2 nuotr.Atkurti Nepriklausomybę - toks buvo Birželio sukilimo, kurio 80-metį minėsime kitąmet, tikslas. 1941-ųjų birželio 23 dieną 9 val. 28 min. iš Kauno radiofono Lietuvos aktyvistų fronto įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos Lietuvos laikinosios vyriausybės sąrašą. Sukilimui ruoštasi gerokai anksčiau, tačiau pradžia neatsitiktinai sutapo su prasidėjusiu SSRS ir Vokietijos karu. Vienu svarbiausiu sukilimo židiniu tapo Vilnius.
Čia ypač aktyvūs buvo Vilniaus universiteto studentai medikai ir teisininkai. Teisės fakultete buvo įkurta Vilniaus sukilėlių laikinoji būstinė. Neatsitiktinai Lietuvos valstybinė vėliava pirmiausiai iškilo virš universiteto, o tik po to Gedimino kalne. Į sukilėlių gretas jungėsi ir įvairiais būdais iš Vilniuje ir apie jį dislokuoto Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso pabėgę lietuviai kariai. Pasak istoriko Valentino Brandišausko, sukilimą galėtume laikyti jaunimo sukilimu. Nors visa tai truko neilgai, birželio 28 dieną vokiečių valdžia įsakė sukilėliams sudėti ginklus, tačiau svarbiausia buvo padaryta - išvaryta Raudonoji armija, ir paneigtas mitas apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Tai skatino tolesnes kovas už Nepriklausomybę. To nepaneigsi. Kaip ir to, kad sukilimas pareikalavo daugybės jaunų žmonių aukų.
Dar iki šiol rašoma, kad 27 sukilėliai palaidoti Rasų kapinėse ir keli Antakalnyje. Tačiau Naujosiose Rasų kapinėse jų atgulė gerokai daugiau, o Antakalnio kapinėse buvo įrengtas kvartalas, kuriame palaidota 40 sukilėlių. Vokiečių valdžios 1940 m. rugsėjo 3 dieną sudarytu sąrašu galėtume abejoti, tačiau negalime abejoti faktu, kad prie tų sąrašų buvo pridėti šių kvartalų planai. Šis faktas tyrinėtojų buvo pražiūrėtas. Vadinasi, viskas buvo tikslu ir apgalvota. Dabar galime pateikti konkretesnius duomenis apie Vilniuje palaidotus Birželio Laisvės kovotojus.
Kapavietė Antakalnio kapinėse
Sukilimo dalyviai Kaune ir Vilniuje buvo laidojami birželio 26 dieną. Oficialūs skelbimai Kaune vokiečių ir lietuvių kalbomis skelbė, kad sukilėliai bus laidojami tos dienos vakare, 20 valandą, pažymint:
„Bet kuris minios susibūrimas šiuo metu nepageidaujamas. Todėl žmonės laidotuvių metu rinktis į kapines nebus leidžiami. Į kapines bus įleidžiami tik žuvusiųjų giminės, turintys asmens dokumentus. Laidojimo iškilmės bus transliuojamos per radiją.“
Apribojimai buvo ir Vilniuje.
Tyrimai rodo, kad tarpukariu Antakalnio kapinėse lietuvių karių kapavietės nebuvo, tačiau ją siekta įsteigti. 1940 m. birželio 6 dieną žurnale „Karys“ paskelbtas straipsnis „Karių kapai Vilniuje“. Autorius „J“ informuoja: „Š.m. gegužės 21 d. Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininko plk. Šarausko iniciatyva šias kapines apžiūrėjo tam tikra komisija, kurioje, be plk. Šarausko, buvo: I PD štabo viršininkas g. št. plk. Gustaitis, Karių kapų tvarkymo komisijos pirmininkas plk. ltn. Krikščiūnas ir Vilniaus miesto savivaldyvės statybos skyriaus viršininkas inž. arch. V.Žemkalnis-Landsbergis. Ši komisija išrinko vietą mūsų kariams laidoti ir nustatė bendrus šių kapinių sutvarkymo metmenis.“
Taigi vieta laidoti lietuvius karius buvo parinkta. Ir, be abejo, visai neatsitiktinai šioje dalyje buvo palaidotas 1940 m. gegužės 25 dieną miręs Trečiojo dragūno Geležinio Vilko pulko karys Jonas Karalius, o rugsėjo pradžioje ir Pirmojo pėstininkų pulko eilinis Antanas Navikas. Vargu ar anuomet buvo iškalti karinių dalių pavadinimai, tačiau dabartiniuose tipiniuose paminkluose jie, vos įskaitomi, yra. Dėkoju dr. Gintautui Surgailiui už teksto iššifravimą. 1941 m. šalia jų palaidoti Birželio sukilimo dalyviai, kurių išliko tik septyni kapai.
Dokumentai liudija
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas dokumentas apie sukilėlių palaidojimą Vilniuje. 1941 m. rugsėjo 3 dieną Vilniaus miesto savivaldybės sekretoriatas pranešė Vilniaus srities komisarui: „Perduodame jums planus, kartu su vokiečių kareivių, kurie palaidoti karo kapinėse Vingyje (Zakrete), sąrašais. Taip pat siunčiame jums sąrašus (su planais) žuvusių lietuvių partizanų (sukilėlių), kurie palaidoti Antakalnio ir Rasų kapinėse.“
Pabrėžtina - su planais. O tai liudija apie paskirtą plotą ir plane sužymėtus kapus. Antakalnio kapinėse tai buvo plotas, kurį parinko minėta komisija. Tačiau sukilėlių kapaviečių planai kol kas nerasti nei Lietuvos, nei Lenkijos archyvuose.
Pateikiu 1941 metų rugsėjo 3 dienos sąrašą, su mano paryškintomis sukilėlių, kurių paminklai yra Antakalnio kapinėse, pavardėmis. Taip pat šalia pavardžių pateikiami papildomi duomenys bei patikslinimai.
Žiaunys Leonas, Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantas, mirė 1941 06 24-25;
Nežinomas Lietuvos karys;
Ožiūnas Povilas, psk., „žuvęs kovose su bolševikais 1941 06 23“;
Andriušis Vincas, eilinis;
Zamoras J., j. psk;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Spudas Mykolas;
Mikolinskas Kazys;
Tonkevičius Vacys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Dinda Vladas;
Jonavičius Juozas;
Grabauskas (sąraše - Grabovskis) Eduardas (sąraše - Edvardas), 1916-1941;
Mikolaitis Vladas;
Šiaustas Albertas;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Gataučius Julius;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Gliaubičius Antanas;
Gusarovas Simonas;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Židorius Steponas;
Navikas Antanas, Pirmojo pėstininkų pulko (Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko) karys, eilinis 1940 09 01, 23 metų amžiaus;
Karalius Jonas, Trečiojo dragūno Geležinio Vilko pulko karys, 1919 10 10-1940 05 25;
Mažeika Povilas;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Jakubševičius Stasys
Nežinomas Lietuvos karys;
Nežinomas Lietuvos karys;
Antanas Gataveckas, 1917-1941.
Tame pačiame kvartale palaidoti dar trys sukilėliai, mirę jau po šio sąrašo sudarymo datos:
Juodgalvis Kazys, 1918-1941 05 24;
Žioba Jonas, 1918 10 01-1941 09;
Vyšniauskas Jonas, 1918 04 04-1941 10 02.
Taigi yra aštuoni Birželio sukilimo dalyvių kapai. Visi jie yra šalia vienas kito, pietrytinėje kapinių dalyje, 1-ajame kapinių kvartale. Ant šešių sukilėlių kapų, su vienodo tipo paminklais, užrištos tautinės juostelės. Giminių kapavietėje esantys E.Grabausko ir A.Gatavecko kapai yra šalia, tačiau iki šiol jie buvo nepažymėti. Tautinės juostelės užrištos ir ant tame pačiame kvartale, tačiau kitoje vietoje palaidotų leitenanto Vlado Vaišnio (1917 10 11-1941 05 21) ir jaunesniojo leitenanto Igno Talansko (1913 03 22-1941 09 02) kapų. Vadinasi Antakalnio kapinėse yra 45 Birželio sukilimo dalyvių kapai. Galimas dalykas, kad tarp „nežinomų“ yra ir dešimt sukilėlių, kurių pavardes istorikas Valdas Striužas paskelbė 2006 m. išleistoje knygoje „1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje“.
Būtina įamžinti visus
Rengdama straipsnį, dar sykį aplankiau Birželio sukilimo dalyvių kapus ir panorau surasti tuos, kurie yra bendrose kapavietėse, t.y. E.Grabausko ir A.Gatavecko. Kadangi Antakalnio kapinių laidojimo knygoje jų pavardės yra, tai paieška su administratore Vanda Grigūniene ilgai netruko. V.Grigūnienė priminė, kad E.Grabausko kapą lanko prof. Eugenijus Butkus. Susitikome. Profesorius žinojo, kad jo dėdė (mamos brolis), liktinis puskarininkis Eduardas Grabauskas, dalyvavo Birželio sukilime. Jis buvo Šeštojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margirio pulko II bataliono karys. Atlikęs būtinąją tarnybą, vėliau tarnavo liktiniu. 1941 metais tarnavo Vilniuje, žinoma, jau Raudonosios armijos sudėtyje, iš kurios jam pavyko pabėgti ir įsitraukti į sukilėlių gretas. Tačiau jam buvo lemta žūti. Ant jo kapo buvo medinis kryžius. Dabartinis paminklas mamos Veronikos Grabauskienės iniciatyva pastatytas apie 1976 metus. Profesorius gerai pamena šalia dėdės kapo buvusius vienodus medinius ir tipinius antkapius. Tai dar kartą patvirtina šių kapinių dalyje buvusią sukilėlių kapavietę. Pokariu ji buvo užlaidota sovietų karių, valdžios pareigūnų ir kitais kapais. Apie tai spaudoje ne kartą rašyta, nepateikiant konkrečių duomenų. Ričardas Čekutis 2011 m. liepos 2 dieną „Vorutoje“ siūlė šalia puskarininkio P.Ožiūno arba j. ltn. J.Talinsko kapo įrengti atminimo lentą, kurioje būtų surašytos žinomos dešimties Birželio sukilimo dalyvių pavardes. Tačiau, kaip matome, jų yra kur kas daugiau. Atminimo lenta turėtų būti prie tako į Sukilėlių kapavietę su visomis 45 pavardėmis, tarp jų pažymint ir nežinomus karius. Taigi sąrašas yra, reikia imtis darbo.
