebesusitvarko, nebevaldo situacijos, netgi turėdama tokios galios šaltinius kaip LRT, net sutelkusi daugybę jos veiklą šlovinančių kampanijų ir kompanijų. Šita valdžia galvoja: jei dar labiau paspaus, jeigu nekreips dėmesio į žmonių nepasitenkinimo signalus, viskas susitvarkys savaime. Nesusitvarkys.

Šita valdžia mums yra svetima. Mus valdo svetimi, pasižymintys visiška nejautra čia gyvenantiems žmonėms ir visišku abejingumu grįžtamajam ryšiui, kuris padėtų suprasti, ar jų politika priimtina gyventojams. Šiandien valdančiųjų sluoksnį sudaro tie, kurie augo komforto sąlygomis, kurie niekad nejuto nepritekliaus ir turėjo pakankamai finansinių galimybių, leidusių jiems praktiškai viską.

Šitie žmonės dabar reguliuoja gyvenimą tiems, kurie viso to nemato ir neturi, - tokia didžioji dalis Lietuvos, kuri gyvena ant išgyvenimo ribos, kuriai sunku suvokti, kodėl jų artimieji privalėjo išvažiuoti į svečias šalis, kodėl taip buvo išdraskytos šeimos, kodėl tėvai turi senti nematydami sūnų, dukrų, anūkų...

O šitie valdžios žmonės drįsta visuomenės, vadinasi, ir jų vardu kalbėti, įsivaizduoja turintys tokią teisę, nors gyvena su visuomene it atskirose planetose. Jie nesigėdija meluoti sau ir meluoti kitiems, karštai įtikinėti, kad taip gerai Lietuvoje niekada nebuvo. Bet juo agresyviau įtikinėjai tomis gerovėmis, kuriomis esame užpilti, tuo stipresnis mūsų įsitikinimas, kad jie yra bepročiai.

- Esate pasiūlęs beprotybės lygmenį valstybėje matuoti šurajevais. Kiek jų duotumėt įkvėptam Žygimanto Pavilionio teiginiui, esą Lietuva dabar „daro pasaulio istoriją", esą„pasaulis mąsto, kaip Lietuva", esą vienintelė sąlyga jos tolesniam klestėjimui - rinktis konservatorius?

- Žinot, mažiausiai Lietuva gali didžiuotis pono Žygio Pavilionio kalbomis. Šurajevo prilyginimas valstybės kūrėjui rodo visišką proto aptemimą, tai yra kone tas pats, kas jį prilyginti Jonui Basanavičiui. Jeigu tokie šurajevai tituluojami valstybės kūrėjais, tai kokią valstybę mes kuriame, norisi paklausti. Tokiu atveju J. Basanavičiaus valstybės mes nebeturime, - turime Šurajevo Lietuvą. Mūsų akyse vyksta tikrųjų fundamentaliųjų sąvokų degradacija.

- Šiaip ar taip, Sąjūdžio ideologas Romualdas Ozolas sakė, kad Nepriklausomybės projektas mums nepavyko...

- Labai stipriai pasakyta. Tikriausiai jis turėjo mintyje tautinę Lietuvą, valstybės raidos lietuviškąją liniją. Pagrindinė priežastis, kodėl mums nepavyko projektas, yra liberalioji ideologija, ji labai stipriai paveikė visą valstybės sąrangą. Jos viešpatystė yra demonas, kuris naikino ir tebenaikina lietuviškąją tapatybę.

- Valdantieji ketina svarstyti pirmalaikių Seimo rinkimų idėją. Vieni į juos žiūri kaip į chaoso tęsinį, kiti juose mato vilties. Ką manote jūs?

- Pirmalaikių Seimo rinkimų idėja yra konservatorių žaidimas, bandant išvengti politinės atsakomybės, nes jie pagaliau suprato savo laikinumą. Tai parodė ir desperatiškas bandymas žūt būt prastumti partnerystės įstatymą. Žinoma, savo negebėjimą valdyti valstybę jie demonstravo nuo pirmųjų mėnesių, net nesistengdami formuoti darnią vidaus ir užsienio politiką, koncentruodamiesi ne į visumą, bet į jos fragmentus, kurie dažniausiai kontrastavo tarpusavyje (pakaks prisiminti, kokių nuostolių patyrė ekonomika dėl užsienio politikos).

O į būsimus 2024 metų Seimo rinkimus žiūriu viltingai. Pasakysiu, kodėl. Mano kartos žmonės, kurie nebuvo itin aktyvūs Sąjūdžio laikais, kurie dar ir šiandien neturi politikos įgūdžių bei dar nelinkę aukotis politiniams procesams (sakoma, jei tautoje nėra bent minimalaus altruizmo, pasiaukojimo bendrajam gėriui, ji neturi ateities), bet jie jau mato realybę, sugeba protauti, jau jų neapgausi jokiais viešojoje erdvėje sklandančiais melais.

Manipuliatoriams vis sunkiau žongliruoti viešuoju protu, kuris stiprėja ir tampa atsparesnis įtakoms iš pašalies. Žiūriu viltingai, nors nežinau, ar pavyks tautines vertybes vėl padaryti lemiamu veiksniu, bet esu visiškai tikras, kad žingsnelis ten link jau yra padarytas. Kitas žingsnelis turėtų būti žengtas po būsimų Seimo rinkimų, kuriuose turėtų pralaimėti konservatoriai, apsimestinai vadinantys save tautinių vertybių atstovais. Tai jų dėka mes šiandien gyvename imitacinėje imitacinių vertybių valstybėje.