Aktorės I.Kriauzaitės vaidmuo pačiam Dangui

Kai kurie garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko jaunimiečiai, kaip ir ji, taip pat buvo išsirašę iš gimtojo teatro, bet po kiek laiko sugrįžo. O Ireną kaustė aplinkybės, gal net charakteris. Pirmąsyk po ilgos pertraukos apsilankė Jaunimo teatre prieš dvejus metus, per savo buvusio vyro Antano Šurnos laidotuves. Nors spontaniškų poelgių jos kelyje irgi būta - po skyrybų sako ištekėjusi per tris dienas.

Kol Irena gyveno Ignalinos kaime, iš teatro pasitraukusios Kristina Kazlauskaitė tapo ir televizijos žvaigžde; Dalia Storyk kūrė teatralizuotas programas, vaidino kine, teatre, šiuo metu pasirodo „Intymių pokalbių“ spektaklyje (rež. Vytautas Rumšas) Nacionaliniame dramos teatre; Dalia Overaitė, tiesa, irgi su šeima pasirinkusi užmiesčio ramybę, repetuoja Ibseno dramoje „Junas Gabrielis Borkmanas“; Violeta Podolskaitė ne tik kūrė vaidmenis, bet ir ėmėsi vadovauti Lietuvos „Asitežui“, yra jo prezidentė, buvo išrinkta Vilniaus tarybos nare; Vidas Petkevičius, galima sakyti, kaip buvo, taip ir liko „ant bangos“, nuolat kviečiamas vaidinti kine, neseniai regėtas juostoje „Karalių pamaina“. Algirdas Latėnas ilgus metus vadovavo Jaunimo teatrui, režisavo spektaklius Lietuvoje ir svetur; Remigijus Vilkaitis, pabuvęs kultūros ministru, dirba Teatro, muzikos ir kino muziejuje ir ypač akylai renkasi naujus vaidmenis - jį gali matyti „Meno forto“ spektaklyje „Jobo knyga“ (rež. Eimuntas Nekrošius); bene daugiausiai besireiškiantys „auksinio“ dešimtuko nariai Arūnas Storpirštis, nepranykstantis iš kino ir TV ekranų, ir Kostas Smoriginas (vienintelis iš dešimtuko apdovanotas Nacionaline premija) - vaidinantis, režisuojantis, dainuojantis, gastroliuojantis su programomis po Lietuvą...

„Kiekvienas eina savo keliu, - sako Irena, - bet užtektų tik pasimaišyti tame kelyje, - nė vienas nepasakys „ne“, visada padės“, tačiau gal iš kuklumo į būsimą viešą susitikimą Vilniuje po tiekos metų nė vieno iš dešimtuko nepakvies, kaip nepakvies ir kitų bičiulių: kas susižinos, susižinos, ateis ir be kvietimo.

Po penkiolikos metų, praleistų Ignalinos rajono Linkmenų kaime, aktorė, važiuodama į susitikimą su sostinės žiūrovais, klys netikėdama, kad jie veršis pro duris ir langus, kad toji jos gyvenimo atkarpa gamtos prieglobstyje ir, anot jos, tyloje, pasirodys įdomi žiūrovui, paprastai pasižyminčiam trumpa atmintimi (iš akių - ir iš širdies). Vis dėlto nepamirš pasiimti kai kurių savo pačios nutapytų paveikslų, savo pačios rašytų esė Jobo knygos tema, ištraukų seniai pradėto, gal net autobiografiniais motyvais, romano „Laimingoji“...

Ir paskubės užbėgti galimiems meno kritikams už akių - pareikš neturinti jokių pretenzijų dailės ir literatūros atžvilgiu, - tapyba ir rašymas jai tėra repeticijos ir būdas rasti taiką su savimi. „Rašiau, kad išsivalytų visi „koridoriai“, kad kraujas greičiau vaikščiotų, kad nenumirčiau... Tai mano meditacija, mano išlikimo sąlyga, galų gale per tai kažkiek ir tobulėji. Tiek kartų neteisingai pasielgusi, turėjau išmokti gyvent teisingai. Mano mamytė sirgo Alcheimeriu. Iš pradžių Suvalkijoj, gimtinėj, turėjau žmogų, kuris ją prižiūrėjo, o paskui neliko kito pasirinkimo - buvau mamytei pažadėjusi, kad į jokius globos namus jos neatiduosiu. Reikėjo pasitraukt ir iš teatro, ir iš Muzikos akademijos, kur dėstytojavau, nors manęs niekas neengė, niekas varu nevarė; man buvo labai gerai teatre, bet nei verkiau, nei aimanavau: reikėjo išeiti ir išėjau, ir nekėliau ten kojos daugiau kaip dešimt metų. Kai mirė Antanas Šurna (2014 m. - red. past.), jo urna buvo pastatyta Jaunimo teatre, tai buvo pirmas kartas po šitiek metų. Žinoma, auginti vaiką smagu, nes jis auga, o matyti, kaip it žvakė tirpsta žmogus, yra sudėtingiau, bet galiu sakyti, tuodu metus prieš mamytės mirtį gyvenome kaip karalienės. Jei būčiau gavus kvietimą grįžti į teatrą po mamos mirties, gal įvykiai būtų pakrypę kiek kitaip, bet atsidūriau Visagine, porą metų darbavausi meno mokykloje, teatro skyriuje. Paskui pradėjo streikuoti sveikata, grįžau į Linkmenis ir viską pradėjau iš pradžių. Sustiprėjusi buvau bekelianti sparnelius į Vilnių, bet įkando erkė ir vėl teko pasimatyt su daktarais... Šiais metais jau kalbu, šypsausi, jau atsirado noras kažką veikt“.

Podraug su prabėgusia vasara radosi ir viltis, radosi ir pasiryžimas, ir vaidmuo - valingoji Bona Sforca, su kurios asmenybe kiek susipažinusi kadais Jaunimo teatre („Barboros Radvilaitės testamentas“). Monospektaklį pagal Liucijos Armonaitės pjesę tikisi parodyti ateinantį pavasarį. Už impulsą dėkinga menininkams, buvusiems jos studentams bei kitiems muzikantams, aktoriams, vasarą atvykusiems į jos vienkiemį ir ežere surengusiems improvizacijų spektaklį, užbūrusį ir jame dalyvavusią aktorę. „Jie mane prikėlė, ir gruntiniai vandenys pajudėjo“, - metaforiškai tars.

Kiek pyktels, suabejojus jos ryšiais su teatru gyvenant sodžiuje.

„Teatras yra ne pastatas, - sakys, - būdama bet kur teatrą gali turėti. Aš pasitraukiau iš jo, nes neturėjau kitos galimybės, bet teatras manyje niekad nemirė, aš tebesu teatro žmogus, ir mano mąstysena - tokio žmogaus. Pagaliau aš nieko kito gerai daryti ir nemoku. Galbūt tas mano teatras pasidarė juokingas, bet tokį teatrą turiu, jis manyje. Mano namai yra teatras, jam asistuoja gyva aplinka. Labai dažnai šnekuosi su mėnuliu: čia naktys ir vakarai fantastiški, dangus nepaprastai gražus. Ir mieste gyvendama žiūrėdavau į žvaigždes išėjusi į balkoną, bet čia žvaigždės daug arčiau, jos tarsi vynuogės kybo viršum galvos... Išeini prie ežero medituot, kur žalčiai, kur kažkoks paukštis tvarsosi ant šakos... Va dabar kalbu ir žiūriu: į alyvos krūmą sutūpė daug paukščiukų - reikia pririšt jiems lašinukų prie šakos, - kaip filmą žiūriu pro langą, ten vyksta gyvenimas ir labai aktyvus gyvenimas. Vakar buvo visur purvina, žliugte pažliugę, o šiandien ryte, kai išleidau katiną, atidariau langą, žiūriu švariai švariai pasnigta ir katinas tam baltume savo pėdas paliko... Ką spėju, užrašau; tapyba, rašymas - tai mano repeticijos, mano darbas su savimi, mano išgyvenimas. Kam įdomu, dalijuosi, kam neįdomu, tyliu.“

Gūdu, tamsu ir liūdna kaime rudenį. Negi nesunku moteriai apeiti net menkiausią buitį: prisinešti malkų, kūrenti krosnį, semti pelenus, kasti sniegą ir pan.

„Netiesa, ir visiškai ne gūdu, - prieštarauja I.Kriauzaitė. - Taip, būna sunku, kai reikia prasikasti sniegą, atsivežti malkų, bet, ačiū Dievui, labai geri kaimynai padeda ir, jeigu tris dienas iš namelio neišeinu, jau jie beldžia: kas atsitiko, eidami į parduotuvę į langelį pabarbena „gal reikia ko parnešt“... Čia nesi vienas, čia gali pabelsti į bet kurias duris ir tau jas atidarys. Kur tokią prabangą rasi mieste? Ir Ignalina netoli, beje, ten yra įdomių ir puikių žmonių, dailininkų, skulptorių, vienąkart apsilankai vienam renginėlyje, kitąkart - kitame.

Rudenį, kai trumpėja dienos, būna, užeina vadinamasis kosminis liūdesys ir, jeigu neturėtum kokio užsiėmimo, būtų sudėtinga. Pensija, tokia... bet aš neraudu, tegu valstybės vyrai rauda, ką jie daro su žmonėm. Išgyvenu, vaikai padeda, sūnus gyvena Anglijoj, gal grįš, labai norėčiau, kad sugrįžtų. Dukra Vilniuje, bet, kai nuvykstu į Vilnių dviem trims dienoms, apsisukusi vėl noriu į kaimą. Čia labai gražu, čia girdi, kaip žolė ima augt. Matai visus keturis metų laikus. Čia išsigrynina daugybė dalykų. Nesakau, kad mano charakteris pasikeitė, bet gal jis tapo ne toks sproginėjantis kaip anksčiau. Išmokau įsiklausyt, išgirsti kitą.

Štai mane išjudino rašyt projektą Bonos Sforcos monospektakliui. Galbūt tai paskutinis mano vaidmuo. Bet aš anaiptol nenusivylusi. Atvirkščiai: esu gražiam gražiam pakilime.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“