Aktorius V.Sodeika vis dar mokosi kvėpuoti

Spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ vieną pagrindinių vaidmenų bestrikinėjantį Mykoliuką suvaidinęs druskininkietis Vainius Sodeika džiaugėsi, jog jam pavyko personažą pateikti taip, kad ir pačiam būtų įdomu, ir žiūrovas nenuobodžiautų. Dėl Vainiaus atsidavimo teatrui abejoti neverta - jį nuolat galima išvysti keliuose skirtingų režisierių statytuose spektakliuose. Apie jo gastroles iš vieno teatro į kitą ir apie tai, ką aktoriai veikia po darbo, kalbėjosi „Vakaro žinios“.

- Sukūrei vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje „Dėdės ir Dėdienės“. Ar tau tai buvo iššūkių reikalaujantis vaidmuo?

- Tai buvo vienas didesnių bandymų Vilniaus mažajame teatre ir toks vaidmuo man apskritai buvo naujiena. Istorija apie berniuką, meilės tema, ji tokia lyriška, literatūriška ir, kai skaičiau, vis galvojau, kaip reikės suvaidinti, kai knygoje nėra išrašyta scenarijaus. Sėdėt, rymot, kalbėti apie vystomą temą, pasirodė nuobodu.

Tai aš pats kažkaip stengiausi ieškoti, kaip tą vaidmenį pateikti. Apskritai tas kaimas, baudžiava atrodo labai pilkai, todėl ieškojau būdų prisitaikyti, kad man pačiam būtų įdomu tai suvaidinti. Improvizuojant atsirado tie šokinėjimai, vartaliojimaisi per save, kažkaip radau raktą į linksmą buitį. Tai tas Mykoliukas išėjo toks labai aktyvus.

Išbandymas buvo tai, kaip iš formos padaryti kažkokį gyvą personažą.

- Ar pačiam patiko šis spektaklis? Rekomenduotum draugui?

- Rekomenduočiau ne tik draugams, bet negaliu jo įvertinti kaip nešališkas žiūrovas, nes vis dėlto ten mano darbas. Ir pati režisierė Gabrielė Tumėnaitė siekia ne suvaidinti spektaklį, o suvaidinti temą.

Ar jis geresnis nei knyga, negalėčiau pasakyti, nes čia tas pats, kas lyginti knygą ir kino filmą. Bet kuriuo atveju įdomiau yra žiūrėti vaidybą negu skaityti (šypsosi).

- Koks įsimintiniausias vaidmuo tavo karjeroje?

- Na, kaip tik šiuo metu ir išgyvenu įsimintiniausią vaidmenį spektaklyje „Intymumas”, Vytauto Didžiojo universiteto teatre. Jame atlieku Polio Ilbero vaidmenį. Tai istorija apie intymų prisirišimą, moters ir vyro galios teritorijų susidūrimai, socialinė potencija ir impotencija - temos, kuriomis bendraujama su žiūrovais.

- Tai daugiausia sukiesi Kaune?

- Ne, Kaune vaidinu tik vieną spektaklį. Vaidinu Jaunimo teatre, Nacionaliniame teatre, žinoma, „No theatre“, taip pat užsienyje. Nepriklausau kažkokiam vienam teatrui, visur mane galima pamatyti, bet taip dar įdomiau, daugiau įvairovės. Taip pat kiekviename iš jų yra skirtingas oras, kiekviename reikia išmokti kvėpuoti.

- Užsiminei apie judėjimą „No theatre“. Kuo jis tau svarbus, kokios jo idėjos?

- Tas judėjimas dabar labiau modifikavosi į komandinį susibūrimą ir kažkokio rezultato siekimą, aš kalbu apie spektaklių statybą. Bet Vidas Bareikis yra iniciatorius ir vadas to reikalo, jis tiesiog kviečiasi žmones, kurie nori eiti su juo. Ir kaskart tų žmonių atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Kaip, pavyzdžiui, spektaklis „Kovos klubas”, kuriame daugelis žmonių vaidino be jokio atlyginimo ir honoraro, jie vaidina ir dabar, vis prisijungia naujų žmonių. Ši Vido iniciatyva mane ir žavi. Žmonių subūrimas, komandinis darbas. Ir jis nežada kažkokių didelių nuopelnų, bet sako - pirmyn, padarom ir žiūrėsim, kas iš to bus. Pats tas procesas yra malonus.

Šiais laikais ypač mano amžiaus žmonės siekia ypatingų, individualių vaidmenų, siekia įvaldyti pagrindinį personažą, o „No theatre“ to nėra. Nesijaučia jokio savanaudiškumo. Šia idėja esu užsikrėtęs jau daugybę metų.

- Populiarėja televiziniai projektai, serialai, dauguma aktorių prisiduria iš to nemažus pinigus. Kodėl paties ten negalima pamatyti?

- Niekas nekviečia (juokiasi). Ne, iš tiesų, filmavausi šį rudenį seriale „Moterų laimė“. Aš niekada prieš tai nesu dirbęs televizijoje, man pasiūlė, ir nusprendžiau pabandyti.

Buvo gera patirtis, žmonės visi labai malonūs, daug padėjo man, tokiam žaliam, nebuvo jokių intrigų, kvailos konkurencijos, buvo tikrai smagu. Bet vis tiek tai yra televizinis formatas, o tai reiškia, jog visus spaudžia laikas, prodiuseris. Dėl to viskas daroma greitai, nepaisant kai kurių dalykų, ir dėl to gali nukentėti serialo kokybė. Tokiu atveju pagalvojama, kad autorius yra nemokša. Dėl to ta televizija ir komplikuota.

O kaip žiūrovai vertina - čia prastas serialas, dirba ne profesionalai, o mėgėjai, kam to reikia. Tačiau tikiu, kad lietuviai gali padaryti gerą serialą, tiesiog dar trūksta kažkokių papildomų dėmenų, kurie duotų laisvę ir daugiau laiko. Nemanau, kad čia pinigų stygius, tiesiog skubėjimas.

- Kuo, be teatro, užsiimi gyvenime, gal kokį hobį turi?

- Jeigu yra laiko, skaitau knygas, bet jeigu noriu aktyvumo, vaikštau į treniruotes, akrobatiką, kur galiu išsikrauti. Mėgstu sau kartais užsikelti tokią kartelę, kurią paskui bandau pasiekti. O dar šachmatais žaidžiu, pradėjau prieš pusantrų metų, ir ši veikla mane labai įtraukė.