2 nuotr.Fotomenininkė Reda Vaičiūnienė, išskirtiniu savo jautriu stiliumi, eina individualiu, labai savitu kūrybos keliu. Jos darbuose jaučiamas ne tik nuoseklus įvairių meno formų virsmas iš vienos į kitą, išreiškiant vidinius asmenybės niuansus, bet ir autentiška literatūros ir vaizduojamojo meno paralelinė dinamika.
R.Vaičiūnienė, šeštus metus užsiimanti fotografija, Kauno fotoklubo narė, aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose, pleneruose, foto konkursuose bei yra pristačiusi dvi personalines parodas - „Pasirinkimai" ir „Vieno kvapo". Menininkė vaizdus jungia su eilėmis, kurios kartais gimsta anksčiau nei „pagaunamas" kadras, o kartais, kaip sako autorė - nuotrauka pati diktuoja žodžių tėkmę. Šio išskirtinio stiliaus dėka žiūrovas subtiliai įtraukiamas į kūrybinį kontaktą, kuriame atsiliepiant savo vidiniu skambesiu išgyvenamas unikalus patyrimas, kartais priverčiant stoti ir į nepatogią ar net nemalonią akistatą su savimi, nes autorės pasirenkamos temos skatina pažvelgti giliau ar kalbėtis apie tai, ko veikiau norėtume išvengti, nematyti, paslėpti, užmiršti...
Kaip ir ši - jau trečioji personalinė paroda - „Apkabinti save", apnuoginanti vėžiu sergančių moterų tikrovę, kelia dviprasmiškus jausmus vien todėl, kad suabejoji - ar menas gali kalbėti apie tai, bet tuo pačiu paliekant žiūrovui erdvės savu tempu priartėti.
Ekspozicija kelia klausimą: o kaip tada mes, moterys, galėtume kalbėtis, kad būtume išgirstos, suprastos, paguostos?..
R.Vaičiūnienė, pati sauganti, tylioje kančioje išėjusios močiutės atminimą, kurią pasiėmė ta pati klastinga liga, jau tada vis pagalvodavo, kaip ji „tvarkytųsi" su šia bėda? Ir čia pat atsiprašydavo už tokias mintis, kad netektų išgyventi tokios patirties...
Tačiau likimas suvedė su kita moterimi, kurios istorijoje trokšdama įminti dvasinės stiprybės paslaptį, su kiekviena fiksuojama akimirka autorė pastebėdavo eilinės kasdienos pastangų prasmę. Kaip ji pati sako - „išrinkau pasakojimo juoduosius angliukus ir suskyniau pavasario žiedus, sudėliodama vaizdiniais visą šios moters išgyventą vienumoje patirtį - nuo žinios iki susitaikymo su situacija, iki ligos priėmimo... iki savęs apkabinimo..." - ir atskleidusio stiprybės esmę. O netikėtai pakalbintų kitų moterų, gyvenančių onkologinių ligų šešėliuose atsivėrimai bei liudijimai, dienoraščių iškarpomis sugulę į vientisą kontekstą tapo kvietimu žiūrovui atvirumu atliepti: „Tai ypatinga galimybė Tau išgyventi artumą su tais, kurie jau yra kančios išlydėti..., su tais, kuriems Tavo supratimas tampa jų stiprybe, jei eini šio patyrimo keliu Tu - atjausti ir apkabinti save..."
Parodą atveriant reikšmingą spalio 15-tąją, kai minima krūtų sveikatos diena - o spalis apskritai, kaip krūties vėžio sąmoningumo mėnuo - parodos autorė Reda Vaičiūnienė dalinasi: „Esu tik žinutė kitoms sesėms priminti, kad nebūtų per vėlu. Toms, kurios nespėjo - pasakyti, kad jos ne vienos, toms, kurioms sunku - patvirtinti, kad viskas įmanoma. Toms, kurioms nepakeliama - pastūmėti įsikibti į parankę tikėjimui ..."
