Vyriausybės premijos laureatas Egidijus Stancikas: Žodelis „taip“ reikalauja drąsos

Socialinių mokslų daktarą E. Stanciką gali vadinti žmogumi-orkestru: jis ir vadybininkas, ir aktorius, ir renginių organizatorius, režisierius, vedėjas, ir tikriausiai puikus lyderis, jeigu teatro kolektyvas, niekieno neraginamas, sumanė jį pristatyti garbingai premijai.

-Įdomu, ar ir premiją, kaip sutiktus žmones, laikote likimo dovana?

- Taip, žinoma. Kai pažiūri atgal, matai, kiek gyvenimas dovanojo prasmingų situacijų.Vyriausybės premija - didelis netikėtumas, juk darbuodamasis negalvoji, kad už tai būsi kada nors apdovanotas. Antratiek maloniai nuteikia ir mintis, kad ši iniciatyva išplaukė iš mano kolektyvo. Premija įprasmina ne tik mano paties gyvenimo kryptį, bet ir visos mano komandos kryptį kartu su manimi.

- Teko skaityti jus išsitarus, kad savo veiklos nelaikote darbu (turbūt norėdami pasakyti „našta"). Tačiau jūsiškė veikla juk nėra vien lengvas pasivaikščiojimas?

- Jeigu mano pareigos būtų sunkios it girnapusė, jei gyvenimas būtų kančia, sakyčiau, kad neteisingai gyvenu. Kadaise savo pavasaryje daug dirbdamas, įvairiausius renginius organizuodamas ir režisuodamas, nusivaręs nuo kojų galvodavau: na, dabar darbo laikas baigėsi, prasidės mano gyvenimo laikas. Bet greitai supratau, kad taip dalydamas būtį ne tik apgaudinėju, bet ir apvaginėju save. Todėl susikūriau sistemą, pagal kurią darbo laikas tapo mano gyvenimo laiku. Netikėtai ir valandų paroje radosi „daugiau", ir pats darbas ėmė teikti didesnį malonumą. Ir juo daugiau iššūkių mano veikloje, juo matau didesnę prasmę ir joje būti, ir išsikelti vis naujų uždavinių.

- Tai jus augina ir šiandien?

- Matot, likimas mane ne tik apdovanojo, bet ir nelepino, - savo gyvenimo karkasą, žinoma, su mylimų žmonių palaiminimu, kūriausi pats. Tad natūraliai įpratau ir sunkumus priimti kaip dovaną, nes daugiau galimybių klysti suteikia atsipalaidavimas, o ne diskomfortas, juntamas kopiant į statų kalną...

- Stengiantis, kaip sakot, stiebtis vaiko link?

- Tai sakydamas turiu galvoje vidinį pasaulį. Kalbu apie tą nesuteptąjį, ištikimą idealui ir vertybėms savąjį „aš", kurį nuo mūsų tolina karjeros rūpesčiai, prisitaikymas ir pragmatizmas. Įgydami vis didesnę patirtį, tapdami vis labiau suaugę, brandesni, mes dažnai pamirštame „mažąjį princą" savyje, tą tyrą, ištikimą bičiulį, ir jis gūžiasi nuo mūsų gyvenimo tamsos, kaip tas vaikutis su pienėmis garsiajame Čiurlionio paveiksle. Tas vidinis vaikas saugo prigimtinę šviesą ir jo link reikia ne lenktis, bet stiebtis. Iš tikrųjų, jis yra kaip sąžinė, kurią neretai gyvenimas ima ir paklaidina.

- Ar ir Kovo 11-ąją laikytumėte tautos likimo dovana?

- Man Kovo 11-oji suteikė galimybę susiformuoti kaip piliečiui, kaip asmenybei. Likimo valia esu gimęs sovietmečio pabaigoje, buvau vienas iš pirmosios laidos, baigusios studijas Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Sąjūdžio gimimo metu Vilniaus konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija), kurioje mokiausi, koridoriais vaikščiojo sąjūdiečiai profesoriai Julius Juzeliūnas ir Vytautas Landsbergis, apskritai visa Atgimimo inteligentų karta mums, studentams, atrodė palytėta dieviškosios išminties. Ne kartą su prof. Landsbergiu važiavau jo „žiguliuku" į susitikimus, kur skaitydavau Kudirkos „Varpą", kitus patriotinius eilėraščius, o jis sakydavo kalbas ir grodavo Čiurlionį... Prisimenu ir makabrišką režisieriaus Jono Jurašo šokį prie Seimo, kai nuo jo sienos buvo nuluptas metalinis LTSR herbas ir kaip kokie negandos sparnai išneštas iš mūsų gyvenimo. Nepriklausomybė buvo tarsi dangiška mana, ji ir augino, ir drąsino, ir įtraukė į valstybės kuriamuosius veiksmus. Sakyčiau, Dievo dovana gimti tokiais laikais ir bent minimaliai prisidėti prie valstybės kūrimo.

- Turint galvoje, kad Kauno dramos teatrui vadovaujate nuo 2007-ųjų, galima numanyti, kad teatras įgijo nacionalinio teatro statusą jūsų užgaida. Laikote tai įsipareigojimu ar galimybe?

- Galima sakyti, kad tai buvo mano užgaida, tačiau ji visiškai natūrali, turint galvoje teatro istoriją - jis yra profesionalaus Lietuvos teatro lopšys. 1920 metais Kaune pradėjusi veiklą Dramos vaidykla, po penkerių metų tapo Valstybės teatru, vokiečių okupacijos metais vadinosi Didžiuoju teatru, tarybiniais metais - Valstybiniu akademiniu dramos teatru. 2012 metais jam buvo suteiktas nacionalinio teatro statusas. Jis turi išskirtinę misiją ir istoriškai subrandintas galimybes.

- Vien užmetus akį į jūsiškį repertuarą, abejonių dėl to nekyla - čia ir Vydūno, ir Čiurlionio, ir Milašiaus, Romo Kalantos, Škėmos tema, yra ir klasikos, ir modernybės, kupeta spektaklių, į kuriuos bilietai išparduodami akimoju... Galbūt Lietuvos nacionalinio teatro vardą vertėtų atimti iš teatro, kuris stengiasi pirmiausia įtikti progresyvistų skoniui?

- Oi ne, taip nekalbėkite. Lietuva tokia maža valstybė, kad neturėtume jos dar labiau sumažinti atskirtimis. Aš lieku vienytojų pusėje. Seniai atsisakiau konkurencinio požiūrio dėl bendrų projektų ir bendrystės. Mes nesivaržome su kitais teatrais, o dalijamės, ką geriausia kiekvienam teatrui jo užimtoje nišoje pavyksta sukurti. Tarkim, šiemet su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru esame sutarę dėl spektaklio „Čiurlionio peizažai: jūra" rodymo jo scenoje. Mes visi papildome Lietuvos teatro piešinį ir tuo pačiu įgyjame platesnę sklaidą.

- Panašu, kad nemėgstate sakyti „ne", kaip ir šviesaus atminimo režisierius Rimas Tuminas. Patiriate dėl to kokių nors nepatogumų?

- Jeigu būčiau jums pasakęs „ne", būčiau ramiau gyvenęs, nes po kiekvienos publikacijos sulauki įvairiausių replikų, tačiau neiginys, mano įsitikinimu, prieštarauja pačiai kūrybos sampratai. Žodelis „ne" griauna, tarsi atima galimybes, o žodis „taip" atvirkščiai, tiesiog reikalauja, provokuoja sutelkti savyje drąsą ir valią. Užsistodamas žmones ar pasisakydamas už ką nors, esu patyręs tam tikrų apribojimų, bet niekada nesigailėjau šiomis aplinkybėmis dar kartą patvirtinęs savo principus, o kitomis - išprovokavęs save naujiems poelgiams, suteikusiems nekasdieniškos, nebanalios būties alsavimo.

- Įstrigo į atmintį vienas subtilus jūsų pastebėjimas. Po to, kai melioracija sunaikino jūsų viensėdiją - namus ir sodą, ir tėvai buvo priversti persikelti į gyvenvietę, jūs pasakėte, kad gyvenimas tapo visuomeniškesnis, bet skurdesnis. Ši mintis kelia ne vieną klausimą. Skurdesnis materialiai?

- Prisimenu tą metą su begaline meile savo tėveliams, kurie buvo paprasti žmonės ir jei ne sovietų okupacija, tikriausiai būtų galėję siekti didesnio mokslo. Matot, per tą techninę, fizinę melioraciją, įvyko dvasinė melioracija. Buvo atimta tai, kas lietuvį daro mąsliu, romantišku svajokliu. Mano atveju buvo atimta visybė, kur nereikėjo stengtis, kad pajustum gyvastį gamtos: matei medžius, matei šviesos ir spalvų žaismą šakose, matei, kaip virpa toji spalva, kaip ji blunka sutemai artėjant, kaip dieną pasivagia naktis, ir visa tai matydamas jutai užgimstant keistą ilgesį. Nepaaiškinamą, bet nenumaldomą norą kažkur eiti, skubėti ten, kur, vaiko supratimu, vyksta dideli įvykiai ir buriasi juos kuriantys dideli žmonės. Ir jeigu ne tas vaikystėje užgimęs ilgesys, ko gero, aš ir nebūčiau nuėjęs to kelio, kurį man pavyko nueiti iki šios akimirkos. Tas jausmas, kuriuo vedinas ėjau, teikė ir drąsos, ir noro pažinti, pažiūrėti, o kas gi ten, toliau. Ryšys su tėvų namais (aš gi augęs penkių vaikų šeimoje), traukė atgal, tarsi pristabdydamas žingsnius, bet visiškai prisijaukinti liūdesį ir pažinimo ilgesį man padėjo poezija, konkrečiai Algimanto Mackaus kūryba, kur jis traktuojamas kaip ištikimasis apaštalas. Taip prisijaukinęs liūdesį, vienatvę, leidausi į savo, menininko, kelionę, nepamiršdamas nei tėvelių, nei artimųjų, su kuriais ryšys buvo ir yra.

- Negalima jūsų ištarmės pritaikyti ir lietuvių, paliekančių Tėvynę, atžvilgiu? Galbūt ir jie pasmerkia save dvasinei melioracijai?

- Kiekvienas atvejis esti vis kitoks, bet viskas priklauso nuo to didelio pasaulio ir to, kuo nešinas į tą pasaulį ateini... Kartais žmonės apsigauna, manydami, kad jie labai lengvai uždirbs nemažus pinigus, praturtės ir pagaliau paklius į laimės uostą, tačiau kažkodėl taip nenutinka. Jie pamato, kad lengvai ar sunkiai uždirbti pinigai nesuteikia gyvenimo deguonies - nei pilnatvės, nei laimės. Laimę teikia kažkas kita, o dažniausiai - mažo vaiko, slypinčio mumyse, ir pasaulio vaizdinio atitikmuo. Bet aš nesunkiai galiu rasti ir kitokių pavyzdžių. 2003-2004 metais keliaudamas su skaitovo programa po Amerikos ir kitų šalių lietuvių bendruomenes, mačiau daug žmonių, kurie leistų man pasakyti, kad išvykimas iš Tėvynės gali ne tik įkalinti, bet kai kam ir padovanoti prasmingą skrydį. Viskas priklauso nuo išsikeltų tikslų. Jaunystėje buvau suformulavęs tokią nuostatą: kiek turiu draugų, darbo ir pinigų, tiek ir gana, kitaip tariant, išmok džiaugtis tuo, ką turi. Štai dabar mudu kalbamės, aš inventorizuoju savo mintis ir džiaugiuosi jose radęs šviesos lazdą, kuria remdamasis galiu irtis toliau, užuot suklupęs neviltyje, kurios mumyse ir aplinkui mus dėl geopolitinės situacijos yra gana daug.

- Sakot, kiek turite draugų, tiek gana. Bet negi neteko atsisveikinti, išsiskirti su jais, prarasti?

- Jūsų klausimas man kelia liūdesį... Kai vaikštai po Kauno Petrašiūnų kapines arba po Menininkų kalnelį Vilniuje, beveik prie kiekvieno kapo sustojęs gali nuskęsti prisiminimuose apie Anapilin išėjusius bičiulius, draugus, pažįstamus, su kuriais tiek bendrauta, kalbėta ir dirbta... Aišku, yra žmonių, prarastų ir perkeltine prasme, tačiau nesu iš tų, kurie santykius nukerta staiga ir visiems laikams. Būna, sąmoningai nuo jų atsiriboju, bet neišbraukiu tų žmonių iš savo „sąrašo", ypač tų, kurie likdami skirtingų pažiūrų ir patirčių, yra savotiški bendrakeleiviai. Tokius žmones labai kantriai ir gana pagarbiai stengiuosi išlaikyti savo kelyje, ir neretai mūsų konfrontacija tampa kūrybine kolaboracija. (Juokiasi.) Griauti nėra sunku, bet man neįdomu, man įdomu atrasti sąsajų ten, kur jų rasti atrodo neįmanoma. Matyt, kažkokios prigimtinės diplomatijos turiu.

- Tai reikštų, kad stengiatės žūt būt nekeisti nei savo draugų, nei įsitikinimų metams bėgant? Pavyzdžiui, tebemanote, kad teatras aktoriui - antrieji namai?

- Netgi studentams esu ne kartą sakęs, kad esu kintantis žmogus. Kai jie bando priminti man, ką esu išsitaręs kitaip, primenu savo amžiuje jau žinantis, kad negaliu pakeisti pasaulio. Jau žinau, kad tiek, kiek pavyks pakeisti save patį, tiek pasikeisdamas „pakeisiu" ir mane supantį pasaulį... O dėl teatro - jis man vis tiek yra šventovė. Atsakingai galiu pasakyti, kad mūsų teatre, mano komandoje yra daug jaunų žmonių, kurie dirba su tokiu atsidavimu, su tokiu kūrybiškumu, su tokiu pasišventimu, nelaukdami už tai papildomo atlygio, kad tai savaime tampa apdovanojimu ir išsipildymo svaiguliu tiek jiems, tiek man, tiek, manau, ir žiūrovams. Juose regiu gražaus idealistinio prado, ir jis yra pats vertingiausias dalykas šioje daiktų gadynėje.

- Kaip renginių režisieriaus, norėčiau pasiteirauti, kaip įsivaizduojate Kovo 11-osios šventę? Kaip ją turėtume švęsti?

- Šeimose, bendruomenėse, ne taip garsiai. Tą dieną bent jau man nereikia popso. Man reikia susitikimo su žmogumi, su kuriuo galėtume pajusti bendrystę, pasikalbėti, pasidžiaugti nuverstais kalnais ir galbūt tame mūsų susitikime rastųsi išganingas aiškumas, ką svarbiausia turime daryti šiandien ir rytoj... Įsivaizduoju žmones, susibūrusius ne prie scenų, kur daug triukšmo, bet aikštėse, gatvėse... Einančius prie mikrofonų ir liudijančius savo patirtį, šviesą, grožį... Nuveiktus darbus, kurie it akmenėliai susilieja į šiandienos mozaiką ir žada viltingą ateitį...